Prieškariu autorius – ne tik gydytojas, bet ir žinomas žurnalistas – nebuvo nacių režimo šalininkas. Norėdamas išvengti persekiojimo, P. Bammas pats pasiprašė į kariuomenę ir fronte liko ištikimas Hipokrato priesaikai. Tarnaudamas karo veiksmų zonoje šis gydytojas teikė pagalbą sužeistiesiems pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis: spiginant žiemos šalčiui ir kepinant vasaros saulei, priešakinėse pozicijose ir skubiai įrengtose pafrontės operacinėse.
P.Bammas aprašo gydymo ir slaugos metodus, pasidalija įsimintiniausiais jo praktikos atvejais, nuolat pabrėžia, kad nuo kariuomenės gydytojų sprendimų dažnai priklausė sužeistųjų gyvybės ir mirties klausimas. Šiame „nematomame fronte“ būta didelių laimėjimų ir skaudžių nusivylimų, nenuilstamai plušusių medikų pergalių ir klaidų, improvizacijos ieškant efektyvesnių gydymo būdų, naujų atradimų.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Mes buvome dislokuoti šiaurinės Krymo dalies stepėse, bulgarų apgyventame kaime. 1878 metais Aleksandras II išvadavo bulgarus iš turkų jungo, ir laisvi tapę šių kaimo gyventojų protėviai pasinaudojo caro siūlymu čia įsikurti. Jie įdirbo dirvonuojančią žemę; kaimą supo puikūs saulėgrąžų ir kukurūzų laukai, o stepėje ramiai ganėsi galvijų bandos.
Mes gyvenome starostos, arba kaimo seniūno, name. Tai buvo aukštas, galingai sudėtas vyras didžiule juoda barzda, atrodantis kaip šventasis iš viduramžių paveikslų. Mes, kaip ir kaimiečiai, rodėme jam didelę pagarbą, jis savo ruožtu irgi mus gerbė, nes tądien, kai įžengėme į kaimą, patikinome, kad jokio plėšikavimo nebus. Kaip pats mums vėliau sakė, tada jis mumis nepatikėjo, tačiau kuopa tvirtai laikėsi duoto žodžio.
Patirtis parodė, kad jei gražiai elgdavomės su valstiečiais ir mokėdavome už kiaušinius, vištas ar įsigydavome jų mainais, šių produktų niekada netrūkdavo. Be to, mus apgyvendino pas valstiečius, ir kai atėjo pjūties metas, arklius perdavėme jų žinion. Dauguma mūsų vadeliotojų – patys buvę ūkininkai ir jiems buvo kur kas maloniau braukti prakaitą darbymečiu, nei marširuoti su visa žygio įranga, todėl su vietos gyventojais jie puikiai sutarė.
Vieną dieną pas mus atėjo starosta ir paprašė leidimo drauge su dviejų kaimyninių bendruomenių starostomis ir kaimų vyresniaisiais pasiklausyti radijo žinių iš Sofijos. Mes patenkinome jo prašymą, ir kasdien po pietų būrys orių senolių susirinkdavo starostos svetainėje, kurioje gyvenome su Rombachu. Mes visada palikdavome valstiečius vienus, o transliacijai pasibaigus mūsų starosta dažniausiai pakviesdavo mus drauge su jais išgerti taurės naminio vyno. Vieną dieną per pačią transliaciją įėjau į kambarį pasiimti diržo ir pasiklausiau; nemoku bulgariškai, bet kelis kartus išgirdau frazę „Krasnaja armija“. Aš atsivedžiau seržantą Votrubą. Valstiečiai klausėsi Maskvos.
Nutarėme juos pamokyti už tai, kad mus apgaudinėja. Trise įėjome į kambarį ir mosikuodami revolveriais sušukome:
– Rankas aukštyn!
Išsigandę valstiečiai pakėlė rankas. Tik starosta nesutriko, ramiai priėjo prie radijo, išjungė, o tada maloniai šypsodamasis pasisuko į Rombachą ir tarė:
– Gospodin komendant, ką mums daryti? Mums gresia pavojus. Mes turime žmonas ir vaikus. Prosti! Atleisk! Jis tai pasakė oriai – kaip laisvasis kalba su kitais laisvaisiais.
Reikia pripažinti, kad nei jis, nei mes nebuvome laisvi; tačiau niekas kitas įtikinamiau neparodė valstiečio pasitikėjimo paprastais vokiečių kariais, kaip tai, kad starosta rimtai nepriėmė grasinimo. Kažkodėl susigėdę susikišome ginklus į kišenes.
Vakare starosta atėjo pas mus patarimo. Per Maskvos radiją jis išgirdo, kad Krymui kilo grėsmė. Iš sovietų valdžios valstiečiai nesitikėjo nieko kita, tik bėdos, nes tarp jų buvo užtektinai informatorių, kurie praneš NKVD apie sąsajas su vokiečių pajėgomis. Net jei jie ne buožės, tai bent savarankiški ūkininkai, ir starosta buvo įsitikinęs, kad juos ištrems į Sibirą. Todėl jis tiesiai šviesiai paklausė mūsų, ar Krymas liks vokiečių, ar visas kaimas turėtų grįžti į protėvių žemę – Bulgariją.
Šis klausimas buvo ne šiaip keblokas. Neturėjome jokių abejonių, kad Krymo ilgai neišlaikysime, tačiau kaip karininkai negalėjome starostai pripažinti to, ko nesakėme net savo vyrams. Bet juk mes ne tik karininkai. Nejau meluodami leisime šiam sąžiningam ir garbingam vyrui, kuris pasitiki mumis, žūti? Kol aš aptarinėjau šį klausimą su Rombachu, starostos žmona atnešė grafiną vyno; starosta pripylė taures, aukštai iškėlė savąją ir vienu mauku išgėrė – pagal bulgarų paprotį. Senos tradicijos visada stebėtinai įtaigios, taigi pasekėme jo pavyzdžiu. Starosta, remdamasis alkūnėmis į kelius ir retkarčiais paglostydamas savo žilą barzdą, įdėmiai mus stebėjo. Turėdamas visiems seniems valstiečiams būdingos išminties, jis suprato, apie ką kalbame. Mes sutarėme, kaip išeiti iš keblios padėties. Paaiškinome jam, kad niekas negali numatyti karo sėkmių ir nesėkmių; jei rusus pavyks sulaikyti, kaimiečiai galės grįžti kada panorėję; jei rusai vis dėlto ateis, geriau būtų išvykti.
Starosta paspaudė mums rankas. Kaimiečiai tris dienas ruošėsi kelionei, o palei šiaurinę Azovo jūros pakrantę ėjusi fronto linija pamažu ėmė trauktis atgal. Vežimų ratus jie apkaustė naujais ratlankiais; išsivirė mėsos ir pasūdė ją dideliuose akmeniniuose ąsočiuose; kieme stovinčiose krosnyse kepė duoną. Viskas, ką jie darė, buvo išmintinga ir kruopščiai apgalvota; viskas ramiai ir apdairiai suplanuota. Atrodė, kad jie veikia pagal kažkokį šimtmečio senumo sumanymą. Jie prieš kelias kartas atėjo į šią pažadėtąją žemę, o dabar ruošiasi ją palikti. Šie žmonės turėjo kažkokio neįprasto ramaus orumo.
Mes atidavėme starostai kelis karabinus, nes be ginklų valstiečiai būtų bejėgiai prieš vilkus. Generolas labai geranoriškai pažiūrėjo į mūsų prašymą išduoti reikalingą pažymėjimą.
Kitą rytą brėkštant arkliai buvo pakinkyti, o galvijai išginti iš tvartų. Saulei kylant starosta sukvietė savo šeimą. Vyriausias sūnus laikė ikoną, kurią jo prosenelis atsivežė iš Bulgarijos; ji iki šiol juos visus saugojo. Visa šeima atsiklaupė maldai, starosta klūpojo šalia senos krosnies, kurioje tiek metų buvo kepama kasdienė duona. Starosta nulenkė barzdotą galvą ir pabučiavo žemę, kurioje visą gyvenimą liejo prakaitą, – žemę, kuri vaisingumu atsilygindavo žmogui už darbą. Pabučiavo ikoną. Tada pakilo, priėjo prie mūsų, apkabino, tėviškai pabučiavo ir paprašė Dievo mus palaiminti. Vežimų virtinė pajudėjo.
