Šio romano pagrindas – legendinio XIX a. anglų-indų kario, vadinto „Sikandaro sahibu“, pulkininko Jameso Skinnerio autobiografija. Tačiau iš tiesų tai – monumentalus pasakojimas, fantastiškas nuotykis skaitytojui, sekančiam susipinančias indo studento ir beždžionės istorijų gijas. O beždžionė yra... gyvūno pavidalu atgimęs žmogus, kuris, norėdamas išvengti mirties, sudaro sandėrį su dievais: kasdien jis privalo papasakoti po istoriją. Čia Indija, čia dievai vaikšto po žemę. Čia žmonės atgimsta gyvūnų pavidalais ir įsiveržia į mūsų kasdienybę, pripildydami ją magijos.
Viena vertus, tai magiškasis realizmas, pasaka, kita vertus – realistinis pasakojimas. Nuo XIX a. Indijos iki pankų muzikos Los Andžele viskas susimaišo, šimtai personažų, dievų, gyvūnų susipina į monumentalų, magišką epą. Pasakiškos moterys, herojiški žygdarbiai, indų filosofija ir vakarietiškas mentalitetas, mitologija, praeitis ir dabartis, Amerika ir Indija šiame postmoderniame ir pokolonijiniame romane susilieja į išties stulbinantį paveikslą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
***
Kūnas pamažu atgavo jėgas, o aš vis labiau grimzdau į miglotą nejautrą, sukeltą baimės, neįprastumo ir nežinomybės siaubo. Negalėdamas pasikalbėti su geradariais, ištarti hindi ar anglų kalbos garsų beždžionės gerkle, tupėdavau, susitraukęs į kamuoliuką, sustingęs, ir klausydavausi keistų jų kalbos intonacijų ir nuostabių, nesuprantamų dalykų, apie kuriuos jie šnekėjo. Trumpai drūtai, mano padėtis buvo bjauri. Be abejo, kadaise aš pareiškiau, kad niekinu žmogaus būtį, ir troškau paprasto ir ramaus gyvenimo, apriboto juslėmis, bet įstrigti gauruotame dabar jau nepažįstamame kūne, sveiko proto, su nuovoka, tačiau negalėti kalbėti ir nedrįsti užmegzti ryšio iš baimės išgąsdinti – siaubinga dalia. Sugalvosiu įmantrų kaip senovės rašytojų palyginimą: mano siela nerami blaškėsi kaip tigras, atsidūręs tarp degančio miško ir siautulingos upės; dabar labai džiaugiausi savimonės dovana, bet būgštavau išbandymų ir atradimų, kurių, be abejo, neišvengsiu šiame keistame naujame pasaulyje. Kol kas man pakako tupėti kambario kampe, žiūrėti ir klausytis. Netrukus sužinojau, kad moters vardas – Mrinalinė. Ji buvo žilstelėjusi, juki, apskritaveidė, grakšti iš prigimties ir priminė mano motiną. Jis, Ašokas Mišra, buvo aukštas, tvirtai sudėtas, pliktelėjęs, romus, plačios vangios šypsenos ir krypuojančios eisenos. Iš jų pokalbių supratau, kad abu buvo mokytojai, dabar jau pensininkai, ir gyvena šiais laikais vanaprastha ašramą atitinkantį tarpsnį, daugmaž atsikratę nuolatinės atsakomybės ir žemiškų rūpesčių. Be įgimtos pagarbos guru, mokytojams, aš netrukus pamėgau šią ramią, meilią porą. Net tokiam kaip aš malonu matyti drauge pasenusius sutuoktinius, kuriems vis dar gera būti kartu, kurie palaiko vienas kitą po ilgų bendro gyvenimo metų. Matyt, kad ir nenoromis, aš išsidaviau, ką jiems jaučiu, gal laikysena, gal žvilgsniais, nes jie ėmė nebe taip manęs bijoti. Netrukus jie, likę vieni kambaryje su manimi, nebepaisydavo manęs ir dirbdavo įprastus darbus, ko gero, tapau savotišku naminiu gyvūnėliu.
Dvidešimt devintą dieną Ašokas sėdo prie rašomojo stalo ir nutraukė apdangalą nuo keisto juodo prietaiso, kuris, kaip vėliau sužinojau, buvo rašomoji mašinėlė. Tačiau tuo metu smalsiai stebėjau iš kampo, kaip jis deda į ją popieriaus lapą ir ima barškinti pirštais per klavišus tarsi muzikantas, grojantis keistu instrumentu, šiek tiek giminingu tablai: kaukšt kaukšt, kaukšt kaukšt. Popierius kilo į viršų, užsirietė, ir aš net iš toli atpažinau raides kalbos, už kurios išmokimą taip brangiai sumokėjau. Susidomėjęs stryktelėjau ant žemės ir priėjau prie mašinėlės; Ašokas pašoko ir ėmė trauktis atbulas. Aš liuoktelėjau ant stalo ir apėjau juodąjį prietaisą, braukdamas nagais per klavišus su įspaustomis auksinėmis raidėmis. Lengvai paliečiau klavišą ir viltingai laukiau. Nieko neįvyko, ir aš pabandžiau dar kartą. Ašokas šypsodamasis atsargiai prislinko arčiau, ištiesė dešinę ranką, bakstelėjo smiliumi į klavišą, ir popieriuje atsirado raidė „a“. Šis keistas žaislas man patiko, negalvodamas paspaudžiau klavišą, ir greta „a“ stebuklingai pasirodė „š“; apsvaigęs ėmiau daužyti letenomis klavišus ir pamačiau, kaip popieriaus lape ryškėja hieroglifai: „ašesuparašaras“. Ašokas vis labiau triko; akivaizdu, kad kaip beždžionė aš elgiausi pernelyg protingai. Per greitai išmokau spausdinti. Pasilenkęs jis įsmeigė akis į popieriaus lakštą. Tuo metu aš karštligiškai ieškojau tarpelių tarp žodžių paslapties, spaudydamas klavišus ir linguodamas iš susijaudinimo. Galop atsilošiau ir pabandžiau prisiminti, kaip virš klavišų šokinėjo Ašoko rankos. Pakėliau į jį akis ir mostelėjau į mašinėlę, prašydamas ką nors išspausdinti. Jis išblyško, bet aš buvau taip susijaudinęs, kad nebegalėjau sustoti. Jis pasilenkė į priekį ir išspausdino: „Kas tu?“ Svyravau, bet aš jau buvau įbridęs į pavojingus, sūkuringus žmonių bendravimo vandenis, vėl sugundytas tam tikrų žinių ir nežinios jaudulio. Kelio atgal nėra. Pasilenkiau į priekį.
„aš esu parašaras.“
Kai Ašokas, baltas kaip popierius, išbėgo iš kambario, susmukau ant kieto medinio stalviršio staiga išsekęs. Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir leidau mintims laisvai plaukti, skausmingai ilgėdamasis ir būgštaudamas to, kas paaiškės per kelias artimiausias minutes, nuogąstaudamas dėl mįslingų pragaiščių ir painiavų, kurios yra Kalos, Laiko, vaikai. Mintyse išsirinkau vaizdą ir laikiausi jo įsikibęs – raudona ir balta, raudona ir balta, ant bambukinių iečių su tviskančiais, aštriais kaip skustuvas plieniniais antgaliais plazda trys tūkstančiai vėliavėlių, girgžda oda, dunda kanopos; trys tūkstančiai neapsakomai išdidžių vyrų geltonais – atsižadėjimo ir mirties spalvos – drabužiais; žemė sveikindama barsto juos dulkėmis, o priešais radžpūto1 grandšarviais joja žmogus, pavadintas Sikandaru atminimui legendinio pamišėlio graiko, kuris su kariuomene bastėsi po platųjį pasaulį, ieškodamas žodžiais neišreiškiamos svajonės tūkstančio mūšio laukų kraujyje ir purve; net vaizdai, kurių laikosi įsikibęs mūsų protas, gimdo naujas istorijas, iš visų aliai vienos istorijų kyla naujos istorijos, mane sykiu vilioja ir gąsdina ši įvairovė; aš garbinu šiuos trisdešimt tris milijonus tris šimtus trisdešimt tris tūkstančius tris šimtus trisdešimt tris dievus, bet keikiu juos už jų šokio apstybę; esu priverstas įžvelgti šio įmantraus pertekliaus prasmę, ir aš mėgaujuosi juo, bet ilgiuosi paprasto vienakrypčio gyvūnų gyvenimo, neapsunkinto praeities... bet jau per vėlu, nes prie manęs palinko Mrinalinė, Ašokas ir tamsus liesas kažkur matytas veidas, susirūpinę, pagarbūs ir išsigandę.
– Kas tu, Parašarai?
Aš prisiverčiau atsikelti ir išspausdinau: „kas jis“.
– Mano sūnus, Abhajus. Bet kas tu?
Abhajaus akys kupinos mano jau kadaise matyto siaubo – tai beprotybės, apčiuopiamo pamišimo, neįmanomų įvykių, kuriems tapus įmanomais, smegenys gali suminkštėti kaip supuvęs granatas, baimė. Beveik palūžęs, jis vaikščiojo aplink mane, trindamas galvą. Skubiai išspausdinau:
„nebijokite manęs. aš sandžajus, gimiau geroje brahmanų šeimoje. atitekau jamai tūkstantis devyni šimtai vienuoliktais metais, arba, pagal anglų kalendorių, tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt devintais metais. be abejo, dėl blogos karmos, sukauptos per tą gyvenimą, atgimiau šiuo pavidalu, o sužeistas atsipeikėjau. aš nelinkiu jums blogo. esu labai pavargęs. aš ne piktoji dvasia. prašom padėti man nueiti iki lovos.“
Išsekęs gulėjau lovoje, negalėdamas užmerkti akių, mat mane pakerėjo mintis apie pasaulį už šių namų sienų. Mostu parodžiau Ašokui atnešti mašinėlę; kai tik jis padėjo ją šalia manęs ant baltos paklodės, ėmiau karštligiškai spausdinti: „kur aš. koks čia pasaulis. kurie dabar metai.“
<...>
Ištiesiau leteną ir paliečiau nukarusį atspurusį galiuką. Pamažu suvokiau, kad namus it antklodė apsiautė tyla – nebegirdėjau nei paukščių čirškimo, nei tolimų duslių blokšto smūgių; nukreipiau žvilgsnį nuo virvutės ir pastebėjau, kaip pašiurpo Sairos rankos oda; pakėliau akis į duris, nusmelkė iki pat paširdžių, krūtinę pervėrė skausmas – ore sklandė tamsiai mėlyni sūkuriai, iš tirštėjančio oro tarpduryje susidėliojo milžiniška žalia figūra, supratau, kad manęs vėl atėjo Jama2. Jama žalia oda ir juodais kaip anglis plaukais, stiklinėmis žėrinčiomis tamsiomis akimis ir riestais ūsais, Jama, nenugalimasis ir baisusis, Jama, kuris joja siaubingu juodu buivolu, Jama, kuris vaikščioja po visus tris pasaulius, keldamas baimę.
– Mes ir vėl susitinkame, Sandžajau, – kaip visada banaliai prabilo Jama, žengdamas į vidų.
Aš tylėjau. Pastebėjau, kad visas kambarys smalsiai žiūri į mane. Saira nusisuko, palinko prie rašomosios mašinėlės ir ėmė skaityti, ką parašiau per keistą pokalbį, kai jos čia dar nebuvo.
– Jie manęs nemato, – tarė Jama. – Matai tik tu. Vaikas buvo kažką pajutęs.
– Ko tau reikia? – atžariai paklausiau, ir mano draugai, kurie viso labo girdėjo beždžionės urzgimą tuščioje erdvėje, nesmagiai sukruto. Saira trūktelėjo Abhajų už rankovės ir pradėjo kažką šnibždėti jam į ausį.
– Ko aš noriu? Ko aš noriu? – piktdžiugiavo Jama. – Turbūt juokauji. Be abejo, pajutai, kad skauda krūtinę ir traukia pilvą. Tu jau sena beždžionė, Sandžajau, ir, nors kulka maža, jos pakako. Atkreipk dėmesį, pats tavęs atėjau. Aš, Mirties viešpats. Neatsiunčiau tarnų paimti tavęs, seno ir gerbiamo priešininko.
– Jau?
– Jau. Ir taip gavai daugiau, negu nusipelnei – žmogaus sąmonę. Atsitiktinumas, kurio, tiesą sakant, pats nesuprantu.
– Kuo?
– Turi omeny, kuo atgimsi dabar? – jis griausmingai nusikvatojo, rodydamas didelius baltus dantis. – Kurioje gyvenimų rato vietoje atsidursi kitą kartą? Palypėsi aukščiau ar nuslysi dar žemiau, nes staiga parodė iltis sena piktadarybė? Nežinau, Sandžajau. Karma ir dharma yra mechaniniai dėsniai, įsiūti į didįjį kosmoso audinį, jų veikimas slėpiningas, pats žinai: nepermaldaujamų skaičiavimų rezultatų numatyti neįmanoma, kiekvienas veiksmas sukelia karmos pliūpsnį, sveriamą tomis neperprantamomis svarstyklėmis; kas žino, kas gali suprasti neįžiūrimus dharmos kelius... bet tu, be abejo, buvai netikusi beždžionė, Sandžajau. Užuot elgęsis kaip dera beždžionei, tu nuolat verždavaisi į žmonių būstus, prašyte prašydavaisi sugaunamas ir vienaip ar kitaip grąžinamas į šių netašytų, bet, ką čia slėpti, žavių būtybių visuomenę. Viename gyvenime leidaisi sugaunamas kažkokio kunigaikštuko medžiotojų ir švaistei laiką, džiugiai linksmindamas išlepusius jaunus karališkosios šeimos narius; kitame susidėjai su aklu šventuoju, todėl garsas apie jo stebukladarystes dar labiau pasklido, ir jis visada turėjo iš ko girtauti ir ištvirkauti. Visuose beždžioniškuose savo gyvenimuose tu nekreipei dėmesio į gentainius ir slapstydavaisi prie ventiliatorių ir langų, klausydamasis kitos padermės šnekos; negi nepastebėjai, kaip lengvai supratai šitų savo draugų žodžius? Kažkurioje tavo sielos kertelėje visi tie gyvenimai paliko nuosėdų – žinių, kurias įgijai nejučiomis, todėl tavo kalba dabar – keistas gyvų žodžių, negyvų posakių ir tuščių seniai pamirštų frazių kratinys.
Pasak senovinių legendų, visų trijų pasaulių gyventojai paprastai Jamos vengia. Sunku nerūpestingai plepėti su esybe, kuri už juosmens užsikišusi mirtiną sidabrinę kilpą; taigi, kai jam pasitaiko proga pasišnekučiuoti, jis nežino saiko.
– Geriausiu atveju – vėl beždžionė, – baigė kalbėti Jama, neslėpdamas piktdžiugos (aš per dažnai jį apgaudavau). – Blogiausiu atveju... kas žino? Kirstukas? Laimingas krabas audringos jūros dugne? Kaip manai?
Tada aiškiai suvokiau, kas manęs laukia – vienas gyvenimas po kito drumzlinuose vandenyse, pilnuose pavojų, nuo kurių teks bėgti, ištisa amžinybė bežadės nevilties, kankinamam dvynių demonų – alkio ir baimės, o blogiausia – nesupratimo, savimonės nebuvimo, kurių kadaise troškau, nepabaigiamybė; sukaupęs paskutines jėgas, išsiritau iš lovos ant grindų ir skubiai nušliaužiau į tamsų palovį.
<...>
Seniai seniai, antrojoje pasaulio epochoje, kai žmonės galėjo susikalbėti su gyvūnais, o didieji išminčiai dar gyveno tarp mūsų, viešpats Rama kariavo didį karą su demonų karaliumi Ravana, ir Hanumanas, vėjo sūnus, kovojo Ramos pusėje. Praėjus daugeliui metų po pergalės, Rama pajuto, kad per jo pasaulį slenka Kalos šešėlis, ir atsisveikino su sielvartaujančiais Ajodhjos gyventojais. Hanumanas irgi atvyko atsisveikinti, nukrito iš dangaus kaip perkūnas, ir tada Rama jam pasakė: „Kol vyrai ir moterys pasakos tavo istoriją, tol gyvensi nesunaikinamas ir neįveikiamas.“ Hanumanas tebegyvena žaliuose Himalajų šlaituose, o jo jėgos kas dešimtmetį padvigubėja, nes senelės ilgomis vasaros popietėmis seka anūkams sakmes apie jo žygius, apie Hanumaną ištikimąjį ir nepalaužiamąjį, Hanumaną, kuris dabar iššoko iš palovio, piktdžiugiškai tarškėdamas. Jis nusiplėšė kilpą nuo piršto ir stryktelėjo ant staktos, nuo jos – ant rašomojo stalo, paskui – ant knygų lentynos, persivertė ore per galvą ir išsišiepęs atsitūpė ant grindų.
– O, – tarė Jama. – Čia tu.
– Aš, – atsiliepė Hanumanas, ir jį ištiko juoko priepuolis. Aš išropojau iš palovio ir susigūžiau už jo, nes sidabrinis lankelis, tabaluojantis Jamai prie juosmens, vis dar kėlė man baimę.
– Netikęs pokštas, – griežtai pareiškė Jama. – Pasitrauk. Jo valanda išmušė.
– Dar ne, didysis valdove, – vergiškai nuolankiai atsiliepė Hanumanas, palenkdamas galvą. – Duok jam dar truputį laiko šiame atšiauriame pasaulyje; jis nepabaigė visų darbų.
– Neįmanoma. Pasitrauk.
– Jis mano gentainis.
– Beždžionės galų gale irgi priklauso man. Traukis.
– Jis poetas.
– Šie ypač linkę keliauti į mano karalystę.
– Jis poetas, kuris šaukėsi mano pagalbos.
– Eiliakalys, besišaukiantis nukaršusio miško žvėries, – prunkštelėjo Jama. – Pasitrauk.
– Ar žinai, kas aš esu, Jama? – sušnypštė Hanumanas atsitiesdamas ir staiga pasidarė daug aukštesnis už sielvartingąjį dievą, raudonos lūpos atvipo, atidengdamos pageltusius dantis, po baltu kailiu kaip storos virvės slankiojo raumenys. – Aš esu Hanumanas; aš gyvas vyrų ir moterų balsais ir vaikų sapnais. Aš tau nepaklūstu. Man nė motais tavo šiurkščios pašaipos ir menkos užgaulės.
Hanumanas urgzdamas ištiesė ranką, ir Jama skubiai žengtelėjo atgal. Valandėlę juodu tylėdami žiūrėjo vienas į kitą, aš pajutau, kad net oras sustingo. Paskui Jama nutaisė šypseną.
– Tai ką darysim? – tarė jis. – Negaliu jo lyg niekur nieko paleisti. Neįmanoma.
– O, jis turi tau ką pasiūlyti, – raminamai ištarė Hanumanas, vėl mažas ir bičiuliškas. – Jis poetas. Jis ruošėsi jiems papasakoti, kas jam nutiko; savotišką sakmę.
– Nenoriu žinoti, kas jam nutiko, – atšovė Jama. – Kai ką pats mačiau. Visi jie ateina pas mane. Aš žinau, kas buvo.
– Aš nepasakosiu, kas buvo, – karštai išmiksėjau. – Aš meluosiu. Sukursiu gražiausių spalvų sapną, aistros ir džiaugsmo darinį, didžiausią pramaną, kuris pralinksmins, pamokys ir apšvies. Aš sukursiu Didįjį Indišką Melą.
– Per lengva, – spyrėsi Jama. – Aš nereiklus klausytojas. Mane nesunku sudominti. Man tinka viskas, kas atitraukia dėmesį nuo darbo, kurį kasdien privalau dirbti. Ne, per lengva.
– Tada aš linksminsiu ir tave, ir juos, – tariau, pasiryžęs viskam, ir mostelėjau Abhajaus, Ašoko, Mrinalinės ir Sairos pusėn. – Tai puikūs klausytojai, išsilavinę ir išrankūs, kilniaširdžiai ir įžvalgūs. Ar dabar galime lažintis? Tarkim, tarkim, neteksiu dalies klausytojų ir tada palydėsiu galvą. Tarkim, dalis jų, pusė, nuobodžiaudama nusigręš, tada tebūnie jūros dugnas.
Turiu prisipažinti, kad kalbėjau gerai neapsvarstęs. Buvau apkiautęs iš baimės, aptižęs ir neapdairus. Tada būčiau pastatęs ant kortos karalystes, auksą, meilę, bet ką už valandėlę brangiojo supratimo, kad esu gyvas ir gyvenu. Tada negalvojau apie pabaisą, su kuria netrukus susidursiu akis į akį, apie siaubingąjį priešininką – publiką. Tačiau Jama, regis, suvokė, kad aš patekau į spąstus. Jo lūpa sutrūkčiojo.
– Puiku, – tarė jis, – puiku. Sakykim, pusė klausytojų bent akimirką nuobodžiauja – mirties nuosprendis. Sakykim, po tris valandas kas vakarą.
– Palauk palauk, – įsikišo Hanumanas. – To jau per daug. Tarkimės dėl sąlygų.
Kol juodu kuždėjosi, kol įvairūs siūlymai suko ratu tarsi kovos vežimai, atkreipiau dėmesį, kad mano būsimoji publika, mano prisiekusieji, suglumę spokso į mane. Užsiropščiau ant lovos ir išspausdinau trumpą pastarųjų įvykių apžvalgą. Manau, neverta aprašyti jų veidų išraiškų, kai baltame popieriuje pasirodė žodžiai ir sakiniai; pakaks pasakyti, kad Abhajus apėjo kambarį, kažko ieškodamas ore virpančiais pirštais, ir, žinoma, nieko nerado. Galop jis atsistojo priešais, sugniaužęs kumščius.
– Tai beprotiška, – sušnibždėjo. – Pamišėliška. Negi aš su tavimi kalbuosi?
– Ko jūs taip išsigandot, Abhajau bhai? – irzlokai paklausė Saira. – Hanumanas čia.
Hanumanas atšokavo prie manęs.
– Taigi, – prabilo jis, – kaip tau tokios sąlygos? Kasdien po dvi valandas savo pasakojimu turi sudominti mažiausiai pusę klausytojų. Jei kurią nors akimirką aš nuspręsiu, kad didesnė pusė publikos nuobodžiauja ilgiau kaip penkias minutes, būsi nubaustas. Nuobodulys apibrėžiamas kaip vidinė būsena, atpažįstama iš tokių požymių kaip neramus muistymasis, plepėjimas su kaimynais, žaidimas batraiščiais ar kitais daiktais, užmerktos akys, knapsėjimas... Sutinki, kad būčiau teisėjas?
– Tu esi Hanumanas, geriausias iš beždžionių. Sutinku.
– Puiku, – nusišypsojo Hanumanas. – Pradėsime rytoj. Mūsų draugas lieps savo raštininkams sudaryti sutartį, kurią mes atidžiai perskaitysime prieš pasirašydami.
– Skaitykite, kiek norite, – tarė Jama. – Mano raštininkams nieko neprikiši. Grįšiu rytoj šeštą. Būk pasiruošęs.
Jis mostelėjo ranka, tarsi kirstų gyvatė, ir kampe atsirado didžiulis juodas sostas kvadratiniais kampais ir griežtomis linijomis; jis buvo juodas kaip tuščia erdvė, vos pastebimai nusėta tolumoje žibančių žvaigždžių dulkėmis. Jama išėjo iš kam-
bario.
Vikram Chandra. Dievų šokis. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. Tyto alba, 2019.
1 Hinduistų karių kasta.
2 Mirusiųjų pasaulio valdovas. Trys pasauliai – dievų, žmonių ir demonų.
