Šio autoriaus specializacija – sovietinė ir posovietinė Rusija, jos politika, saugumas, taip pat šiuolaikinio karo, žvalgybos, tarptautinio ir organizuoto nusikalstamumo klausimai. Su Rusija susijusiomis temomis M. Galeotti yra parašęs apie 20 knygų. Daugumoje savo veikalų jis giliu analitiniu žvilgsniu tarsi medžio kamieną pjausto ir priešais skaitytoją lyg dėlionę kloja įvairiaspalves jo rieves, kviesdamas į jas įsižiūrėti ir pamėginti suvokti šios šalies specifiką bei įvairių jai nutikusių istorinių įvykių esmę.
„Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“ – tai įtaigus, gyvas, subtiliu galeotišku humoru pagardintas kūrinys, į kurio nepilnus 200 puslapių sutilpo Rusijos istorija, dvylika jos gyvavimo amžių – nuo Rusios iki šių dienų Rusijos Federacijos. Knygoje pasakojama, kaip nuo pat pradžių klostėsi jos santykiai su kaimyninėmis gentimis ir tautomis, kaip pamažu augo jos imperinės ambicijos, stiprėjo vienvaldžio caro kultas, kokios giluminės priežastys lėmė, kad Rusijos santykiai su Vakarais visais laikais buvo sudėtingi. Beje, toks iliustratyvus faktas, kurį primena autorius: iš visų valstybių, su kuriomis turi sieną, Rusija nėra kariavusi tik su Norvegija. Bent kol kas.
Šalis, neturinti natūralių sienų, vienos etninės grupės, vienos religijos ir tikros vienijančios tapatybės, mitologizavo savo praeitį, kad suvienytų žmones, pateisintų savo karinius sprendimus ir parodytų stiprybę pašaliečiams. O lakoniškos kalbos meistras M. Galeotti skaitytojus nukelia už mitų į pačią Rusijos istorijos esmę ir apžvelgia svarbiausius jos kūrimosi momentus bei šią šalį viena ar kita kryptimi sukusias asmenybes – pradedant variagų kunigaikščiu Riuriku ir baigiant Putinu.
Šalies istorija nagrinėjama prieš akis turint du tarpusavyje susijusius klausimus: kaip vienas kitą keitę išoriniai veiksniai formavo Rusiją ir kaip rusai, pasitelkdami daugybę patogių kultūrinių aiškinimų, aprašydami ir perrašydami savo praeitį tam, kad suprastų savo dabartį bei mėgintų paveikti ateitį, su tuo susitaikė.
Autorius prisipažįsta, kad parašyti šią knygą jį paskatino 2000 m. liepą aptiktos trys vašku padengtos medinės lentelės, kurios kažkada buvo surištos į vieną knygą. Jas rado kasinėdami Naugardo – vieno seniausių Rusijos miestų – vieną seniausių kvartalų. Radiokarboniniu datavimo metodu ir kitais būdais nustatyta, kad jos pagamintos maždaug tarp 988 ir 1030 m., o jose buvo užrašytos dvi psalmės. Vis dėlto šis radinys yra palimpsestas, tai yra dokumentas, ne kartą ir ne vieną dešimtmetį iš naujo perrašinėtas, tačiau jame visai neblogai matomi ir ankstesnieji įrašai. Po itin kruopštaus archeologų ir kalbininkų darbo buvo atkurta ir perskaityta gausybė dar prieš psalmes tame pačiame vaške išraitytų užrašų. Juos išstudijavus buvo prieita prie išvados, kad ne tik lenteles, bet ir pačius rusus galima vadinti palimpsestine tauta.
Suvokdami – dažnai labai sąmoningai – savo mišrią tapatybę, rusai ėmėsi kurti daugybę tautinių ją neigiančių arba aukštinančių mitų. Pasirodo, pats pamatas to, ką šiandien vadiname Rusija, įsuptas į išgalvotą nacionalinį pasakojimą, kuriame atėjūnų vikingų užkariavimas perteikiamas taip, tarsi užkariautieji patys būtų pasikvietę užkariautojus. Ir tokių legendų yra daugybė – nuo to, kaip Maskva tapo krikščioniška beigi „Trečiąja Roma“, tikrosios krikščionybės lopšiu (po to, kai pirmąją nukariavo barbarai, o „antrąją Romą“, Bizantiją, – islamas), iki dabartinių Kremliaus mėginimų vaizduoti Rusiją tradicinių socialinių vertybių bastionu ir apsauga nuo Amerikos dominuojamos pasaulio tvarkos.
Nepatinka senoji istorija? Jokių problemų – nutrini lentelę ir parašai naują. Būtent taip Rusija elgiasi tiek su savo šalies istorija, tiek su tauta. Tą ypač akivaizdžiai matome dabar, kai barbariškai niokodama Ukrainą ji savo piliečiams, „užzombintiems“ vietinės medijos, aiškina, kaip jų narsūs kariai „vaduoja“ šią šalį nuo nacių.
Po to, kai Rusija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje, M. Galeotti parašė papildomą šios knygos skyrelį, kuriame svarstydamas apie pastaruosius įvykius rašo: „Tačiau istorija yra upė, ji niekuomet neima tekėti atgal, arba, – dabar jau tikrai paskutinį kartą cituojant Karlą Marksą, – istorija kartojasi „pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą – kaip farsas“. Dabartiniai rusai – tai ne tie aštuntojo dešimtmečio rusai, ir nors dėl sankcijų daugelio jų tiesioginiai ryšiai su Europa nutrūko, o Kremlius bando nutraukti dar daugiau, jie žino, ko gali netekti. [...] Putinui tikrai nereikėjo žaisti su istorija. Istorija visada laimi.“
Antra:
1991 m. gruodžio 31 d. Sovietų Sąjungą pakeitė penkiolika naujų valstybių, iš kurių didžiausia ir gausiausiai gyvenama buvo Rusijos Federacija. Tačiau kas buvo ta naujoji Rusija? Kitos valstybės turėjo pranašumą, nes galėjo save apibrėžti remdamosi tuo, kuo jos nėra – jos nebebuvo Maskvos valdinės. Rusijos Federacija driekėsi per vienuolika laiko juostų; iš maždaug 149 milijonų jos gyventojų 80 proc. buvo rusai, tačiau buvo ir tautinių mažumų – nuo armėnų iki ukrainiečių, nuo totorių iki Karelijos suomių. Ar ji galėjo pretenduoti į sovietų valstybės palikimą? Ar ji buvo carų imperijos įpėdinė?
Ji buvo palimpsestas, pilnas pusiau ištrintų kadaise rašytų tekstų, ar visiškai švarus popieriaus lapas? Atėjo vizionieriaus metas. Dabar reikėjo entuziastingo, ryžtingo ir energingo lyderio, galinčio kurti naują Rusiją ir šiai svajonei įgyvendinti gebančio sutelkti rusus. Jiems teko Borisas Jelcinas.
Nesunku Jelciną nuvertinti, juolab kad po 1990 m. vadovaudamas intensyviam perėjimui prie laisvosios rinkos, kuri valstybės monopolijas daugiausia keitė privačiomis, jis atrodė vis labiau priklausomas nuo alkoholio, nuskausminamųjų, sveikatos problemų ir nuolaidžiavimo savo silpnybėms. Vykstant masiniam šalies grobstymui, už kapeikas buvo privatizuojamos ištisos pramonės šakos, o pinigai ėmė keliauti į atrinktų sukčių ir draugų galines kelnių kišenes. Tai buvo tas Jelcinas, kuris 1992 m. grojo šaukštais ant Kirgizstano, kitos buvusios sovietų respublikos, prezidento galvos, 1994 m. pramiegojo valstybinį vizitą Dubline ir kurį 1995 m. JAV slaptoji tarnyba aptiko girtą ir vienais apatiniais ieškantį picos Pensilvanijos aveniu, Vašingtone. Tačiau tas pats Jelcinas buvo pasipriešinimo kietosios linijos šalininkams veidas 1991 m. pučo metu, jis sukliudė Gorbačiovo pastangoms atkurti SSRS ir jis 1993 m., susidūręs su sovietinio paveldo parlamento pasipriešinimu, pabūklų sviedinių ugnimi privertė jį paklusti. Tai prieštaravo konstitucijai, tad jis tiesiog pasirūpino, kad konstitucija būtų peržiūrėta atgaline tvarka ir viskas taptų teisėta. Tuomet 1996 m., kai ėmė atrodyti, jog atsigaunanti komunistų partija gali laimėti prezidento rinkimus, jis kreipėsi į oligarchus, naujuosius ypač turtingus verslo magnatus, kurie šitaip praturtėjo būtent iš jo ekonominės „laisvės visiems“ politikos, kad šie jį palaikytų – arba, kai kurių tvirtinimu, jo naudai suklastotų rinkimus.
Daugumai rusų tai buvo nusivylimo, netikrumo ir negandų dešimtmetis. Saujelė rusų tapo be galo turtinga, tačiau daugumai jų ekonominė krizė buvo sunkesnė, nei amerikiečiams tekusi ketvirtojo dešimtmečio Didžioji depresija. Daugiau negu pusė atsidūrė už skurdo ribos, žlugusi sveikatos apsaugos sistema reiškė staigiai šoktelėjusį mirtingumą, organizuotas nusikalstamumas plito regimai nevaržomas. Prisimenu sukrečiantį prie metro stočių eilėmis sustojusių pensininkų vaizdą: norėdami sukrapštyti bent keletą rublių, jie parduodavo viską, ką pajėgė rasti: seną medalį, vieną batą, pusiau sunaudotą dantų pastos tūbelę.
Turėdamas priešą Jelcinas sugebėjo būti susitelkęs, negailestingas, energingas; tačiau kai valstybės ardytojui pasitaikė proga būti valstybės kūrėju, tapo aišku, kad tikro plano jis neturi. Darėsi aišku, jog šiai anarchijai nebegalima leisti tęstis. Nieko nuostabaus, kad į šitaip nusilpusią šalį tarptautiniu mastu žiūrėta iš aukšto, ji ignoruota. Maskva netgi nepajėgė numalšinti sukilimo pietinėje šalies dalyje Čečėnijoje ir po kovų turėjo tenkintis neįtikimomis lygiosiomis. Dešimtmečio pabaigoje Kremliuje ir šalia jo imta dairytis Jelcino įpėdinio. Tai turėjo būti kažkas ištikimas ir stropus (pageidautina sveikas ir blaivus), kažkas, turintis ryžto atkurti valstybės galią, kažkas, galintis artikuliuoti Rusijai kokią nors viziją. Ir toks atsirado.
Pasirinktas palyginti nežinomas asmuo, toks Vladimiras Putinas. Devintąjį ano amžiaus dešimtmetį jis buvo KGB karininkas, nors ir ne pernelyg pasižymėjęs, o dešimtąjį dešimtmetį jis grįžo į gimtąjį Sankt Peterburgą (žlungant Sovietų Sąjungai Leningrado pavadinimas išliko neilgai) ir tinkamu laiku tapo mero pavaduotoju.
Jis ėmė garsėti kaip patogus statytinis, kuklus ir stropus pavaldinys, pasirengęs pridengti savo viršininką. Kai merui Anatolijui Sobčiakui, apkaltintam korupcija, kilo grėsmė būti sulaikytam, būtent Putinas pasirūpino išskraidinti jį į Prancūziją.
1996 m. Putinas persikraustė į Maskvą ir pradėjo dirbti RF prezidento administracijos reikalų valdytojo pavaduotoju, kur jam ir vėl teko pagrindinis vaidmuo: rūpintis, kad viskas deramai veiktų, ir kovoti su gandais apie valdžios pareigūnų vykdomą grobstymą.
Nuo šio momento jo karjeros vingiai ėmė skrieti meteoro greičiu: kurį laiką pabuvęs Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju ir Federalinės saugumo tarnybos (FST, rus. trumpinys FSB; KGB įpėdinės) vadovu, 1999 m. rugpjūčio 9 d. Jelcino buvo paskirtas Rusijos Federacijos ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju, o vėliau tą pačią dieną – ir laikinai einančiu vyriausybės vadovo pareigas. Tų pačių metų pabaigoje Jelcinas atsistatydino, prezidento pareigas eiti patikėdamas Putinui, kad šis netrukus turėjusiems vykti prezidento rinkimams galėtų ruoštis pasinaudodamas visais einamų pareigų pranašumais. Ir Putinas neliko skolingas: pirmuoju pasirašytu dekretu Jelcinui užtikrino garantijas ir suteikė imunitetą nuo galimų kaltinimų korupcija, ši privilegija neoficialiai galiojo ir visai jo šeimai.
Tačiau kas gi buvo tas Putinas? Paslaptingas (ar, anot kai kurių, paslaptingai patogus) gyvenamųjų namų sprogdinimų Rusijoje protrūkis 1999 m. pabaigoje ir prasidėjęs antrasis Čečėnijos karas leido jam pasirodyti ryžtingu saugumo ir nacionalinių interesų gynėju. Aiškios programos jis nepateikė, tačiau „įstatymo diktatūros“ pažadas buvo patrauklus pavargusiems nuo pastarąjį dešimtmetį tvyrojusios savivalės. Kaip ir Jelcinas 1996 m., akivaizdžiai palaikomas valdiškos bei privačios žiniasklaidos, jis, kaip ir derėjo tikėtis, surinko 53,4 proc. balsų ir laimėjo rinkimus jau per pirmąjį turą.
Jis pasistengė aiškiai parodyti, kad plaukimo pasroviui laikas baigėsi. Oligarchams teko paprastas pasirinkimas: susitaikyti su tuo, kad daugiau nebediktuos politikos, ir mėgautis savo turtais, arba stoti į kovą su Kremliumi ir pralaimėti. Kai kurie išvyko iš Rusijos, tačiau turtingiausias naftos magnatas Michailas Chodorkovskis išdrįso paremti opozicijos kandidatus ir skųstis dėl korupcijos. 2003 m. jis buvo suimtas, apkaltintas sukčiavimu, mokesčių vengimu ir įkalintas, kad būtų veiksmingas įspėjimas kitiems.
Čečėnai buvo pavergti po brutalios karinės kampanijos, per kurią jų sostinė Groznas buvo sugriautas, o į valdžią pasodintas naujas vietos galvažudžių režimas. Kremlius vėl grįžo prie savo darbelių.
Putinui pasisekė. Rusijos žmonės buvo pasiryžę viskam, kad tik baigtųsi paskutinio XX amžiaus dešimtmečio vargas, o dabar jie matė lyderį, kuris buvo ne tik ryškus ir energingas, bet ir turėjo išteklių imtis šalies atstatymo. XXI amžiaus pradžia pasižymėjo dramatišku ekonomikos atsigavimu: nafta ir dujos sudarė beveik tris ketvirtadalius Rusijos eksporto ir beveik pusę valstybės biudžeto, o jų kainos visą dešimtmetį išliko aukštos. Putinas turėjo pinigų investuoti į šalies kariuomenės atkūrimą ir galėjo užsimerkti prieš jo paties artimų draugų vykdomą grobstymą. Gaunamų pinigų pakako ir paprastiems rusams, kurie galėjo mėgautis iki tol nepatirtu patogumu bei saugumu. Iš esmės Putinas pasiūlė naują socialinį kontraktą: netriukšmaukit ir nelįskit į politiką, o aš jums užtikrinsiu nuolat gerėjančią gyvenimo kokybę. Po apgailėtino Sovietų Sąjungos nuosmukio ir įspūdingo žlugimo bei laukinio paskutinio XX amžiaus dešimtmečio tokiam sandoriui dauguma buvo linkusi pritarti.
Nepaisant to, Putinas nebuvo linkęs kliautis savųjų valdinių dėkingumu. Rusijos demokratija, niekada nebuvusi stipri, vis labiau virto politiniu teatru, kuriame netikros opozicinės partijos ir netikri lyderiai vien dėl pašalinių akių atliko savo vaidmenis, nesitikėdami ir nelaukdami pergalės. Sovietmečiu masinė žiniasklaida ir menininkai, anot Stalino, buvo laikomi „žmogaus sielos inžinieriais“ – SSKP agentais, formuojančiais masių nuovoką, kad šios elgtųsi politiškai teisingai. Į valdžią atėjus Putinui žiniasklaida iš inžinierių virto Kremliaus reklamos agentais. Ypač televizija (beveik visi kanalai galiausiai tapo valstybiniais arba valstybės kontroliuojamais) pasidarė rėksminga, blizgia, bulvarine režimo agitatore.
2004 m. per prezidento rinkimus, surinkęs 71 proc. balsų, jis lengvai laimėjo, o kadangi konstitucija neleido kandidatuoti trečią kadenciją iš eilės, 2008-aisiais prezidento postą jis tiesiog perleido sukalbamam ministrui pirmininkui Dmitrijui Medvedevui. Tuomet iš prezidento kabineto Kremliuje Putinas persikraustė į ministro pirmininko kabinetą vadinamuosiuose Baltuosiuose rūmuose, bet kartu su juo ten persikėlė ir tikrasis galios centras. Kai Medvedevo kadencija ėjo prie pabaigos, šis paklusniai parėmė Putino kandidatūrą dar vienuose prezidento rinkimuose ir 2012 m. jiedu susikeitė pareigomis.
Tuo tarpu Putino santykis su Vakarais ėmė keistis. Jis visuomet atvirai skelbėsi esąs Rusijos patriotas, įsitikinęs, kad jo šaliai natūraliai priklauso „didžiosios valstybės“ statusas. Vis dėlto iš pradžių jis sutiko būti partneriu manydamas, kad tol, kol skatins užsienio verslą Rusijoje ir rems JAV „globalų karą su teroru“, Vakarai laikys Rusiją rimta veikėja ir dėsis nematą to, kas vyksta pačioje Rusijoje. Tačiau greitai abiem atžvilgiais jis pasijuto išduotas ir 2007 m. Miunchene piktai užsipuolė Vakarus, kritikuodamas „vienapolės“ – JAV dominuojamos – pasaulio tvarkos atsiradimą.
Susierzinęs dėl tikros ir įsivaizduojamos Vakarų nepagarbos bei iššūkių jis ėmė laikytis vis labiau konfrontacinės, nacionalistinės linijos. Iš dalies to buvo galima tikėtis, atsižvelgiant į jo istorinį palikimą – iš pradžių jis išgelbėjo Rusiją nuo dezintegracijos, o tada, anot jo paties, pasirūpino, kad „parklupusi Rusija atsitiestų“.
Jam valdant Rusija įsiveržė į kaimyninę Gruziją (2008 m.), aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį (2014 m.), sukėlė pilietinį karą Donbaso regione Ukrainos pietryčiuose (nuo 2014 m.) ir įsikišo į Sirijos pilietinį karą (nuo 2015 m.). Taip pat pradėjo agresyvią žvalgybos ir slaptųjų operacijų kampaniją – nuo sutelktinių kibernetinių išpuolių prieš Estiją (2007 m.) iki priešų ir perbėgėlių žudymo užsienyje.
Tačiau Putinas visa tai iš esmės laikė gynybiniu atsaku į Vakarų mėginimus izoliuoti ir marginalizuoti jo šalį bei paneigti jos pasaulinį statusą. Rusijos prodemokratiškų ir antikorupcinių aktyvistų palaikymas, žinomų žurnalistų ir politikų mirčių kritiškas vertinimas, virtinė sukilimų prieš Maskvai draugiškus režimus arabų pasaulyje ir posovietinėse valstybėse – ypač 2013–2014 m. Euromaidano protestai, nuvertę korumpuotą valdžią Ukrainoje, – visa tai kartu buvo pateikiama kaip šiuo tikslu vykdomas Vakarų strategijos įrodymas. Vakarams susirūpinus dėl Rusijos hibridinio karo – ardomosios veiklos ir dezinformacijos pasitelkimo, skleidžiant nesantaiką ir menkinant politines institucijas, – Maskva lygiai taip pat susirūpino dėl jai pačiai kylančių panašių grėsmių.
Šis nacionalistinis posūkis Putinui leido lengviau artikuliuoti savąją Rusijos viziją, kuri, jo manymu, turėtų įkvėpti žmones, nors šie po jo sugrįžimo į prezidento postą 2012 m. tapo vis labiau nusivylę ir pavargę nuo netikros politikos, įsišaknijusios korupcijos ir stagnuojančios ekonomikos, jau nebepajėgios užtikrinti jų pakantumo. Jis laisva ranka perkūrė visą savo šalies istoriją, idant sukurtų patogų istorinį pasakojimą, kuris įkūnytų ir jos ateities trajektoriją. Vienas geriausių to pavyzdžių – paroda „Rusija – mano istorija“, kuri pradėta eksponuoti Maskvoje, o paskui pasklido po visą šalį. Ryškiuose spalvotuose multimedijos ekranuose pateikiama neįmantri tam tikrų pirmapradžių perspektyvų pateiktis, kurioje susipina carai ir komisarai, XII amžiaus kunigaikščiai ir XXI amžiaus diplomatai. Visų pirma, Rusija yra stipri tuomet, kai yra vieninga, o susiskaldžiusi tampa grobiu. Taigi stipri valstybė yra moralinė, patriotinė atsakomybė, o tai reiškia bojarinų – ar komisarų, ar oligarchų – palenkimą jos nedalomai valdžiai.
Antra, Rusija nėra agresorė, ji grėsminga gynėja – nenumaldomas plėtimasis į Rytus per Aziją, daugybė jos konfliktų (iš visų valstybių, su kuriomis turi sieną, Rusija nėra kariavusi tik su Norvegija – kol kas), imperiniai Nikolajaus I įsikišimai malšinant Europos revoliucijas XIX amžiuje ir liberalaus Prahos pavasario sutriuškinimas 1968 m. – visa tai buvo tiesiog būtina, siekiant apginti tėvynę ir natūralią tvarką. Kovodama su Vakarais, ji gina faktinę padėtį nuo JAV vadovaujamų pastangų primesti pasauliui „vienapolę“ hegemoniją. Netgi nuodinga valstybinės televizijos propaganda, vis stiprėjantis spaudimas nepriklausomai žiniasklaidai ir tarptautinių žmogaus teisių normų bei stebėtojų nepripažinimas pateikiami tarsi priemonė tėvynei apginti nuo užsienio kišimosi ir „informacinio karo“.
Galiausiai Rusija nėra azijinė šalis ir dar ne „eurazinis“ hibridas, nors pastarąjį terminą kai kas jau vartoja. Ji yra europietiška, iš tiesų europietiška. Būtent rusai ne kartą gynė Europą, kartais nuo išorės priešų, tokių kaip Aukso orda, o kartais ir nuo vidaus – ar tai būtų tokie užkariautojai, kaip Napoleonas ar Hitleris, ar chaoso bei klystkelių jėgos. Kitaip tariant, Rusija laikosi tikrųjų europietiškų vertybių, nors į vakarus nuo jos esančios valstybės jas yra apleidusios. Jos ortodoksų tikyba yra tikroji krikščionybės forma, lygiai kaip jos socialinis konservatizmas yra tiesiog atsisakymas pataikauti išsigimusioms užgaidoms ir postmoderniajam moraliniam subjektyvizmui.
