Troškimas įslaptinti reiškia, kad šalyse veikia privalantys užtikrinti ryšių saugumą kodų kūrimo departamentai, kurie kuria ir diegia pačius sudėtingiausius kodus. O tuo metu priešo dekoduotojai stengiasi tuos kodus nulaužti ir sužinoti paslaptis. Dekoduotojai – kalbininkai, alchemikai – mistinė gentis, kuri stengiasi bereikšmius ženklus paversti suprantamais žodžiais. Kodų ir šifrų istorija – tai pasakojimas apie šimtmečių senumo kodų kūrėjų ir dekoduotojų kovą, intelektines ginklavimosi varžybas, dažnai drastiškai lėmusias istorijos eigą.
Rašydamas knygą „Kodų raida“ autorius pirmiausia siekė parodyti kodų evoliuciją. Žodis „evoliucija“ pats tinkamiausias, nes į kodų raidą galima žiūrėti kaip į kovą už būvį. Kodą nuolat puola dekoduotojai. Dekoduotojams sukūrus naują ginklą, kuris atskleidžia kodo silpnybes, kodas tampa bevertis. Jis arba išnyksta, arba išsivysto į naują, atsparesnį kodą. Šis naujas kodas savo ruožtu klesti, kol dekoduotojas atranda jo silpnybes, ir taip be galo, be krašto.
Nuolatinė kodų kūrėjų ir dekoduotojų kova atnešė didžiulių mokslinių laimėjimų.
Nuolatinė kodų kūrėjų ir dekoduotojų kova atnešė didžiulių mokslinių laimėjimų. Kodų kūrėjai nuolat stengiasi sukurti vis atsparesnius kodus pranešimams apsaugoti, o dekoduotojai nuolat sugalvoja vis veiksmingesnių būdų jiems atremti. Stengdamosi pažeisti arba išsaugoti slaptumą, abi pusės pasitelkia įvairias disciplinas ir technologijas, pradedant matematika ir baigiant kalbotyra ar pradedant informacinėmis technologijomis ir baigiant kvantine teorija. Mainais kodų kūrėjai ir dekoduotojai praturtino šias disciplinas ir savo veikla paskatino technologijų plėtrą, ypač šiuolaikinio kompiuterio raidą.
Tai pirmoji didelės apimties šifravimo istorija, kurioje autorius tiria jo raidą, populiariai ir vaizdžiai atskleidžia sudėtingas slaptų kodų paslaptis ir lemiamus jų padarinius karuose, tautų ir pavienių žmonių gyvenime – nuo Škotijos karalienės Marijos Stiuart, kuri buvo nuteista myriop iššifravus jos pačios kodą, navahų kodakalbių, padėjusių sąjungininkams laimėti Antrąjį pasaulinį karą, iki saugų internetą užtikrinusio neįtikėtino logistikos proveržio. Pateikiami aiškūs techniniai ir matematiniai paaiškinimai, įžymių asmenybių, sukūrusių ir iššifravusių pačius sudėtingiausius pasaulyje kodus, portretai.
Paskutinis šios knygos skyrius – mėginimas prognozuoti, kas laimės kodų kūrėjų ir dekoduotojų kovą už būvį. Ar kada nors kodų kūrėjai sukurs tikrai neįveikiamą kodą ir visiško slaptumo paieškos bus sėkmingai baigtos? O gal dekoduotojai sukurs mašiną, galinčią iššifruoti bet kurį pranešimą?
Ši knyga galiausiai privers jus susimąstyti, kiek iš tikrųjų asmeniškas yra ką tik jūsų išsiųstas elektroninis laiškas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
O tuo metu Prancūzijoje perspektyvus jaunas kalbininkas Žanas Fransua Šampoljonas (Jean-François Champollion) buvo pasirengęs užbaigti Jango idėjas. Nors Šampoljonui dar nebuvo nė trisdešimties, beveik visus dvidešimt metų jis buvo visa galva paniręs į hieroglifus. Ta manija prasidėjo 1800 m., kai prancūzų matematikas Žanas Baptistas Furjė (Jean-Baptiste Fourier), vienas pirmųjų Napoleono pekinų, supažindino dešimtmetį Šampoljoną su savo senovės Egipto liekanų, kurių nemažai buvo dekoruotos keistais užrašais, kolekcija.
Furjė paaiškino, kad niekas negali išversti paslaptingų rašmenų, ir nuo to laiko berniukas pasižadėjo, kad vieną dieną jis tą mįslę įmins. Po septynerių metų dar tik septyniolikos Šampoljonas perskaitė pranešimą „Egiptas prie faraonų“. Pranešimas buvo tokia naujovė, kad jis buvo išrinktas dėstyti į Grenoblio universitetą. Sužinojęs, kad dar paauglys tapo dėstytoju, Šampoljonas buvo taip sukrėstas, kad nualpo.
Šampoljonas nepaliovė stebinti savo bendraamžių išmokdamas lotynų, graikų, hebrajų, etiopų, sanskrito, zendų, pahlavi, arabų, sirų, chaldėjų, persų ir kinų kalbas tik tam, kad apsiginkluotų grumtynėms su hieroglifais. Jo maniją puikiai iliustruoja 1808 m. nutikimas, kai gatvėje jis susidūrė su senu bičiuliu. Draugas atsitiktinai užsiminė, kad garsus egiptologas Aleksandras Lenua (Alexandre Lenoir) išleido visą hieroglifų šifruočių rinkinį. Šampoljonas taip nusiminė, kad susmuko vietoj. (Pasirodo, jis buvo meistras alpti.) Atrodė, kad visa jo gyvenimo prasmė buvo pirmam perskaityti senovės egiptiečių raštą. Šampoljono džiaugsmui, Lenua šifruotės buvo taip toli nuo tikrovės, kaip XVII a. Kircherio mėginimai, todėl užduotis niekur nedingo.
1822 m. Šampoljonas pritaikė Jango metodą kitiems kartušams. Britų gamtininkas Viljamas Džonas Banksas (W.J.Bankes) atsivežė obeliską su įrašais graikų kalba ir hieroglifais į Dorsetą ir išleido šių dvikalbių tekstų litografiją, kurioje buvo ir Ptolemajo bei Kleopatros kartušai. Šampoljonas įsigijo egzempliorių ir jam pavyko atskiriems hieroglifams parinkti fonemas (15 lentelė). Raidės p, t, o, l ir e yra bendros abiem vardams; keturiais atvejais ir Ptolemajo, ir Kleopatros varduose jas atitinka tas pats hieroglifas ir tik vienu atveju t nesutampa. Šampoljonas pagalvojo, kad garsą t gali atitikti du hieroglifai, kaip anglų kalboje kietąjį priebalsį c gali atitikti raidės c arba k, kaip anglų žodžiuose cat ir kid.
Sėkmės įkvėptas Šampoljonas ėmėsi kartušų be dvikalbio vertimo ir, kur galėdavo, pakeisdavo hieroglifų fonemas, kurias buvo nustatęs pagal Ptolemajo ir Kleopatros kartušus. Pirmajame paslaptingame kartuše (16 lentelė), kurio jis ėmėsi, buvo vienas pačių iškiliausių vardų senovėje. Šampoljonui buvo aišku, jog kartušas, kuriame, regis, buvo parašyta „a-l-?-s-e-?-t-r-?“, atitiko vardą „alksentrs“ – graikiškai Alexandros arba angliškai Alexander. Be to, Šampoljonui paaiškėjo, kad raštininkai nemėgo vartoti balsių ir dažnai jas praleisdavo; raštininkai manė, kad skaitytojai ir patys be vargo gali numanyti balses. Apsiginklavęs dar trimis naujais hieroglifais jaunasis mokslininkas tyrinėjo kitus įrašus ir iššifravo nemažai kartušų. Tačiau visa ši pažanga tebuvo Jango darbo tąsa. Visi tie vardai, kaip antai Aleksandras ir Kleopatra, buvo svetimžodžiai ir patvirtino teoriją, kad fonetikos ženklai buvo taikomi tik netradiciniams egiptiečių žodyno žodžiams.
Apsiginklavęs dar trimis naujais hieroglifais jaunasis mokslininkas tyrinėjo kitus įrašus ir iššifravo nemažai kartušų.
Vėliau, 1822 m. rugsėjo 14 d., Šampoljonas gavo bareljefus iš Abu Simbelo šventyklos, kuriuose buvo kartušai, datuojami anksčiau už graikų ir romėnų viešpatavimo laikotarpį. Tie kartušai buvo reikšmingi todėl, kad buvo ganėtinai seni ir juose buvo tradiciniai egiptietiški vardai, tačiau jie buvo parašyti paraidžiui – akivaizdus įrodymas, paneigiantis teoriją, kad paraidžiui buvo rašomi tik užsienietiški vardai. Šampoljonas dėmesį sutelkė į kartušą, kuriame buvo tik keturi hieroglifai . Pirmieji du ženklai buvo nežinomi, tačiau pabaigoje pasikartojanti pora ženklų buvo žinoma iš Aleksandro (alksentrs) kartušo ir abu atitiko raidę s. Vadinasi, kartušas reiškė „?-?-s-s“. Būtent dabar Šampoljonui pravertė jo kalbinės žinios. Nors koptų kalba, tiesioginė senovės egiptiečių kalbos palikuonė, buvo mirusi dar XI a., krikščionių koptų bažnyčios liturgijoje ji, nors ir sustabarėjusios formos, vis dar buvo vartojama. Koptų kalbą Šampoljonas išmoko paauglystėje ir mokėjo ją taip laisvai, kad ja rašydavo savo dienoraštį. Tačiau nė neįtarė, kad koptų kalba irgi galėjo būti užrašoma hieroglifais.
Šampoljonui knietėjo sužinoti, ar pirmasis kartušo ženklas yra saulę atitinkanti semagrama, tai yra ar saulės piktograma yra žodžio „saulė“ ženklas. Vėliau vadovaudamasis genijams būdinga intuicija jis padarė prielaidą, kad semagramos fonema atitinka koptų kalbos žodį „ra“ – „saulė“. Taip jis gavo seką „ra-?-s-s“. Tiko tik vienas faraono vardas. Atsižvelgiant į erzinantį balsių praleidimą ir darant prielaidą, kad trūkstama raidė yra m, tai, be abejo, buvo vieno iškiliausių ir seniausių faraonų – Ramzio – vardas. Užkeikimas buvo nuimtas. Netgi senovinių vardų rašyba buvo fonetinė. Šampoljonas nėrė į brolio kabinetą ir sušuko: „Je tiens l‘affaire!“ („Supratau!“), tačiau ir vėl jo nenumaldoma aistra hieroglifams paėmė viršų. Jis nualpo ir kitas penkias dienas pragulėjo lovoje.
Šampoljonas parodė, jog kartais raštininkai naudodavosi rebuso principu. Rebuse, kurį vis dar galima rasti vaikams skirtuose galvosūkiuose, ilgi žodžiai suskaidyti fonetiniais elementais ir pavaizduoti semagramomis. Pavyzdžiui, žodį belief (/bɪˈliːf/ – „tikėjimas“) galima suskaidyti į du skiemenis, o tada perrašyti bee-leaf (bee – „bitė“, o leaf – „lapas“). Užuot rašius žodį raidėmis, jį galima užrašyti bitės piktograma, o po jos – lapo piktograma. Šampoljono atrastame pavyzdyje tik pirmas skiemuo (ra) perteiktas rebuso ženklu – saulės piktograma, o likęs žodis parašytas kaip įprasta.
Saulės semagramos reikšmė Ramzio kartuše yra milžiniška, nes aiškiai riboja galimas kalbas, kuriomis kalbėjo raštininkai. Pavyzdžiui, raštininkai tikrai nekalbėjo graikiškai, nes tada kartušas būtų tariamas helios-meses. Kartušas perskaitomas tik tuo atveju, jei raštininkai kalbėjo koptų dialektu, nes tada kartušas būtų tariamas ra-meses.
Nors šis kartušas buvo vienas iš daugelio, jo iššifravimas atskleidė keturis hieroglifų principus. Pirma, rašto kalba mažų mažiausiai susijusi su koptų kalba, o kitų hieroglifų tyrimas parodė, kad tai aiški ir paprasta koptų kalba. Antra, semagramos naudojamos vietoj tam tikrų žodžių, pavyzdžiui, paprasta saulės piktograma atstoja žodį „saulė“. Trečia, kai kurie ilgi žodžiai, visi ar jų dalis, sudaryti rebuso principu. Galiausiai rašydami senovės raštininkai dažniausiai vadovaudavosi palyginti plačiai paplitusiu fonetiniu raidynu. Šis paskutinis punktas yra pats svarbiausias, ir Šampoljonas fonetiką pavadino hieroglifų „siela“.
Šis paskutinis punktas yra pats svarbiausias, ir Šampoljonas fonetiką pavadino hieroglifų „siela“.
Pasinaudodamas giliomis koptų kalbos žiniomis, Šampoljonas ėmėsi laisvai ir produktyviai šifruoti ne tik kartušų hieroglifus. Per dvejus metus jis nustatė daugumos hieroglifų fonemas ir išsiaiškino, jog kai kurie atitinka dviejų ar net trijų priebalsių derinius. Dėl to raštininkai galėdavo rinktis, kaip užrašyti žodį – keliais paprastais ar vienu kitu daugiapriebalsiu hieroglifu.
Savo pirminius rezultatus Šampoljonas išsiuntė laišku monsinjorui Dasjė (Monsieur Dacier), nuolatiniam Prancūzijos įrašų akademijos (Académie des Inscriptions) sekretoriui. Vėliau, 1824 m., trisdešimt ketverių metų Šampoljonas visus savo pasiekimus paskelbė knygoje „Précis du système hiéroglyphique“ („Hieroglifų sistemos tikslumas“). Pirmą kartą per keturiolika šimtmečių atsirado galimybė perskaityti faraonų istoriją taip, kaip ją užrašė to meto raštininkai. Kalbininkams atsivėrė galimybė studijuoti daugiau kaip trijų tūkstančių metų senumo kalbos ir rašto raidą. Dabar buvo galima atsekti ir suprasti hieroglifus nuo trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų iki ketvirtojo mūsų eros amžiaus. Be to, hieroglifų raidą galima buvo palyginti su hieratiniu ir demotiniu raštais, kuriuos dabar taip pat buvo galima iššifruoti.
Kelerius metus politika ir pavydas kliudė visuotinai pripažinti nuostabų Šampoljono pasiekimą. Ypač aršus kritikas buvo Tomas Jangas. Vienais atvejais Jangas neigė, kad hieroglifai gali būti fonemos, kitais – pritardavo argumentui, bet murmėjo, kad pats tai išsiaiškino dar prieš Šampoljoną, o tas prancūzas tik užpildė spragas. Jango priešiškumą sukėlė tai, kad Šampoljonas jo neįvertino, nors panašu, kad pradinis Jango laimėjimas ir įkvėpė Šampoljoną užbaigti jo pradėtą darbą.
Kelerius metus politika ir pavydas kliudė visuotinai pripažinti nuostabų Šampoljono pasiekimą.
1828 m. liepą Šampoljonas leidosi į savo pirmąją pusantrų metų trukusią kelionę į Egiptą. Jam tai buvo neįtikėtina proga savo akimis pamatyti įrašus, kuriuos matė tik piešiniuose ar litografijose. Prieš trisdešimt metų Napoleono ekspedicijos dalyviai tik galvas kraipė žiūrėdami į šventyklas puošusius hieroglifus, o dabar Šampoljonas galėjo juos vieną po kito perskaityti ir teisingai išversti. Jis apsilankė pačiu laiku. Po trejų metų, užbaigus tvarkyti užrašus, piešinius ir vertimus iš ekspedicijos į Egiptą, Šampoljoną ištiko stiprus insultas. Matyt, tie dažni sąmonės netekimai buvo kur kas rimtesnės ligos, kurią apsunkino viską nustelbiančios įtemptos studijos, požymis. Eidamas keturiasdešimt pirmuosius metus 1832 m. kovo 4 d. Šampoljonas mirė.
