Į Antrąjį pasaulinį karą Jungtinės Valstijos stojo po to, kai 1941 m. gruodžio 7 d. Trečiojo reicho sąjungininkė Japonija atakavo amerikiečių karinę bazę Perl Harbore. Kitą dieną amerikiečiai paskelbė karą japonams, o gruodžio 11 d. Adolfas Hitleris paskelbė karą JAV. Taip amerikiečiams teko kovoti ne tik Ramiajame vandenyne prieš japonus, bet ir Šiaurės Afrikoje, taip pat Europoje prieš vokiečius ir italus. Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į karą, visoje šalyje pradėti steigti nauji daliniai, kariuomenės rengimo bazės, gerokai šoktelėjo karinis biudžetas, dar labiau išaugo lendlizo mastai.
506-asis parašiutininkų pulkas įsteigtas 1942 m. Džordžijos valstijoje ir rengtas Tokoa bazėje. Čia naujokai – būsimieji parašiutininkai susidūrė su rūsčiu pratybų kursu. Iš šių vyrukų buvo numatyta padaryti tikrus profesionalus, galinčius sėkmingai kovoti pačiame puolimo smaigalyje, veikti žaibiškai ir savarankiškai, užimt miestus ir gyvenvietes, „pravalant“ kelią iš paskos žengiantiems kariuomenės daliniams. 506-ojo parašiutininkų pulko moto tapo indėnų čerokių kalbos žodis „Currahee“, verčiamas kaip „Vienišas“, „Esantis nuošalėje“. Tai – Tokoa karinės bazės prieigose stūksančio 529 m aukščio kalno pavadinimas, į kurio viršūnę parašiutininkams tekdavo bėgti per alinančias pratybas. Be to, žodžiui „vienišas“ teikta ir tam tikra simbolinė potekstė. Kariai pratinti kliautis vien tik savo jėgomis, jei šalia nebūtų pastiprinimo. Būtent tokie vyrai tarnavo ir 506-ojo parašiutininkų pulko Lengvojoje kuopoje.
Jų šlovės valanda išaušo 1944 m. birželio pradžioje, kai Normandijoje buvo atidarytas Antrasis frontas. Vėliau Lengvosios kuopos kariai sėkmingai veikė Prancūzijos gilumoje, Belgijoje ir „priešo irštvoje“ – pačioje Vokietijoje. Visada puolimo smaigalyje, visada ryžtingai, išradingai ir aršiai. Jie įžengė į Hitlerio rezidenciją Berchtesgadene, o pergalę šventė ragaudami rinktinį vyną iš reichsmaršalo Goeringo rūsių. Be kautynių aprašymo, autorius perteikia ryškius Lengvosios kuopos karių ir karininkų portretus, aprašo jų tarpusavio santykius, kuriuose atsiranda vietos humorui, kariškai brolybei ir pasiaukojimui. Tai tikra istorija apie pačius tikriausius karo vilkus.
Pagal šią istoriko Stepheno E.Ambrose‘o knygą 2001 m. sukurtas mini serialas, kuris sulaukė daug puikių atsiliepimų, buvo apdovanotas „Auksiniu gaubliu“, šešiais „Emmy“ ir kitais apdovanojimais.
Knygos autorius Stephenas E.Ambrose‘as (1936–2002) – Naujojo Orleano universitete dėstęs istorijos profesorius, prezidentų D.Eisenhowerio ir R.Nixono biografas, parašęs ne vieną knygą Antrojo pasaulinio karo tema. Rašydamas „Karo vilkus“, istorikas konsultavosi su Lengvosios kuopos veteranais, rėmėsi jų pasakojimais.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Birželio 4 d. Lengvajai kuopai buvo išdalinta amunicija, kiekvienas karys gavo 10-ies dolerių vertės Prancūzijos frankų, ką tik išspausdintų Vašingtone, pabėgimo rinkinį, kuriame buvo ant šilko audeklo išspausdintas Prancūzijos žemėlapis, mažą žalvarinį kompasą ir metalo pjūklą, taip pat Amerikos vėliavos antsiuvus, kuriuos vyrai turėjo prisisiūti ant dešinės savo parašiutininkų striukių rankovės. Karininkai nuardė savo skiriamuosius ženklus nuo uniformų, o ant šalmų iš galo nusipiešė vertikalias, puskarininkiai – horizontalias juostas. Visiems buvo nurodytas žodinis atpažinimo signalas „Blyksnis“, slaptažodis „Griausmas“ ir atsakymas „Prašom!“. Alternatyviam atpažinimui jiems buvo išdalinti pigūs metaliniai pliauškučiai: į vieną spustelėjimą (klik-klak) reikėjo atsiliepti dviem (klik-klak... klik-klak).
Vyrai tą dieną praleido ištisai valydami ginklus, galąsdami peilius, tvarkydami parašiutus ir tikrindami įrangą bei vieną po kitos traukdami cigaretes. Daugelis nusiskuto barzdas arba pasidarė mohauko šukuosenas (šonus nusiskuto plikai, o viršugalvyje nuo kaktos iki kaklo paliko vieno arba dviejų colių pločio trumpų plaukų juostą). Šitaip už penkiolika centų vyrus kirpo eiliniai Forrestas Guthas ir Josephas Liegbottas.
Vyrus kerpantis pastebėjęs pulkininkas Sinkas nusišypsojo ir tarė: „Pamiršau pasakyti, kad prieš kelias savaites buvome oficialiai perspėti, jog vokiečiai civiliams prancūzams pasakoja, kad pirmose Sąjungininkų įsiveržimo pajėgų gretose eis amerikiečiai parašiutininkai, kurie visi bus kriminaliniai nusikaltėliai ir psichopatai, lengvai atpažįstami iš visai ar beveik plikai skustų galvų.“ [...]
Tą vakarą, birželio 4 d., kuopa gavo nuostabią vakarie
nę. Kepsnys, žalieji žirneliai, bulvių košė, balta duona, ledai, kava ir visko, kiek tik nori. Ledų jiems davė pirmą kartą nuo atvykimo į Angliją prieš devynis mėnesius. Seržantas Martinas prisiminė, kad buvo sakoma, jog tuomet, „kai vakarienei gausit ledų, suprasit, kad atėjo metas“. Tačiau pūtė baisus vėjas ir kaip tik tuomet, kai vyrai jau ruošėsi eiti prie savo C-47 lėktuvų, įsakymas buvo atšauktas. Dėl nepalankaus oro Einsehoweris atidėjo invaziją. [...]
Birželio 5-osios popietę vėjas nurimo, dangus kiek pragiedrėjo. Kažkas rado bidonus su juodais ir žaliais dažais. Vyrai jais ėmė teptis veidus, imituodami sijus mažojo Bighorno mūšyje, išsipiešdami dryžius ant nosių ir kaktų. Kiti čiupo medžio anglis ir veidus nusidažė juodai.
20.30 val. vyrai išsirikiavo laipintis grupėmis po aštuoniolika ir nuėjo prie angarų. „Niekas nedainavo, nesigirdėjo džiugių šūksnių, – rašė Websteris. – Atrodė tarsi mirties žygis.“ Wintersas prisiminė, kad šitaip jie praėjo pro lauke dislokuotus britų priešlėktuvinius dalinius: „Tuomet pirmą kartą pamačiau, kad ir limiai rodo tikras emocijas, kai kurių akyse tvenkėsi ašaros.“
Prie angarų kiekvienam šuolių instruktoriui buvo duota kariams padalinti po du dokumentų paketus, kuriuose buvo tos dienos Eisenhowerio įsakymas ir pulkininko Sinko raštas. „Šiąnakt yra naktų naktis, – rašė Sinkas. – Telydi Dievas kiekvieną iš jūsų, šaunieji kariai.“
Eisenhoweris savo kreipimąsi pradėjo šitaip: „Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų kareiviai, jūreiviai ir karinių oro pajėgų kariai! Jau visai netrukus leisitės į Didįjį žygį, kuriam rengėmės daugelį mėnesių. Į jus nukreiptos pasaulio akys... Sėkmės! Visi melskime Visagalio Dievo palaiminimo šiam didžiam ir kilniam reikalui.“ [...]
Jie šokinėjo gerokai per mažame aukštyje iš gerokai per greitai skrendančių lėktuvų. Jie gabeno gerokai per daug įrangos ir naudojo neišbandytą šuolio techniką, o tai buvo rimta klaida. Šokant iš lėktuvų kojakrepšiai nutrūkdavo ir švilpdavo žemyn, jų beveik niekuomet nerasdavo. Tuo pat metu propelerių keliama oro banga blaškė juos į visas puses. Dėl papildomo svorio ir papildomo greičio, parašiutams išsiskleidus, trūktelėjimas būdavo gerokai stipresnis, nei jie buvo pratę. Šokdami iš 500 pėdų ar dar mažesnio aukščio žemę jie pasiekdavo po kelių sekundžių nuo parašiuto išsiskleidimo, taigi trenkdavosi į ją su didele jėga. Dėl to visą savaitę vyrai buvo nusėti mėlynių.
Dienoraštyje po kelių dienų leitenantas Wintersas bandė atkurti savo mintis, kurios tas kelias sekundes sukosi galvoje: „Skrendam 150 mylių per valandą greičiu. Ką gi, šokam. Po šimts, čia mano kojakrepšis ir visa įranga. Atsargiai, žmogau! Atsargiai! Jėzau, jie bando mane pašauti iš kulkosvaidžių. Lėk, lėk, stenkis nepamesti kojakrepšio. Štai jis leidžiasi šalia gyvatvorės. Velniai griebtų tą kulkosvaidį. Štai kelias, medžiai – tikiuosi, nesirėšiu į juos. Bumpt, ne taip ir blogai, o dabar reikia išsinerti iš šito parašiuto.“
Burtas Christensonas šoko iš karto po Winterso: „Nemanau, kad būčiau daręs bent kažką to, ko buvau mokomas, bet staiga pajutau baisų trūktelėjimą, kai išsiskleidė mano parašiutas.“ Jo kojakrepšis nutrūko ir „tapo istorija“. Jis girdėjo skambančius Sent Mer Eglizo varpus, matė miestelyje liepsnojančią ugnį. Kulkosvaidžio kulkos „lekia vis arčiau manęs. Aukštai įsitveriu į savo parašiuto virves. Kristau, mane neša tiesiai į tą medžių eilę. Leidžiuosi pernelyg greitai“. Skrisdamas virš medžių jis pariečia kojas, kad į juos neatsimuštų. „Akimirką mane sukausto siaubas. Už 70 pėdų apačioje, už 20 pėdų į kairę, ant platformos pritvirtintas vokiečių 20 milimetrų priešlėktuvinis pabūklas šaudo į viršuje skrendančius C-47 lėktuvus.“ Christensonui pasisekė, kad vokiečių šauliai jam buvo atsukę nugaras, triukšmas buvo toks stiprus, kad jie neišgirdo, kaip jis trenkėsi į žemę, nors nusileido vos už kokių 40 jardų.
Christensonas išsilaisvino iš parašiuto, išsitraukė šešiašūvį revolverį ir prisišliejo prie obels kamieno. Tūnojo tyliai, judindamas tik akis.
„Staiga pastebėjau judesį už dešimties jardų, manęs link keturiomis artėjo šalmuoto žmogaus siluetas. Išsitraukiau pliauškutį ir vieną kartą spustelėjau – klik-klak. Jokio atsako. Figūra vėl ėmė artėti link manęs.“
Christensonas nukreipė revolverį į žmogaus krūtinę ir dar kartą suspragsėjo. Žmogus iškėlė rankas: „Dėl Dievo, nešauk.“ Tai buvo eilinis Woodrow Robbinsas, Christensono kulkosvaidininko padėjėjas.
„Pusproti, kas tau negerai? Kodėl nepanaudojai pliauškučio?“ – piktai sušnypštė Christensonas.
„Pamečiau jo spragsinčią dalį.“
Adrenalinas Christensono smegenyse pamažu atlėgo ir abu kariai ėmė trauktis nuo vokiečių pozicijos. Čia netikėtai pamatė Billą Randlemaną, prie kurio kojų gulėjo negyvas vokietis. Randlemanas papasakojo, kad vos tik išsilaisvinęs iš parašiuto jis prisitaisė durtuvą. Staiga su atkištu durtuvu jį puolė vokietis. Randlemanas atmušė jo ginklą ir persmeigė vokietį savo durtuvu. „Tas vokietys durtuvais pažaisti išsirinko ne tą vyruką“, – tarė Christensonas.
