Geriausi Škotijos pareigūnai gaus progą įsitikinti, kad pradėti gyvenimą iš pradžių gali būti be galo sunku. Tačiau visi nusipelno galimybės pasitaisyti…
Ričardas Noksas – praeityje smurtinis prievartautojas, nuteistas tik už vieno seno žmogaus išprievartavimą (bet įtariamas ir kelių kitų), pripažino padarytas skriaudas, atrado Dievą ir nori likti savo močiutės namuose Aberdyne, o ne gimtajame Niukasle. Jis nori pamiršti juodą praeitį. Arba tik taip sako...
Kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus nesidžiaugia, kad buvo įtrauktas į komandą, kuri turės padėti žiauriam prievartautojui įsikurti Aberdyne. Bet blogiausia – pareigūnui tenka dirbti su žmogumi, įkišusiu Noksą už grotų, – vyresniuoju kriminalistu komisaru Danbiu iš Nortumbrijos policijos, kuris neva atvyko „prižiūrėti proceso“.
Tačiau netrukus viskas pasisuka labai netikėta linkme...
Edinburgo gangsteris Peilis Malkas nori pasipelnyti iš besivystančio Aberdyno statybų bumo. Vietinis nusikaltėlių pasaulio šulas Hemišiukas Movatas rezga grėsmingus Logano ateities planus. O Nokso praeitis vis nenori jo paleisti. Loganas ir komisarė Styl turi rūpinasi ne tik Noksu, bet ir siekia atskleisti, iš kur atsirado daugybė padirbtų prekių bei pinigų, kas ginkluotas nupjautu kūju apiplėšinėja juvelyrines parduotuves ir kur, po galais, dingo informatorius Stivas. Pastarasis prapuolė slapstydamasis vienoje iš Malkolmo statybviečių. Galiausiai randamas palaidotas betone. Regis, dar būdamas gyvas...
Šis detektyvas gal ir nėra toks baisus kaip kitos S.MacBride‘o knygos, bet nepaleidžia iki paskutinio puslapio.
Knygą iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Styl nubildėjo laiptais žemyn iš paskos lydima Logano. Miegamajame ir vėl pasigirdo dainavimas, akompanuojamas gręžtuvo aimanų.
Prie paradinių durų ji stabtelėjo ir iškišo nosį į lietų.
– Tikras laiko švaistymas.
– Pažvelk iš teigiamos perspektyvos – bent jau žinome, kad jis čia lankėsi pirmadienį.
– Ir kas mums iš to? – Ji godžiai įsiurbė dūmą, sutraukdama lūpas kaip vištos užpakalį. – Prakeiktas Polmontas.
– Na, galbūt…
Styl pliaukštelėjo delnu jam per krūtinę.
– Ššš…
Ji parodė pro praviras duris, kur aplink įlenktą baltą autobusiuką ėmė būriuotis grupelė žmonių. Vairuotojo durelės girgžtelėdamos atsidarė, ir į lietų išlindo stambus vyras, vilkintis nešvariu mėlynu kombinezonu.
– Žiūrėk, argi ten ne tas Hemišiuko banditas, jo dešinioji ranka?
Roibenas.
Stambus jis buvo pagal visus matmenis. Milžiniški kumščiai sugniaužti prie išvirtusio pilvo šonų. Veidas iškraipytas randų, kuokštais auganti barzda, tamsaus kailio lopinėliais išmėčiusi išpurtusius žandus. Fredžio Kriugerio ir „Michelin“ žmogeliuko kerginys.
Loganas žengtelėjo atgal, kad nebūtų pastebėtas.
– Kokį velnią jis čia daro?
Roibenas nurioglino iki šoninių autobusiuko durelių, įsikibo rankenėlės ir atplėšė jas. Kyštelėjo ranką į vidų ir, ištraukęs žmogų, nutėškė ant pažliugusio kelio. Kūnas sutraukuliavo, pamėgino pasiversti ant šono. Viena koja buvo sulenkta trimis skirtingomis kryptimis – ir visomis vienu metu. Visas veidas kruvinas. Rankos suriestos kaip deformuotos letenos.
Roibenas tiesiog stovėjo.
Tyla.
Loganas atsidarė telefoną.
– Iškviesiu pastiprinimą.
– Tai jau tikrai ne, blyn!
– Bet jis…
– Kaip manai, ką mums padarys Finis, sužinojęs, kad mėginome susitikti su informatoriumi negavę jo patvirtinimo?
Loganas įbedė į ją akis.
– O tu su juo šito neaptarei?
– Turbūt iškrito iš galvos. – Ji kostelėjo. – O dabar užsičiaupk, nes negirdžiu, kas ten vyksta.
– Tiesiog nuo…
Styl vėl jam trenkė.
– Žiūrėk ties trečia valanda.
Iš pavyzdinio namo išlindo nemenkas vyriškis: metro devyniasdešimties, rankos nepriglaustos prie šonų, lyg po pažastimis neštų po statinę alaus; džinsai, odinė striukė, skusta galva, blizganti nuo lietaus. Greta jo turseno kažkoks raumeningas juodulys smailia nosimi, lekuojančiu rožiniu liežuviu.
Dailidžių ir santechnikų grupelė atsitraukė padarydama jam vietos. Vyras sustojo, nužvelgė purvyne tirtantį žmogų, o tada pakėlė akis į Roibeną.
– Ką yra?
Škotas, bet ne vietinis.
Hemišiuko parankinis bedė storu dešriniu pirštu į sudaužytą žmogystą.
– Tavo?
– O kas, jei mana?
– Tai jam nutiko tokia nelaimė, matai?
– Ane?
Roibenas išsišiepė atidengdamas skylę, kur kadaise būta danties.
– Bandė pardavinėti savo šūdus netinkamoje miesto dalyje.
Bičas su šunimi nusirengė odinę striukę ir padavė ją arčiausiai stovinčiam žmogui. Nenuostabu, kad nepajėgė priglausti prie šonų rankų: jis buvo vientiso raumens luitas, vos telpantis į baltus marškinėlius. Palankstė galvą į vieną ir į kitą pusę, pasigirdo trekštelėjimas. Pamankštino pečius.
– Atrod, kad tau, man ir Mauzeriui reik truputį pasikalbėt.
Šuo pastatė ausis, pasigirdo gūdus, gerklinis urzgimas.
Roibenas atsisegė kelias kombinezono sagas, prasisagstė iki pat pilvūzo ir parodė vieną atlapą.
– Nieko nematau. – Styl įsistebeilijusi pasimuistė. – Ar jis traukia bybį?
– Kam jam… Kas tau išvis darosi?
Skustagalvis Raumenų Kalnas nužvelgė tai, ką Roibenas jam demonstravo savo kombinezone, ir linktelėjo. Atsitraukė.
– Gal veliau.
– Turiu pranešimėlį tavo šeimininkui. – Roibenas pamojo stambiu delnu, aprėpdamas nebaigtus namus. – Dirbkit pagal taisykles, ir visi puikiai sutarsime. Nepaklusk, – jis nutilo, kad įspirtų gulinčiajam po kojomis, – na, ir tada visiems bus šikna. Aišku?
Ponas Skustagalvis Raumenų Kalnas susikryžiavo gigantiškas rankas ant krūtinės nepratardamas nė žodžio.
Roibenas trinktelėjo autobusiuko durelėmis.
– Kaip sau nori.
Jis įsiropštė prie vairo ir užvedė variklį. Autobusiuko ratai prasisuko purve, kol galiausiai pagavo sukibimą. Iš lėto nuvažiavo sau. Nė nepamojavęs.
Loganas žiūrėjo, kaip jis nuvažiuoja, lydėdamas akimis visai kaip ir kiti susirinkusieji. Skustagalvis Raumenų Kalnas spirtelėjo gulintįjį.
– Tempkit šitą šiknių lauk. – Jis apsisuko ir nužingsniavo į biuro konteinerį spragtelėjęs pirštais. – Mauzeri, greta!
Didžiulis juodas šuo pakėlė nosį, pauodė orą ir apsisukęs nuliuoksėjo paskui šeimininką.
Kriminalistė inspektorė Styl įtraukė paskutinį cigaretės dūmą ir sutrynė nuorūką į artimiausią rožinės mineralinės vatos kuokštą.
– Tai gal einame pasimatyti su skustagalviu, ką sakai? – Ir žengė į lietų.
Biuro konteineris buvo padalytas į kabinas krūtinę siekiančiomis pertvaromis, prie kiekvienos pritaisytos skaičiuoklių lentelės. Vieną sieną dengė didelis architektūrinis planas – Žaliosios pastogės visame tariamame gražume.
Biuras tvarkingas: nebuvo matyti krūvomis suverstų purvinų popierių ar iki galo neperskaitytų bulvarinių laikraščių, ar meninių apdovanojimų vertų panaudotų polistireno puodelių instaliacijų. Tik nešiojamieji kompiuteriai, braižymo planšetės, spausdintuvai ir klasikinė muzika, skambanti iš nešiojamosios kolonėlės. Ir viską persmelkiantis šlapio šuns dvokas.
Ant staliuko priešais duris stovėjo virdulys, iš kurio į tvarkingą patalpą virto garas. Kažkas ruošėsi plikyti arbatą: mėlynas džemperis, užsimestas ant marškinių ir kaklaraiščio, kruopščiai plaukų sruoga užmaskuota plikė, absurdiška barzdelė, lyg nupaišyta aplink smakrą flomasteriu.
Žmogelis sužiuro į juos Loganui trinktelėjus paskui save durimis.
– Ar jūs dėl nuotekų?
Styl paniekinamai šniurkštelėjo.
– Aš ką, panaši į supistą santechniką?
Žmogelis suraukė antakius.
– Visiškai nebūtina…
– Stivas Polmontas.
Iš už pertvaros iškilo Skustagalvis Raumenų Kalnas, įsikišęs į ausį laisvųjų rankų įrangą.
– Kažkas atsitika?
Iš arti nuo jo trenkė losjonu po skutimosi – šleikščiu muskusiniu kvapu su cheminiais pustoniais.
Styl priglaudė užpakalį prie stalo krašto.
– Polmontas turėjo verslo reikalų su mūsų darbdaviu. Tačiau nesilaiko iškeltų reikalavimų. Suprantat, ką turiu galvoje?
Džemperiukas su Kaklaraiščiu vėl ėmėsi plikyti arbatą.
– Na, nesuprantu, kuo čia dėti mes, panele?
– Kalbame apie triženklį reikalą.
– A… – Jis įmetė į puodelį šaukštelį ir pamaišė arbatos pakelius. – Tai jums tikrai reikėtų šitą aptarti su ponu… Polmontu, teisingai?
– Kur jis yra?
Pienas. Cukrus.
– Endi, ar mums dirba koks nors ponas Polmontas?
Dičkis papurtė galvą.
– Jis buva tas ilgapirštis elektriks, kuris pasipuste padus.
– A, taip… – Džemperiukas su Kaklaraiščiu padavė puodelį kolegai. – Atsirado bėdų dėl dingusios elektrikų įrangos. Laidai, kabeliai, paskirstymo dėžutės ir panašiai. Ponas Polmontas dingo mums dar nespėjus kreiptis į policiją. Atleiskite, kad daugiau negalime niekuo padėti.
Inspektorė linktelėjo.
– O gal jis turi kokių neapmokėtų algalapių, iš kurių būtų galima padengti skolą?
– Manau, kad visi algalapiai turėtų būti skirti jo pavogtos įrangos išlaidoms padengti, jums taip neatrodo?
– Nea, taip nieko…
– Manau, kad atėja laiks jums keliaut, ką? – Iš už kampo išlindęs Skustagalvis Raumenų Kalnas, dar žinomas Endžio vardu, iškilo virš Styl, o greta priturseno ir tas didžiulis baisus šuva, caksėdamas nagais per linoleumą. – Mums čia reik tvarkyt statybvietes reikalus.
Styl pakėlė akis į Endį. Tada atsisuko į Loganą. Kilstelėjo antakį.
Aš viršininkė, o tu pasamdytas dėl fizinės jėgos…
Loganas sužiuro į raumenų luitą. Velniop.
Jis atkišo Endžiui ranką.
– Išsiskirkime gražiuoju.
Dičkis kurį laiką padvejojo, tada spustelėjo ranką, delnu prarydamas Logano pirštus, spustelėjo lyg replėmis. Loganas čiupo jo kairiąją plaštaką ir suleido nagus.
– Ė, tigre, ramiau!
Endis išsišiepė.
– Gražios dienos, pareigūne.
– Bet tu juk žinai, kad esi paskutinis skystablauzdis, myžantis į batą? – Styl priėjo prie parūdijusių fiato keleivio durelių. – Tai nesugebėjai atstatyti ragų net porai minučių!
– Tu bent matei, kokio jis dydžio? – Loganas sustojo jai už nugaros, iškėlęs rankas it chirurgas, laukdamas, kol seselė užmaus pirštines. – Būtų nuplėšęs man galvą ir prišikęs į vidų. Vienaip ar kitaip, žinojo, kad esame policininkai.
– Esi visiškas skystaklynis. – Ji linktelėjo mašinos pusėn. – Na? Tai gal atrakinsi šitą trantą? Klaikiai šalta.
Loganas atkišo vieną klubą.
– Raktai priekinėje kelnių kišenėje.
Ji žvilgterėjo žemyn.
– Tai ką?
– Vairuoti turėsi tu.
Ji apnuogino viršutinių dantų eilę.
– Aha, puikumėlis. Juk esu kriminalistė inspektorė, negi pamiršai? Vairuoji tu, o aš… šildau keleivio vietą.
– Kad negaliu. Spausdamas ranką Skustagalviui Endžiui atlikau tą įkaito triuką. Mano rankos turi būti apmautos maišeliais, kol grįšime į nuovadą.
Styl dar kartą dėbtelėjo į jo kelnes.
– Neketinu grabaliotis tavo kelnėse – kas, jei tau atsistos?
– Tik jau… neįsivaizdink, gerai?
