1935-ieji. Europoje stiprėja antisemitinės nuotaikos ir galimo karo nuojauta, grėsmingai didėja Hitlerio ir Stalino galia, o Vilniaus kraštą praradusi jauna šalis Lietuva mėgina tvirčiau stotis ant kojų, kurti savo valstybę, suvokti ir įtvirtinti tapatybę.
Du laikinosios sostinės žurnalistai gauna neįprastą užduotį – surasti prieš penkiolika metų pasibaigusio Nepriklausomybės karo liudininkų. Jauni žurnalistai sėda ant dviračių ir iškeliauja į Lietuvos kaimus tikros karo istorijos, atmieštos krauju, baime ir apkasų smarve, atkapstyti.
Palikę Kauną jaunuoliai pamato kitokią Lietuvą – daug dirbantys, suvargę kaimo žmonės su žurnalistais nekalbūs, bijo ką bloga apie valdžią pasakyti, o vienoj kitoj troboj šalia šventojo paveikslo jau ir prezidentas Antanas Smetona įrėmintas kabo.
Jauni žurnalistai sėda ant dviračių ir iškeliauja į Lietuvos kaimus tikros karo istorijos, atmieštos krauju, baime ir apkasų smarve, atkapstyti.
Komandiruotei įpusėjus viltį beprarandantys žurnalistai nugirsta apie Smeigiką. Tai per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje karybos patirties įgijęs Lietuvos savanoris karininkas Antanas. Jaunuoliams pavyksta prakalbinti šį grėsmingos išvaizdos vyrą ir jis papasakoja apie vieną Nepriklausomybės kare gautą užduotį – įsitvirtinti apleistame kaime ir kiek galima ilgiau nepraleisti bolševikų.
Šios, rodėsi, nesudėtingos užduoties atlikti Antanas išsileido drauge su 24 savanoriais – vakarykščiais valstiečiais, kurie, susigundę pažadu gauti žemės, vietoje šakės čiupo šautuvą. Ir ėjo kovoti už ką tik nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą – ne ant popieriaus parašytą, o tikrąją, kurią reikėjo žemės gabale įkurti, įtvirtinti ir vėliau žemdirbiams padalinti. Ėjo gerai nežinodami, nei kas ta Lietuva yra, nei kas iš jos bus. Daugumai šių savanorių išsvajotos žemės atiteko tiek, kiek užima kapas. O iš minėtos karinės užduoties grįžo vos trise.
Esu savotiškai įsimylėjęs tarpukario epochą, kaip istorijos nepalankių vingių 1940 metais nutrauktą neišsipildžiusią sėkmės istoriją.
Smeigikas pasakoja nepagražintą karo, meilės, apmąstymų ir mistikos kupiną, o jaunieji žurnalistai gretimai kuria dar vieną – savąją viešnagės Lietuvos provincijoje istoriją. Kokie tie pirmieji mūsų savanoriai, kaip juos sutikdavo vietos gyventojai, kuo gyveno tuometinė Lietuva ir ar abiem romane pasakojamoms istorijoms lemta susikirsti?
„Šį romaną su priebėgomis rašiau vienuolika metų. Per tą laikotarpį keitėsi siužetas, atsirado naujų personažų, siužeto vingių. Buvo savotiškai gaila, kad to laikotarpio savanorių temai dabar skiriama nedovanotinai mažai dėmesio.
Regis, šviesaus atminimo prof. Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad vienas 1918–1920 metų savanoris atsveria visus Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščius. Be to, esu savotiškai įsimylėjęs tarpukario epochą, kaip istorijos nepalankių vingių 1940 metais nutrauktą neišsipildžiusią sėkmės istoriją“, – prisipažįsta šios knygos autorius Jonas Kiriliauskas.
Romano veikėjų lūpose atgyja to meto leksika, politinės aktualijos, iškyla realūs Lietuvos politikos, kultūros, meno srities žmonės ir įvykiai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Saulei pasislėpus už kalvos, ėmė labai greitai temti, be to, jau ir vakaras vėlyvas. Kas, kad vasaros metas, bet jau ne birželis.
Nuo pelkės tarsi koks tankus tinklas ėmė slinkti nepaprastai tirštas rūkas. Iš pradžių paslėpęs kaimo likučius, jis sparčiai artėjo link mūsų. Tokia pilkšvai balta masė, tarsi koks sniegas, išsivoliojęs sudegusio kaimo pelenuose ir įgijęs to pilkšvumo.
Mūsų akims atsivėrė nekasdienis reginys – tyvuliuojantis tirščiausio rūko ežeras, kuris atrodė tarsi gyvas, kunkuliavo, virė, šnibždėjo paslaptinga vakaro kalba. Toks rūko geizeris. Ežeras pilnėjo, artėdamas link mūsų, visų iš nuostabos sustingusių, negalinčių pasakyti nė žodžio, žiūrinčių į šitą gamtos išdaigą ar stebuklą. Aš beveik neabejoju, kad tokio vaizdo niekas iš mūsų gyvenime nebuvo matęs niekur ir niekada.
Vėl ratus ėmė sukti varnos. Gerokai daugiau negu kelionėje, jos kėlė neapsakomą triukšmą, per kurį susikalbėti buvo sunku. Visus apėmė dar didesnis nerimas. Atrodė, čia, šioje niūrioje vietovėje, kažkas turi nutikti. Ir jei nenutiks, bus stebuklas.
Rūkas pagaliau pasiekė mūsų apkasą ir tarsi vanduo ėmė leistis į jį. Toks tirštas, kad tiesiog akyse, o gal tiksliau būtų sakyti iš mūsų akių, dingo kojos, kūnai, galiausiai mes visi dingom vieni kitiems iš akių. Apėmė toks jausmas, tarsi staiga pasaulyje likai vienui vienas, kaip koks Adomas rojuje. Aklas, bet turintis kitų pojūčių.
Lyg pati giltinė šaltais ir drėgnais rūko pirštais būtų lietusi mus, tarsi tikrindama, kuris jau pasiruošęs tuoktuvėms su ja.
Ir aš, ir kariai, nustėrę iš nuostabos, o gal ir iš neaiškios baimės, nes nesupratome, kas čia vyksta, tūnojome tarsi bežadžiai. Po kurio laiko drėgmė ir tirštas rūkas, regis, trikdė kvėpavimą, nors taip greičiau iš baimės atrodė. Matomumas apie metrą, o gal dar mažiau – apie pusmetrį.
Nemaloni drėgmė smelkėsi į mus, netekusius žado, nes visi mes buvom, kaip minėjau, pirmą kartą pakliuvę į rūko nelaisvę. Lyg pati giltinė šaltais ir drėgnais rūko pirštais būtų lietusi mus, tarsi tikrindama, kuris jau pasiruošęs tuoktuvėms su ja. Šalti pirštai lindo į plyšius, godžiai čiupinėjo nuogą ir pasiekiamą kūną, kaip kokia gosli moteris, tik jaudulio nebuvo, tvyrojo tik stingdanti baimė.
Dabar jautėmės tarsi šulinyje, o virš mūsų varnos kėlė dar didesnį šurmulį, triukšmas kurtinantis, jo nesugėrė net tiršta rūko masė, ir, kas baisiausia, mes jų nematėme, tik girdėjome.
– Būkit atidūs! – sušukau vyrams pats nesuprasdamas, ką galėtų reikšti šis mano įsakymas ar nurodymas.
– Kur jau dingsi, – atsiliepė kažkas iš vyrų.
– Vyrai, ar jūs gyvi?! – išgirdom šaukiant nuo bokšto.
– Dar gyvi! – atsišaukė kažkuris iš savanorių.
Tuo metu pasigirdo šiurpiai šaižus vilko ar sulaukėjusio šuns staugimas, permušantis visą varnų kranksėjimą, pereinantis per mūsų kūnus kaip kulka, sudrebinantis visą vidų.
– Kas čia per velniava? – krūptelėjau dar kartą išgirdęs Roko balsą kažkur šalia, tačiau nematydamas jo paties.
– Rūkas kaip reta, – atsakiau automatiškai, nors galvojau tą patį, ką ir Rokas bei visi kiti tuo momentu. Tuo beveik neabejoju.
– Aš ne apie tai.
– Šuo arba vilkas, kad tik Juozui su žvalgais ko nenutiktų, – atsakiau.
– Gal reikia laužą užkurti?
– Ar pasiutai, o jei bolševikai? Žinai, kaip toli naktį matosi laužas.
– Per tokį rūką? – nemačiau Roko veido, negalėjau suprasti, ar jis šaiposi, ar rimtai kalba, nors tą patį buvo galima ir apie mane pasakyti. O gal jis žiūrėjo į mano siluetą rūke išsproginęs akis, netikėdamas tokiu mano, jo nuomone, kvailu atsakymu.
Tuo metu pasigirdo šniokštimas ir iš rūko išniro kelios varnos.
Apkase pasigirdo šurmulys, kažkas klaikiu balsu sušuko:
– Varnos puola!
Kitu atveju toks šauksmas būtų sukėlęs daug net ir naujokų juoką, bet ne šį vakarą ar naktį, tokią kaip dabar.
– Nekelti panikos! – riktelėjau ir iškart pajutau stiprų smūgį snapu į kepure pridengtą galvą, todėl mintis, kad šis šūksnis kitomis aplinkybėmis būtų galėjęs sukelti juoką, virto sustabarėjimu, tiksliau, sustingimu akimirkai. Tokiu pat, kai sapnuoji kokį žiaurų košmarą. Tik čia ne sapnas, o greičiau košmaras nemiegant.
Nubloškiau išprotėjusį paukštį ir, išsitraukęs revolverį, šoviau į viršų.
Šūvio garsas nuskambėjo tarsi koks varpo dūžis. Nors rūkas sugėrė dalį pokštelėjimo, bet varnos atsitraukė, nesigirdėjo plazdenimo rūke. Jos lyg nutolo.
Tuo metu pasigirdo riksmas apkaso pradžioje:
– Ai, vajė, vajė! – šaukė savanoris Petras, pažinau iš balso tą maitintojėlį.
Po akimirkos, bėgdamas susiėmęs už akies, jis vos neatsitrenkė į mane.
– Varna iškirto akį, Dieve kaip skauda! – vaitojo dar garsiau.
Sugriebėm Petrą abu su Roku, atplėšėm rankas nuo akies, kraujo nesimatė, kaip ir jokio sužalojimo, pažvelgėm vienas į kitą.
– Gyvensi, Petrai, dar ir į mergas galėsi ta akim žiūrėti, nes dar neteko girdėti, kad varna šūdu kam nors būtų išmušusi akį, – pasijuokė iš jo Rokas.
– Suimk save į rankas, kareivi, per daug keli panikos, nedera taip elgtis savanoriui, – griežtai pasakiau besikrapštančiam akį Petrui. – Tu ne pas motulę ūkyje, tu kariuomenėje.
Varnų triukšmas tilo, o mane apėmė toks jausmas, kad sėdžiu giliame šulinyje. Tas tirštas rūkas kėlė tokią iliuziją, kuri gal akimirką pasirodė veikianti labai raminamai, nes kur tu žmogus nesijausi saugus sėdėdamas šulinyje?
– Taip, bet mūsų sodžiaus senoliai sakydavo, kad tas, kurį paliečia varnas, greitai mirs, – vos neverkdamas tyliai pasakė Petras, sugrąžindamas iš įsivaizduojamo šulinio į realybę.
– Mes, visų pirma kartoju dar kartą, ne tavo sodžiuj, bet kare, o jame, kaip tau turbūt jau žinoma, mirštama daug ir dažnai, varnos nespėja paliesti ir apšikti visų žūvančių, nes kulkos nesirenka, paženklintas tu ar ne, apšiktas ar švarus. Kulkoms nesvarbu, pasitaikei jų kelyje – ir tavęs nėra. Nesu girdėjęs per visą karą, kad šūdas pritrauktų kulką. Grįžk į postą ir nusiramink. Stebėk teritoriją.
– Tai kad nieko nesimato, – matyt, iš baimės vapėjo bet ką tas naujokas, nuo žemės atsiplėšęs ir tos žemės norintis daugiau. Vargšas, kitaip negalėjau mintyse jo vadinti.
– O tu šūdą geriau iš akies išsikrapštyk ir... – Roko balsą nustelbė jau dviejų padarų kauksmas ir tas kauksmas rūke toks šaižus, kad ėjo, atrodo, tarsi koks grąžtas per galvą, per viršugalvį ir stuburu tiesiai į vidurius. Dar kiek ir pradėsim visi triesti iš baimės.
Varnų triukšmas tilo, o mane apėmė toks jausmas, kad sėdžiu giliame šulinyje.
Šulinio miražą kauksmas galutinai išstūmė iš galvos, dabar jau galėjau įsivaizduoti esąs miške, kur iš už kiekvieno krūmo galėjo iššokti piktas vilkas ir sudraskyti į gabalėlius, nes taip staugti gali tik labai piktas vilkas.
Savanoris Petras dingo rūke. Po akimirkos išgirdom subarškėjus šautuvą, matyt, buvo pametęs apkase tas šiaudadūšis, varnų apšiktas ir paženklintas kareivis, tačiau toks jis bus iki pirmo krikšto, paskui jau matysim, ar taps kariu, ar teks į gurguolę atiduoti paskui arklių uodegas vaikščioti. Sutartį juk pasirašė, nevysi namo įspyręs keliu į užpakalį.
– Na, ir dainelė. Aš turbūt taip stūgaučiau pajutęs vakarienę, – tyliai burbėjo Rokas, kuris, atrodo, net prisišliejo prie mano peties nuo to garso, nors kuo jau kuo, bet jo bailumu negalėjai įtarti. Bet, matyt, tas staugimas ir jam ėjo per širdį.
– Eime gult. Ar naktigonėj nesi buvęs? – pasakiau jam, mėgindamas kažkaip atrodyti ramesnis, negu jaučiausi iš tikrųjų.
– Tokioj naktigonėj dar neteko būti. Palauk, tau kraujas bėga per kaklą, – parodė man į kaklą, kur, jo manymu, sroveno kraujas.
– Ot velnio varnos, – palietęs kraują nusispjoviau piktai. – Prakirto galvą prakeiktas paukštis.
Dabar jau ir mane pažymėjo, pasak Petro, dabar jau ir mane rytoj nušaus, jeigu tikėtume jo kaimo senolių pranašystėmis.
– Palauk, o tas senis, kur nakvojom, ką jis sakė? – staiga čiupo už rankos mane Rokas, tarsi norėdamas, kad jam išduočiau kažkokią paslaptį.
– Sakė: griuvėsiai, šunys ir varnos...
Vadinasi, ne vilkai čia kaukė, o sulaukėję šunys. Pasakojo, kad Rusijoje sulaukėję šunys yra nuožmesni už vilkus. Jie daug aršiau puola ir doroja savo pasirinktas aukas. Pats nesu tokių sutikęs, bet, matyt, Rusijoje yra tokių atvejų. Baisiausi, sakė, vilko ir šuns mišrūnai, nes stiprūs kaip vilkai, o pikti kaip šunys. Tačiau savo žiniomis su niekuo nesiruošiau dalytis, nes jauni kareiviai ir taip netoli viduriavimo.
