Tai pasakojimas apie legenda tapusį žmogų, kuris drąsino, stiprino ir įkvėpė kitus. Sovietmečiu nebuvo pasauliečių labiau mylimo kunigo nei Juozas Zdebskis. Tačiau nemažai daliai ano meto kunigų jis kėlė galvos skausmą. Ir net buvo skundžiamas Šventajam Sostui. Na, o KGB jį praminė Akiplėša... Kilnojamas iš parapijos į parapiją, persekiojamas, kalinamas, žudomas Juozas Zdebskis iki gyvenimo galo liko ištikimas priesakui mylėti be ribų.
Sovietmečiu nebuvo pasauliečių labiau mylimo kunigo nei Juozas Zdebskis. Tačiau nemažai daliai ano meto kunigų jis kėlė galvos skausmą. Ir net buvo skundžiamas Šventajam Sostui. Na, o KGB jį praminė Akiplėša...
Klausdamas savęs, kaip pavyks nešti žmonių lūkesčių naštą jis neatstūmė nė vieno pagalbos trokštančiojo, tarp jų ir gyvenimo palaužtų merginų, nors kiti kunigai dažnai vengdavo bendrauti su priešingos lyties atstovėms. Celibatui įsipareigojęs kunigas ir moterys, merginos – iki šiol delikati tema.
Kūrinio ašis – dvi figūros. Reali – Juozo Zdebskio ir pramanyta – KGB informatoriaus bei provokatoriaus gydytojo Jurgio Šalnos.
Jurgis Šalna pralaimėjo gyvenimą. O ką laimėjo Juozas Zdebskis?
Siūlome jums šios knygos ištrauką:
Po rekolekcijų slaptame vienuolyne, grįžęs vėlai naktį, užsuko į bažnyčią pasimelsti. Jis žinojo, kad pabuvęs su žmonėmis, privalo atsiduoti maldai, meditacijai ir Kryžiaus keliui. Žinojo: kai daug šnekiesi su kitais, Viešpats atitolsta. Kad vėl sugrįžtum į jo glėbį, reikia labai nuoširdžiai melstis.
Jį kamavo vienintelė mintis, nusakoma žodžiu nusižeminti, tačiau suregzti maldos žodžius sekėsi sunkiai. Tai nebuvo nuovargis. Kunigui Juozui pasirodė, tarytum jį apleido Jėzus ir Švenčiausioji Mergelė Marija. Suklupęs prieš ostiją saugantį tabernakulį, jis pravirko ir pasikūkčiodamas, savais žodžiais prašė Dievo malonės.
Jam nuo pat vaikystės trūko artimųjų meilės. Nuodėmklausys buvo gana rūstus ir formalus – tokiam nepasiguosi. Neseniai aplankė sesuo, tačiau ryšys su ja tik mandagus. Jiedu su būriu tikinčiųjų važiavo į Šiluvą. Sėdėjo greta, meldėsi kartu suklupę prie akmens, ant kurio Mergelė Marija pasirodė piemenims. Juozas labai norėjo seseriai pasakyti: ,,Ar žinai, kad aš tau niekada nebuvau mylintis brolis?“
Dabar, kakta liesdamas bažnyčios grindis, Juozas dejavo, nedrįsdamas net sau pačiam prisipažinti, jog atsidūrė ne nuodėmės šešėlyje, o tikrame kovos lauke dėl savo sielos.
Staiga lyg varpo dūžis tuščiuose Dievo namuose pasigirdo žodžiai:
– Kunige Juozai, aš jus myliu.
Nuaidėjo, nuskambėjo moters balsas. Jam atrodė, kad tai – tik klausos haliucinacija: viskas iš nuovargio.
Vikaras pakėlė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į tabernakulį, kuriame budi Eucharistijos Jėzus. Pirma mintis nutvilkė, jog tuos žodžius ištarė Švč. Mergelė Marija, jo Motina, Mylimoji, guodėja ir užtarėja. Jis persižegnojo, nusibraukė nuo skruostų ašaras ir susikaupęs pradėjo melstis. Sieloje tapo šviesu ir gera.
Po valandėlės kunigas pakilo, užpūtė didžiojo altoriaus žvakes, ir tuomet išgirdo žingsnių aidą bažnyčios navose. Kažkas smulkiais žingsniukais artėjo presbiterijos link. Žvakidės, kurią laikė rankose, šviesa jį akino, tačiau nuojauta neapgavo: artėjo moteris. Iš tamsos niro grakštus siluetas, išryškėjo plačiabrylė juoda skrybėlė, veidą dengiantis juodas vualis.
Žvakidė jo rankose vos vos virpėjo, todėl iš tamsos artėjančios moters veido atpažinti buvo neįmanoma. Eigastis jam priminė Sapno Moterį, kurią regėdavo prieš šventimus, tikėjimo sausros metu. Sapno Moteris abejojantį klieriką kankindavo savo artumu, tačiau kartu ir guosdavo.
Vėl buvo atsinaujinę erotiški paauglystės sapnai.
Vėliau Sapno Moteris pasikeitė – į sapnus ateidavo vis liūdnesnė. Ji padėdavo galvą klierikui ant peties ir tylėdavo. Vos tik Juozas, išsekęs nuo abejonių ir užmigęs su visais rūbais, pakeldavo ranką paglostyti jos plaukus – vizija dingdavo. Kitą dieną jis jausdavo šilumą ten, kur buvo prigludusi Sapno Moters galva.
Tačiau sapnai ir liko sapnais. Kai būsimasis kunigas suvokė, jog, apsilpus sielai, kūnas pradeda imti viršų ir siūlo įvairiausias pagundas, ėmė vidinėje maldoje intensyviai nusižeminti ir miego vaiduoklė, į nė vieną pažįstamą moterį nepanaši gražuolė, nustojo jį lankiusi.
Dabar, vien tik nuo Sapno Moters prisiminimo, kunigas sudrebėjo ir, kad kiek, būtų praradęs sielos pusiausvyrą.
– Kas jūs? – ištarė pagaliau.
Šiurpokai nuaidėjo jo balsas. Kažkoks prisiminimas atkakliai bandė prasibrauti į sąmonės šviesą. Kunigas juto, kaip viduje jis krebžda ir muistosi. Jam trūko kokios nors, kad ir pačios menkiausios užuominos.
Dar sykį, tiktai daug garsiau, kone išgąstingai paklausė:
– Kas jūs?..
– Mielas kunige Juozai, aš esu Lauryna, iš klinikų, – įžengdama į presbiteriją tarė moteris.
– Išgąsdinote mane, sese, – prisipažino.
Lauryną kunigas įsidėmėjo, nes mergina ruošėsi vienuoliškam gyvenimui. Juozas buvo jos nuodėmklausys.
– Aš jūsų laukiau visą vakarą. Meldžiausi ir laukiau. Man jūsų labai reikia. Nebijokit...
– Pasitikiu jumis, sese...
– Vadinkite mane vardu. Man nepatinka tas jūsų – sese... sese... Aš dar ne vienuolė.
– Užeikime į zakristiją, ten bus jaukiau.
Žingsniuodamas priekyje ir nešdamas plazdančią liepsną žvakidėje, Juozas susitvardė.
– Jūs svarbiu reikalu, Lauryna?
Ji tylėdama atsisėdo prie klebono stalo, nusiėmė skrybėlę, rankomis pakedeno purius plaukus ir nusišypsojo. Laikėsi taip, tarytum nebūtų mačiusi jo prie altoriaus parpuolusio kniūbsčiomis ir raudančio.
– Jūs labai pavargęs ir išsekęs. Kaip jums padėti? Norėčiau sutvarkyti jūsų kambarėlį, pagaminti šilto ir skanaus valgio, bet negaliu rodytis klebonui, o juo labiau kitoms merginoms, kurios ieško pas jus užuojautos. Žinau, jos neša jums savo dienoraščius, jūs patariate joms, gelbstite...
– Pasimeldžiau ir sustiprėjau, – nusišypsojo vikaras.
– Niekada nepatikėčiau, kad kunigas gali šitaip kentėti, jeigu savo akimis nebūčiau mačiusi. Kaip jūs ir ištveriate tokias kančias? Dovanokite man, lėtapėdei... Jūs taip staiga atsiradote prie altoriaus... nespėjau net...
Buvo aiškiai matyti, jog Laura jaučiasi nejaukiai – besistengdama aprimti ji šnekėjo nesustodama. Kunigas Juozas, atsisėdęs kitoje masyvaus klebono stalo pusėje, atidžiai klausė.
– Esu pasiryžusi jus išgelbėti nuo atgailaujančių merginų ir paklydusių moterų, kurios siurbia jūsų jėgas. Kad žinotumėte, kaip kai kurios jų pavyduliauja viena kitai. Girdėjau ir ne visai malonių paskalų. Žinoma, aš jomis netikiu. Būdama gydytoja, suprantu kenčiančių moterų psichologiją. Jūs per daug geras ir per daug nuoširdus...
Pagaliau stojo tyla.
Laurynos užuominos padėjo užčiuopti, kas taip kankino ir vargino, tik nepajėgė prasiveržti į dienos šviesą.
Kodėl šią gilią naktį Viešpats atsiuntė Lauryną? Ką Jis nori tuo pasakyti?
Juozas mintyse kartojo: ,,Kalbėk, Viešpatie!.. Švenčiausioji Mergele, padėk suprasti ir įvykdyti Jo Valią!“
– Nieko nauja man nepasakėte, Lauryna, visa tai seniai žinojau, tačiau, dėkui, dabar lyg ir labiau supratau. Kambarį sutvarkyti leidžiu, kad ir rytoj. Tiktai ateikite dviese. O kleboną perspėsiu.
– Ačiū.
– Žinau, kad pamilę protu, galime lengvai papulti ir į jausmų žaizdrą. Juk jausminė vyro ir moters meilė – didžiulis stebuklas...
Buvo gerokai po vidurnakčio.
Staiga Juozas suvokė, jog pašnekesys jam įkyrėjo. Jis vengė Lauros akių, nors protarpiais žvilgtelėdavo į moters plaukus arba rankas. Vis dėlto labiausiai žvilgsnį traukė ant sienos kabantis kryžius. Kryžiaus slėpinyje kunigas tartum ieškojo atsakymų į merginos klausimus. Lauryna tą pamatė, jai paliko nejauku.
– Ar teisingai jus supratau? Ar tiesa, kad kunigas gali mylėti moterį ir vis dėlto likti kunigu? – Laura regimai jaudinosi.
– Gali, – atsakė.
– Jus pasmerks už tokias šnekas!
– Gera daryti galima ir niekam nežinant. Tik tuomet meilė tikriausia.
– Atrodo, kad drama pasibaigs tragiškai?
– Lauryna, ką turite galvoje?
– Save, – nusišypsojo.
– Pamilus kunigą, nėra jokios prasmės prisipažinti.
– Smerkiate?
– Aš niekada nebūsiu vienos kurios nuosavybė. Mano meilė aukščiau lytiškumo.
– Pykstate?
– Visų teisės į mane lygios. Ir moterų. Ir vyrų.
– Mielas Juozai, kodėl jūsų lūpomis byloja vien tiktai kunigas? – žvelgdama į savo rankas, visą jaudulį nukreipusi į jas, ji pasiryžo atsiverti iki galo. – Prabilkite kaip vyras... Norėčiau mylėti ir būti mylima. Aš kenčiu!..
Kunigas tylėjo. Jis žinojo atsakymą, tačiau suprato ir taip daug šnekėjęs. Lauryna buvo viena iš jo mylimų mokinių, gyveno skaisčiai, leido jam perskaityti savo dienoraščius. Tačiau dabar atsidūrė ties įkaitusių jausmų bedugne.
Padėdamas palūžusioms merginoms išlikti, vikaras leisdavo joms aplankyti jį bažnyčioje, diskutuoti per rekolekcijas. Kai matė prasmę, susitikdavo ir asmeniškai. Tačiau kaip tas, pasirodo, pavojinga! Moterys negali suprasti, kad kunigo meilė – tik auka, patraukianti pasiklydusias aveles prie Jėzaus. Meilė, be minčių apie kūniškąją bendrystę. O juk Juozas – lygia dalia ir žmogus, ir vyriškis, kuriam privalu merginų pasitikėjimo nepanaudoti piktam.
Išmušta karščio bangos Lauryna pakilo, stvėrė savo skrybėlę su vualiu ir, padėjusi ant stalo storą sąsiuvinį, išskubėjo pro zakristijos duris. Kunigas girdėjo, kaip einant per presbiterijos marmurą kaukši jos batų kulneliai, pakalti metalinėmis pasagėlėmis. Kada užsivėrė bažnyčios laukujės durys, jis nebeišgirdo, nes susiėmęs galvą meldėsi zakristijos klaupte.
