Dalis šių trumpų, bet neįtikėtinai įdomių istorijų – gana nereikšmingi epizodai apokaliptiniame pasaulio galingųjų susirėmime. Taip, dažnai siaubingi, dažnai tragiški, kad būtų žaismingai pavadinti įdomybėmis, bet būtent tokie epizodai ir sudarė visą siaubingų žmonijos tarpusavio skerdynių mozaiką.
Skaitydami V.Michalovskio knygą sužinosite, kodėl Sankt Peterburgas tapo Petrogradu, o britų karališkoji šeima pasirinko vadintis Vindzorais, kaip veikė juodoji propaganda ir šnipai, kodėl griebtasi cheminio karo ir kaip kovos veiksmai persikėlė po žeme. Rasite įdomių faktų apie rūsčias bausmes tikriems ir tariamiems dezertyrams, sunkų sanitarų darbą, apdovanotus gyvūnus, vasaros laiko įvedimą, futbolininkų batalionus, karingąjį religingumą ir „dorovės klausimus“ užnugaryje.
Čia pasiskaitysite apie baisias tranšėjų ligas ir suklestėjusią prostituciją, apie bandymus kovoti su alkoholizmu ir narkotines priklausomybes, apie įvykdytas civilių gyventojų skerdynes bei pogromus, apie „žydų klausimą“, šalmų evoliuciją, apie kare gimusius mitus ir prietarus, apie kovą su žiurkėmis, vaikus ir paauglius fronte, apie baltą plunksną – bailumo simbolį, vokiečių paramą bolševikams, naujausius išradimus ir daugelį kitų dalykų.
Ar žinojote, kad kadaise Anglijos jaunimas rinko kaštonus, kuriuos planuota panaudoti karo pramonėje?
Knygoje aprašomi reiškiniai bei naujovės, kurias pagimdė Pirmasis pasaulinis. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad kadaise Anglijos jaunimas rinko kaštonus, kuriuos planuota panaudoti karo pramonėje? Ar girdėjote, kad vokiečiai sugebėjo apšaudyti Paryžių, pasitelkdami neregėtą artilerijos monstrą, sumontuotą bemaž už šimto penkiasdešimties kilometrų nuo Prancūzijos sostinės?
Ši knyga bus įdomi ne tik tiems, kurie domisi karo istorija, bet ir besidomintiems tų laikų inovacijomis, naujais politiniais vėjais, kolektyvine psichologija, gyventojų nuotaikomis.
Žinoma, neapsieita ir be mėginimų atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl dvidešimties milijonų pražudytų gyvybių, dėl dar didesnio skaičiaus sužeistųjų, negrįžtamai fiziškai ir psichiškai suluošintų žmonių, savo artimųjų – tėvų, vaikų, brolių ir seserų netekusių žmonių? Pirmasis pasaulinis tapo karu, po kurio našta griuvo senasis ir kurio liepsnose gimė naujasis pasaulis. Ar tada daug kas galėjo numatyti, kad „amžinoji taika“ tebus trumpas žmonijos atokvėpis prieš dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą?
V.Michalovskis – straipsnių istorinėmis temomis autorius, redaktorius, knygų vertėjas, populiaraus feisbuko puslapio „Istorijos įdomybės“ kūrėjas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Moterų „dorovės klausimai“
Milijonams vyrų išvykus frontą, kariaujančiose šalyse pradėtas idealizuoti laukiančios žmonos, sužadėtinės įvaizdis. Didžiuliais tiražais leisti plakatai ir atvirukai, kuriuose vaizduotos narsios ir ištikimos moterys. Tas pats atsispindėjo ir spaudoje skelbiamuose straipsniuose.
Santuokinė ištikimybė apdainuota kaip patriotiška pareiga, neatsiejama „tikros vokietės“, „tikros britės“, „tikros prancūzės“ dorybė. Įrodinėta, kad mylimųjų ištikimybė skatina vyrus atkakliau kovoti, o neištikimybė, priešingai, demoralizuoja ir silpnina „herojišką dvasią“. Reiškia, ji žalinga bendrai kovai su klastingu priešu, kenkia tautos mūšiui dėl savo egzistencijos.
Deja, karas ir masinė mobilizacija gerokai išklibino tradicines dorovines nuostatas. Ilgas išsiskyrimas su antrosiomis pusėmis sukūrė palankias sąlygas elgesiui, kuris taikos sąlygomis daugelio vertintas kaip absoliučiai nepateisinamas. Kariaujančių šalių vyriausybės puikiai suprato kilusią problemą, bet nieko negalėjo pakeisti. Teliko apeliuoti į savo piliečių, vyrų ir moterų, sąmoningumą.
Ilgas išsiskyrimas su antrosiomis pusėmis sukūrė palankias sąlygas elgesiui, kuris taikos sąlygomis daugelio vertintas kaip absoliučiai nepateisinamas.
Tačiau požiūris į fronte kovojančių vyrų ir namuose likusių moterų neištikimybę vis dėlto buvo skirtingas. Jei vedusių karių neištikimybė daugiau ar mažiau toleruota, nors ir ne ypač sveikintina, tai į romantiškus santykius su svetimais vyrais įsitraukusios moterys, šiems santykiams išaiškėjus, buvo piktai ir balsingai smerkiamos.
Didžiojoje Britanijoje veikiantys „dorovės sargai“ puolė viešinti ir skųsti tas moteris, kurios, jų manymu, elgiasi pernelyg laisvai, tai yra gėdingai ir nepatriotiškai. Neištikimybė fronte kovojančiam vyrui vertinta kaip dviguba išdavystė. Ne tik sutuoktinio, bet ir valstybės atžvilgiu! Žinoma, neretai šie kaltinimai būdavo grįsti paprasčiausiais įtarinėjimais, niekuo nepatvirtintomis prielaidomis, nulemti keršto ar pavydo, tad su visuomenės panieka susidurdavo ir nieko smerktino nepadariusios moterys.
Nemažai rūpesčių kėlė Britaniją apėmusi vadinamoji chaki karštinė (angl. khakifever) – stipriai padidėjęs moterų ir merginų (įskaitant nepilnametes) aktyvumas mezgant pažintis su kareiviais, paprastai trumpų atostogų į gimtinę iš fronto grįžusiais vyrukais ar parengiamosiose lauko stovyklose mokomais naujokais, tarp kurių buvo nemažai vedusių.
Neretai pasibaigdavo tuo, kad „nepakankamai kuklios“ dailiosios lyties atstovės būdavo apšaukiamos prostitutėmis, nors ir „neprofesionaliomis“.
Neretai pasibaigdavo tuo, kad „nepakankamai kuklios“ dailiosios lyties atstovės būdavo apšaukiamos prostitutėmis, nors ir „neprofesionaliomis“. Policijai tekdavo vaikyti prie lauko stovyklų ir kareivinių besibūriuojančias kaimo vietovių paneles, kurias be galo žavėdavo anuomet diegtas uniformuotų šaunuolių kultas.
Dar labiau neramino, kad į „laisvus santykius“ leisdavosi vidurinės klasės atstovės. O juk vidurinė klasė tradiciškai vertinta kaip vienas iš pagrindinių britų konservatyvumo ir imperijos stabilumo ramsčių. Neištekėjusi anglų mergina turėjo būti kukli, bet tvirta, nesileidžianti į jokius kompromisus su savo sąžine. Ištekėjusi moteris privalėjo būti pareiginga ir besąlygiškai ištikima šeimos židiniui.
Propaganda šias „grynai britiškas“ dorybes priešpastatė „vokiečių paleistuvėms“ ir „pernelyg lengvabūdiškoms“ prancūzaitėms. Žinoma, vokiečiai teigė priešingai. Esą moterų ištikimybė ir dora – grynai vokiškos savybės. Visiškai nebūdingos britėms ir prancūzėms!
Esą moterų ištikimybė ir dora – grynai vokiškos savybės. Visiškai nebūdingos britėms ir prancūzėms!
Tačiau, nepaisant griežtų nuostatų, diskusijos dėl to, kas moteriai leistina, o kas neleistina, Britanijoje virė visą karą. Didžiausi konservatoriai tvirtino, kad „išlaisvėjimas“ griauna visuomenės pagrindus. Liberalioji inteligentija oponavo, kad neištekėjusių pilnamečių merginų santykiuose su nevedusiais jaunais kareiviais nėra nieko smerktino, jei tie santykiai „neperžengia ribų“. Viena vertus, jaunos merginos ragintos rašyti laiškus galvas už tėvynę guldantiems vaikinams ir taip praskaidrinti jų sunkią fronto kasdienybę, kita vertus – susirašinėjimas neturėjo virsti pernelyg intymiu.
Beje, vykstant diskusijoms moterų dorovės klausimu, buvo labai neparanku, kad apie jas sužinotų priešas. Vokiečių propagandai tai būtų dar viena dingstis pasišaipyti iš „apsimestinai puritoniškos, bet viduje – supuvusios ir ištvirkusios“ britų visuomenės. Taigi, spauda ir toliau kultivavo „ištikimų“ vyrų ir „ilgesingai laukiančių“ moterų įvaizdį, nors negalima buvo nepastebėti, kad labai padaugėjo iš „atsitiktinių“ (visuomenės požiūriu, amoralių) santykių gimusių vaikų, venerinių susirgimų atvejų, iširusių šeimų, kai iš fronto grįžę vyrai apkaltindavo savo žmonas paleistuvyste.
Su panašiomis problemomis susidūrė visos kariaujančios šalys. Vokietijoje neįtikėtinai išaugo prostitučių skaičius, tačiau parsidavinėti moteris stūmė ne tiek vyrų ilgesys, romantiškų nuotykių paieška ir aistra šauniems kareiviams, kiek nuolat blogėjančios ekonominės sąlygos, blokados ir karo veiksmų nulemta bado grėsmė.
Skųstos prostitutės, savo vyrams, tėvams ir tėvynei „gėdą užtraukusios“ ištekėjusios moterys, vedusius karius „suvedžiojusios“ jaunos merginos.
Vokietijos miestuose taip pat pradėjo veikti policijos kuruojami slapti informatorių tinklai. Skųstos prostitutės, savo vyrams, tėvams ir tėvynei „gėdą užtraukusios“ ištekėjusios moterys, vedusius karius „suvedžiojusios“ jaunos merginos. Ypač kliūdavo toms, kurios sugebėjo užmegzti santykius su vokiečių ūkiuose plušančiais svetimšaliais darbininkais ir priešiškų šalių karo belaisviais.
Prancūzai ir belgai su vokiečiais susidėjusias tautietes apšaukdavo „bošų kekšėmis“. Iškart po karo, kai kaizerio kariuomenei teko atsitraukti iš okupuotų Belgijos ir Šiaurės Prancūzijos teritorijų, daugelis šių moterų savo kailiu patyrė visuomenės rūstybę, netgi represijas. Dažnai niekinamai žvelgta net į niekuo dėtus vaikus, gimusius „sanguliavus su okupantu“. „Pasileidėlių“ vardai ir pavardės spausdintos laikraščiuose, apie jų elgesį buvo informuojami kaimynai, išimtiniais atvejais grėsė net suėmimas.
Istorikai pripažįsta, kad Pirmasis pasaulinis karas sulaužė daugybę prieškario elgesio normų. Tai buvo pati tikriausia psichologinė trauma. Ne tik asmeniniu, bet ir kolektyviniu lygmeniu. Ilgas išsiskyrimas, ryšio su artimu žmogumi trūkumas, nežinia ir neužtikrintumas vertė ieškoti paguodos „iš šalies“, neretai mezgant trumpalaikius santykius be jokios ateities perspektyvos.
Istorikai pripažįsta, kad Pirmasis pasaulinis karas sulaužė daugybę prieškario elgesio normų.
Iš tų santykių gimė ištisa karo vaikų karta. Milijonai moterų liko našlės, milijonai vaikų neteko tėvų. Kai kurie savo biologinių tėvų niekada nepažino. Prastėjanti ekonominė padėtis, negalėjimas išmaitinti vaikų ar senų tėvų lėmė prostitučių skaičiaus didėjimą, kurių didelė dalis normaliomis sąlygomis vargu ar būtų pasukusios šiuo keliu. Dažnai nepagrįsti piktavalių skleidžiami gandai ardė šeimas, sėjo nepasitikėjimą tarp sutuoktinių. Šios kolektyvinės psichologinės traumos pasekmes sunku pervertinti.
Iš kitos pusės, į masiniais virtusius reiškinius visuomenės požiūris pamažu švelnėjo. Pokariu gyvenimas kartu nesusituokus, skyrybos ir pakartotinės santuokos pradėtos vertinti kur kas pakančiau. Palengva keitėsi požiūris ir į vienišas, nesantuokinius vaikus auginančias motinas.
