Pirmuosiuose trilogijos detektyvuose – „Kovo našlaitės“ ir „Beveidis nusikaltėlis“ – veiksmas vyksta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, Hitleriui stiprinant savo valdžią, o trečiajame – iškart po to, kai naciai pralaimėjo karą. Čia iš Berlyno likusi griuvėsių krūva, gatvėse pūva nužudytųjų kūnai. Vieninteliai žmonės, galintys užsidirbti pragyvenimui, yra šnipai, juodosios rinkos veikėjai ir prostitutės.
Detektyvas Bernis Giunteris patenka į naują ir bauginantį pokario Vienos pasaulį. Jo paprašoma ištirti amerikiečio nacių medžiotojo žmogžudystę.
Pirmąkart su blogiu Bernis Giunteris susidūrė dirbdamas policininku ketvirtojo dešimtmečio Berlyne ir iš arti jį pažino būdamas privačiu sekliu valdant naciams, kai kiekviena byla įtraukdavo jį vis giliau į režimo žiaurumus.
Karas baigėsi. Bernis mėgina įrodyti, kad senas draugas ir buvęs kriminalinės policijos bendradarbis Bekeris nekaltas dėl amerikiečių karininko mirties. Bekeris dirbo slaptoje nacių medžiotojų organizacijoje, sekė karo nusikaltėlius, kurie klastojo dokumentus apie savo mirtį, kad išvengtų kilpos Niurnberge. Patekęs į šią organizaciją Bernis susiduria akis į akį su vyrais, kurie kartą jau apgavo teisingumą, bet jis turi padaryti viską, kad šįkart jie neišsisuktų.
Pūvančios imperijos didybės apsuptyje Bernis suka vieną blogio ratą po kito, kol atsiduria akis į akį su buvusiu gestapo viršininku ir pamato palikimą, palyginti su kuriuo karo meto žiaurumai atrodo visiškai nekalti. Puslapis po puslapio susiduriame su SS, gestapu, įvairiomis Trečiojo reicho iniciatyvomis.
***
1989 metais buvo išleistas pirmasis Philipo Kerro detektyvinis romanas iš jo ciklo apie vokiečių seklį Bernhardą Giunterį – „Kovo našlaitės“. Knygos sėkmė buvo tokia stulbinanti, kad Ph. Kerras pasitraukė iš reklamos verslo ir atsidėjo rašymui. Jis parašė daugiau kaip 30 literatūros kūrinių, iš jų dvylika – romanai. 1993 m. Ph.Kerras pateko į geriausių britų rašytojų dvidešimtuką.
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką.
Naktį praleidau ant sofos. Kirsten, miegojusi lovoje, kai pagaliau parsvirduliavau namo, būtų klaidingai pamaniusi, kad tai dėl to, jog nuo manęs trenkia svaigalais. Apsimečiau miegantis, kol išgirdau ją išeinant iš buto, nors nepavyko prieš tai išsisukti nuo jos bučinio į kaktą. Lipdama laiptais žemyn ir išeidama į gatvę jį švilpavo. Išlipau iš lovos ir pro langą stebėjau, kaip ji Fazanų gatve eina šiaurės kryptimi link Zoologijos sodo stoties ir prie savo traukinio, važiuojančio į Cėlendorfą.
Jai dingus iš akių mėginau sukaupti paskutinius jėgų likučius, kad atlaikyčiau dieną. Kraujas davėsi galvoje kaip susijaudinęs dobermanas, bet nusiprausęs ledo šaltumo flanele, išgėręs porą puodelių kapitono kavos ir surūkęs cigaretę pasijutau šiek tiek geriau. Tačiau man neišėjo iš galvos prisiminimas, kaip Kirsten čiulpė amerikiečių kapitonui; sukosi tiek minčių, kaip galėčiau jį nubausti, kad net prisiminiau, kaip nubaudžiau Raudonosios armijos kareivį, todėl išgirdęs beldimą duris atidariau ne taip atsargiai, kaip reikėjo.
Rusas buvo žemas, tačiau atrodė aukštesnis už aukščiausią raudonarmietį dėl trijų auksinių žvaigždučių ir žydros pynelės, kuria buvo apkraštuoti jo milinės sidabriniai epoletai, rodančių, kad jis yra MVD – sovietų slaptosios politinės policijos – pulkininkas.
– Ponas Giunteris? – mandagiai paklausė jis.
Niūriai linktelėjau galvą pykdamas ant savęs, kad nebuvau atsargesnis. Svarsčiau, kur palikau negyvo ivano pistoletą ir ar nereikėtų prie jo pulti. O gal pulkininkas liepė vyrams laukti laiptų apačioje kaip tik tokiam atvejui?
Karininkas nusiėmė kepurę, sumušė kulnais kaip koks prūsas ir krestelėjo galvą.
– Pulkininkas Porošinas jūsų paslaugoms. Ar galiu užeiti?
Atsakymo nelaukė – buvo ne iš tų, kurie įpratę laukti ko nors kito negu jo paties bezdalas.
Ne daugiau kaip kokių trisdešimties, pulkininko plaukai kaip kariškiui buvo ilgi. Nubraukęs juos nuo melsvų akių ir atgal ant siauros galvos, jis apsimetė besišypsąs, kai atsigręžė į mane svetainėje. Jis mėgavosi matydamas, kad jaučiuosi nesmagiai.
– Jūs esate ponas Bernhardas Giunteris, tiesa? Turiu būti tikras.
Kiek nustebau, kad jis žino mano vardą ir pavardę. Kaip ir pamatęs gražų auksinį portsigarą, kurį atidarė priešais mane. Gelsvai rudi baltų kaip lavono pirštų galiukai bylojo, kad jis nesivargina pardavinėti cigaretes, bet jas rūko. Kita vertus, MVD darbuotojai įprastai nesivargina dalytis cizomis su žmogumi, kurį ketina suimti. Taigi paėmiau vieną ir prisipažinau išties esąs Bernhardas Giunteris.
Jis įsikišo cigaretę į ilgą, siaurą žandikaulį su atsikišusiu smakru ir išsitraukęs „Dunhill“ pridegė mums abiem.
– O jūs esat... – jis sumirksėjo, kai dūmai pateko jam į akis, – ...špik, kaip tas žodis vokiškai?..
– Privatus seklys, – atsakiau išvertęs automatiškai ir vos ne tą pačią akimirką pasigailėjęs savo skubėjimo.
Porošino antakiai pakilo aukšta kakta.
– Ė, – tarė jis su ramia nuostaba, kuri greitai virto susidomėjimu, o paskui sadistišku pasitenkinimu, – jūs kalbate rusiškai.
Gūžtelėjau pečiais.
– Truputį.
– Bet šis žodis retas, juolab žmogui, kuris rusiškai kalba tik truputį. Be to, žodis špik rusų kalboje dar reiškia sūdytus lašinius. Ar žinojote ir tai?
– Ne, – atsakiau, bet kaip sovietų karo belaisvis valgiau jų taip dažnai ant sprangios juodos duonos, kad šį žodį žinojau puikiai. Ar jis tai atspėjo?
– Serjozno (rimtai)?
Jis išsišiepė.
– Galiu lažintis, kad žinote. Kaip galiu lažintis, kad žinote, jog aš tarnauju MVD.
Jis garsiai nusijuokė.
– Matot, kaip gerai aš dirbu savo darbą? Kalbėjau su jumis mažiau negu penkias minutes, bet jau galiu pasakyti, kad stengiatės nuslėpti, jog gerai kalbate rusiškai. Tik kodėl?
– Kodėl nesakote man, ko jums reikia, pulkininke?
– Liaukitės, – atsakė jis. – Man, kaip žvalgybos karininkui, visai natūralu klausti kodėl. Kam jau kam, bet jums turi būti suprantamas toks smalsumas.
Dūmai rūko iš panašios į ryklio peleką jo nosies jam sučiaupus lūpas, kai nesėkmingai mėgino šypsotis, tarsi norėtų atsiprašyti.
– Vokiečiams nedera būti pernelyg smalsiems, – paaiškinau.
– Tik ne šiais laikais.
Jis patraukė pečiais, priėjo prie mano rašomojo stalo ir pasižiūrėjo į du laikrodžius ant jo.
– Galbūt, – mąsliai sumurmėjo.
Tikėjausi, kad jam neateis į galvą atidaryti stalčių – prisiminiau, kad į jį padėjau negyvo ivano pistoletą. Bandydamas grąžinti jį prie to, kodėl jis norėjo mane pamatyti, pasakiau:
– Ar ne tiesa, kad jūsų zonoje uždraustos visos privačių seklių ir žvalgų bendrovės?
Pagaliau jis pasitraukė nuo stalo.
– Verno (tikrai taip), pone Giunteri. Taip yra todėl, kad šios įstaigos nereikalingos demokratinėje...
Mėginau Porošiną pertraukti, bet jis neleido.
– Ne, prašau to nesakyti, pone Giunteri. Jūs ruošėtės pareikšti, kad Sovietų Sąjungą vargu ar galima vadinti demokratine šalimi. Bet jeigu būtumėte pasakęs, draugas pirmininkas būtų galėjęs jus išgirsti ir atsiųsti siaubingus vyrus, tokius kaip aš, pagrobti jus su žmona. Mes abu, aišku, žinome, kad dabar šiame mieste išsiverčia tik prostitutės, juodosios rinkos veikėjai ir šnipai. Prostitučių bus visada, o juodosios rinkos veikėjai išsilaikys tik tol, kol Vokietijos valiuta nebus reformuota. Taigi lieka šnipai. Tai nauja profesija, kurios reikia imtis, pone Giunteri. Jums reikėtų užmiršti apie privataus seklio profesiją, kai tokiems kaip jūs atsivėrė šitiek naujų galimybių.
– Kalbate, lyg siūlytumėte man darbą, pulkininke.
Jis kreivai nusišypsojo.
– Neblogas sumanymas. Bet aš atėjau ne to.
Jis pažiūrėjo į krėslą sau už nugaros.
– Galiu atsisėsti?
– Prašom. Deja, nieko kito kaip kavos negaliu jums pasiūlyti.
– Ačiū, ne. Šis gėrimas ganėtinai mane dirgina.
Įsitaisiau ant sofos ir laukiau, kol jis prašneks.
– Mūsų bendras draugas Emilis Bekeris pateko į keblią padėtį, kaip jūs sakote.
– Bekeris?
Kiek pamąstęs prisiminiau veidą iš 1941-ųjų Rusijos kampanijos, o prieš tai Reicho kriminalinėje policijoje – Kripo.
– Seniai jo nemačiau. Draugu jo nevadinčiau, bet ką jis iškrėtė? Už ką jį sulaikėt?
Porošinas papurtė galvą.
– Klaidingai supratote. Jis prisivirė košės ne su mumis, bet su amerikiečiais. Konkrečiai – su Vienos karine policija.
– Vadinasi, jeigu jį sučiupote ne jūs, o amerikiečiai, jis iš tikrųjų įvykdė nusikaltimą.
Porošinas nuleido mano pašaipą negirdomis.
– Jis apkaltintas amerikiečių karininko, kapitono, nužudymu.
– Mums visiems kada nors buvo kilęs noras tai padaryti.
Pamatęs klausiamą pulkininko žvilgsnį, papurčiau galvą.
– Tai nesvarbu.
– Šiuo atveju svarbu tai, kad Bekeris nežudė to amerikiečio, – griežtai pareiškė jis. – Jis nekaltas. Šiaip ar taip, amerikiečiai įsitikinę jo kaltumu ir jis tikrai bus pakartas, jei kas nors jam nepadės.
– Nesuprantu, kuo galiu padėti.
– Jis, aišku, nori nusamdyti jus kaip privatų seklį. Kad įrodytumėt, jog jis nekaltas. Už tai jis dosniai jums sumokės. Net jeigu to neįrodysite, gausite penkis tūkstančius dolerių.
Švilptelėjau.
– Didžiuliai pinigai.
– Pusė bus sumokėta dabar, auksu. Kita pusė bus sumokėta jums atvykus į Vieną.
– O kodėl jūs visu tuo suinteresuotas, pulkininke?
Jis pasuko kaklą standžioje nepriekaištingo munduro apykaklėje.
– Kaip sakiau, Bekeris mano draugas.
– Gal malonėtumėt paaiškinti kodėl?
– Jis išgelbėjo man gyvybę, pone Giunteri. Privalau padaryti viską, ką galiu, kad jam padėčiau. Bet jūs suprantate, kad man politiškai būtų sudėtinga padėti jam oficialiai.
– Kaip čia yra, kad jūs taip puikiai žinote Bekerio pageidavimus šiuo klausimu? Man sunku įsivaizduoti, kad jis skambina jums iš amerikiečių kalėjimo.
– Jis, be abejo, turi advokatą. Šis ir paprašė manęs pamėginti jus surasti ir paprašyti, kad padėtumėte senam bičiuliui.
– Jis niekada nebuvo bičiulis. Tiesa, kadaise mes dirbom kartu, bet jis nėra „senas bičiulis“.
Porošinas gūžtelėjo pečiais.
– Kaip sau norit.
– Penki tūkstančiai dolerių. Iš kur Bekeris juos gaus?
– Jis išradingas žmogus.
– Galima pavadinti ir taip. Ką jis dabar veikia?
– Jis turi importo ir eksporto verslą čia ir Vienoje.
– Ganėtinai gražus eufemizmas. Spėju, veikia juodojoje rinkoje.
Porošinas atsiprašydamas linktelėjo galvą ir pasiūlė man dar vieną cigaretę iš savo auksinio portsigaro. Tyčia rūkiau ją iš lėto, svarstydamas, koks menkas viso to, ką išgirdau, procentas gali būti tiesa.
– Na, ką pasakysite?
– Negaliu to imtis, – galop atsakiau. – Pirma nurodysiu jums mandagią priežastį.
Atsistojau ir priėjau prie lango. Apačioje gatvėje stovėjo naujas žvilgantis BMW su rusiška vėliavėle ant variklio gaubto; į jį buvo atsirėmęs stambus, smarkus raudonarmietis.
– Pulkininke Porošinai, negalėjote nepastebėti, kad nesidaro nė kiek lengviau patekti į šį miestą ar iš jo išvažiuoti. Juk jūs apsupote Berlyną puse Raudonosios armijos. Bet net jeigu neminėsim įprastų kelionių suvaržymų, nuo kurių kenčia vokiečiai, per kelias pastarąsias savaites padėtis gerokai pablogėjo net jūsų vadinamosioms sąjungininkėms. O kadangi tokia daugybė persikėlėlių bando nelegaliai patekti į Austriją, jos piliečiai visiškai patenkinti, kad kelionės į ją varžomos. Na, gerai. Tai mandagioji priežastis.
– Bet visa tai – ne bėda, – maloniai atsakė Porošinas. – Dėl tokio seno draugo kaip Emilis aš mielai pasinaudosiu turimais ryšiais. Kelionių geležinkeliu ir lankymosi tam tikrose įstaigose leidimai, bilietai – visa tai lengva parūpinti. Galite patikėti, kad aš sutvarkysiu visa, kas reikia.
– Turbūt čia antra – ne tokia mandagi – priežastis, dėl kurios to nesiimsiu. Nepasitikiu jumis, pulkininke. Kodėl turėčiau? Jūs kalbate apie tai, kad pasinaudosite turimais ryšiais ir padėsite Emiliui. Bet jūs taip pat lengvai galite jais pasinaudoti priešingu tikslu. Jūs mokate pasielgti gana nepatikimai. Pažįstu žmogų, kuris grįžęs iš karo pamatė, jog jo name gyvena Komunistų partijos pareigūnai – šiems nebuvo nieko paprasčiau, kaip pasinaudojus turimais ryšiais uždaryti jį į beprotnamį ir pasilikti namą sau.
O vos prieš mėnesį ar du palikau porą draugų, geriančių bare jūsų Berlyno sektoriuje. Vėliau sužinojau, kad man išėjus vos po kelių minučių sovietų kariškiai barą apsupo ir visus, esančius jame, porai savaičių išsiuntė priverčiamųjų darbų. Taigi kartoju, pulkininke: jumis nepasitikiu ir nematau, kodėl turėčiau pasitikėti. Kiek žinau, galiu būti suimtas tą pačią minutę, kai įkelsiu koją į jūsų sektorių.
Porošinas garsiai nusijuokė.
– Bet kodėl? Kodėl jus reikėtų suimti?
– Niekada nepastebėjau, kad jums reikia svarios priežasties.
Suirzęs patraukiau pečiais.
– Gal ta priežastimi taps tai, kad esu privatus seklys. MVD tai prilygina Amerikos šnipui. Atrodo, senojoje Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje, kurią jūsiškiai perėmė iš nacių, dabar pilna vokiečių, apkaltintų šnipinėjimu Amerikai.
– Leiskite šiek tiek pasipuikuoti, pone Giunteri: nejaugi jūs rimtai manote, kad man, MVD pulkininkui, jūsų apgaulės ir suėmimo klausimas būtų svarbiau už Sąjungininkių kontrolės tarybos reikalus?
– Tarnaujate Komendantūroje? – nustebęs paklausiau.
– Man garbė būti Sovietų Berlyno karo komendanto pavaduotojo žvalgybos pareigūnu. Jeigu manimi netikite, galite pasiteirauti Tarybos būstinėje Elzholco gatvėje.
Jis tylėdamas laukė, kaip sureaguosiu.
– Nagi. Ką pasakysite?
Aš toliau tylėjau. Jis atsiduso ir papurtė galvą.
– Niekada nesuprasiu jūsų, vokiečių.
– Šia kalba jūs kalbat gana gerai. Neužmirškit: Marksas buvo vokietis.
– Taip, bet dar ir žydas. Jūsų tautiečiai dvylika metų stengėsi, kad šios dvi aplinkybės viena kitą paneigtų. Tai vienas dalykų, kurių negaliu suprasti. Jūs apsigalvojote?
Papurčiau galvą.
– Ką gi...
Pulkininkas neparodė supykęs, kad atsisakiau. Jis pažiūrėjo į laikrodį, paskui atsistojo.
– Man metas eiti, – tarė. Išsitraukęs bloknotą ėmė kažką užsirašinėti.
– Jeigu vis dėlto apsigalvosite, galite paskambinti man į Karlshorstą numeriu 55-16-44. Prašykite sujungti su generolo Kaverncevo Ypatingojo saugumo skyriumi. O čia dar ir mano namų telefono numeris – 05-00-19.
Porošinas nusišypsojo ir linktelėjo žiūrėdamas į popieriaus lapelį, kurį aš iš jo ėmiau.
– Jei suimtų amerikiečiai, jumis dėtas, šito nerodyčiau. Jie veikiausiai palaikytų jus šnipu.
Lipdamas laiptais žemyn jis vis dar juokėsi iš savo žodžių.