Taip pat gebu ir tapyti
Maždaug tuo metu, kai atsidūrė prie bauginančios trisdešimtmečio ribos, Leonardas da Vinčis parašė Milano valdovui laišką, kuriame išdėstė priežastis, dėl kurių šis jam turėtų suteikti darbo. Florencijoje dailininkui sekėsi gana neblogai, tačiau nuolat kildavo bėdų pabaigiant užsakymus, tad jis ieškojo naujų polėkio erdvių. Pirmosiose dešimtyje laiško pastraipų autorius smarkiai išgyrė savo inžinerinius įgūdžius, tarp jų ir gebėjimą projektuoti tiltus, vandentakius, patrankas, šarvuotas transporto priemones ir visuomeninės paskirties pastatus. Tik vienuoliktoje pastraipoje pridūrė, kad jis taip pat yra ir menininkas. „Panašiai ir tapydamas gebu viską, kas įmanoma“, – rašė Leonardas.
Taip, jis tikrai gebėjo tapyti. Ir galiausiai sukūrė du žymiausius visų laikų dailės kūrinius – Paskutinę vakarienę ir Moną Lizą. Vis dėlto save laikė ne tik dailininku, bet ir mokslininku bei inžinieriumi. Kartais viską nustelbiančios aistros apimtas Leonardas da Vinčis vykdė novatoriškus anatomijos, fosilijų, paukščių, širdies, skraidančių aparatų, optikos, botanikos, geologijos, vandens srovių ir ginkluotės tyrinėjimus. Šitaip jis tapo Renesanso žmogaus archetipu, įkvėpimo šaltiniu visiems, kurie tiki, kad „begaliniai gamtos tvariniai“, kaip jis pats teigė, yra suausti į bendrą visumą, pripildytą nuostabių pavyzdžių. Įspūdingame Vitruvijaus žmogaus piešinyje amžiams įtvirtintas Leonardo gebėjimas derinti tai, ką dabar vadiname menu ir mokslu, pavertė jį kūrybingiausiu genijumi žmonijos istorijoje.
Taip, da Vinčis buvo genijus – itin lakios vaizduotės, aistringai smalsus ir kūrybiškas net keliose srityse. Tačiau būkime atsargūs vartodami tą žodį.
Mokslo tyrimai darė įtaką kūrybai. Jis dyrė odą nuo lavonų veidų, šalino minkštuosius audinius ir aprašė lūpas judinančius raumenis, o tada nutapė įsimintiniausią pasaulyje šypseną. Jis tyrė atvertas žmonių kaukoles, nupiešė kaulų ir dantų pjūvius, o vėliau perteikė kančios anatomiją paveiksle
Šv. Jeronimas. Nagrinėjo optikos matematiką, parodė, kaip šviesos spinduliai pasiekia rageną, ir sukūrė stebuklingą kintančios vaizdo perspektyvos iliuziją Paskutinėje vakarienėje. Sujungdamas intensyvių šviesos, šešėlių ir optikos tyrinėjimų rezultatus su menu, įsisavino šešėlių ir perspektyvos naudojimą, leidžiantį dvimatėje erdvėje modeliuoti objektus taip, kad šie atrodytų trimačiai. Šis gebėjimas „priversti plokščią paviršių parodyti kūną taip, tarsi šis būtų nulipdytas ir atskirtas nuo plokštumos, yra pagrindinis dailininko tikslas“, – teigė Leonardas. Daugiausia dėl Leonardo darbų šis metodas tapo svarbiausia renesanso meno naujove.
Metams bėgant jis vis dažniau pasinerdavo į mokslinius tyrinėjimus ne tik dėl meno, bet ir genamas nenumaldomo poreikio suvokti begalinį kūrinijos grožį. Kai pasišovė atrasti priežastį, kodėl dangus yra mėlynas, vadovavosi ne vien noru patobulinti paveikslus. Jo smalsumas buvo grynai asmeniškas ir žavingai fanatiškas. Tačiau net ir tada, kai pasinėrė į apmąstymus apie dangaus žydrynę, jo mokslinės pastangos nebuvo atsietos nuo meno. Šis junginys nuolat kurstė jo neblėstančią aistrą žinoti viską, ką reikia žinoti apie pasaulį, visais aspektais, įskaitant suvokimą, kokia mūsų vieta jame.
Leonardas jautė didžiulę pagarbą gamtos vientisumui ir suvokė jos tvarinių harmoniją, kurią regėjo atsikartojančią įvairaus pobūdžio reiškiniuose. Savo užrašuose jis aprašė plaukų garbanas, vandens verpetus bei oro sūkurius ir čia pat pateikė matematinius skaičiavimus, aiškinančius tokių spiralių susidarymo priežastį. Lankydamasis Vindzorų pilyje ir žiūrėdamas į tvano piešiniuose, kuriuos Leonardas nupiešė bemaž gyvenimo pabaigoje, užfiksuotą sūkurių galią, pasiteiravau kuratoriaus Martino Kleitono, kokiai sričiai jis priskiriąs šiuos piešinius, – menui ar mokslui. Vos prabilęs supratau, kad tai kvailas klausimas. „Nemanau, kad Leonardas būtų įžvelgęs kokį nors skirtumą“, – atsakė kuratorius.
Ėmiausi rašyti šią knygą, nes Leonardas da Vinčis puikiausiai atitinka pagrindinių mano ankstesnių biografinių knygų temą: kaip gebėjimas sieti skirtingas disciplinas – meną ir mokslą, humanitarinius mokslus ir technologijas – tampa inovacijų, vaizduotės ir genialumo pagrindu. Mano ankstesnės knygos herojus Bendžaminas Franklinas buvo savo epochos Leonardas. Neturėdamas tinkamo išsilavinimo jis tapo savamoksliu lakios vaizduotės eruditu, geriausiu Apšvietos amerikiečių mokslininku, išradėju, diplomatu, rašytoju ir verslo strategu. Skraidindamas aitvarą jis įrodė, kad žaibas yra elektra, ir išrado strypą jam „prijaukinti“.
Jis sukūrė bifokalinius akinius, žavingus muzikos instrumentus, švaraus degimo virykles, nubraižė Golfo srovės žemėlapius ir atrado unikalų liaudiško humoro stilių. Albertas Einšteinas, visa galva pasinėręs į reliatyvumo teorijos tyrinėjimus, dažnokai išsitraukdavo smuiką ir grieždavo Mocartą, nes tai jam padėdavo vėl susilieti su visatos harmonija. Ada Lavleis, kurią aprašiau knygoje apie novatorius, norėdama įsivaizduoti visuotinės paskirties kompiuterį, suderino savyje tėvo lordo Bairono (Lord Byron) poetinį jautrumą su motinos aistra matematikos grožiui. Steve'as Jobsas baigdavo naujų produktų pristatymus rodydamas kelio ženklus, vaizduojančius laisvųjų menų ir technologijų sankirtą. Leonardas buvo jo didvyris. „Jis įžvelgė grožį tiek mene, tiek inžinerijoje, – teigė Džobsas, – o gebėjimas sujungti šias sritis pavertė jį genijumi.“
Leonardas buvo neišsimokslinęs menininkas, kuris vos gebėjo skaityti lotynų kalba ar atlikti sudėtingesnius dalybos veiksmus.
Taip, da Vinčis buvo genijus – itin lakios vaizduotės, aistringai smalsus ir kūrybiškas net keliose srityse. Tačiau būkime atsargūs vartodami tą žodį. „Genijaus“ etiketės lipdymas Leonardą keistai sumenkina, tarsi jis būtų žaibo trenktas žmogus. Ankstyvasis jo biografas, XVI a. menininkas
Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari) padarė šią klaidą. „Kartais mažne antgamtišku būdu dangus taip neįtikimai gausiai apdovanoja vienintelį žmogų grožiu, malone ir talentu, kad bet koks jo veiksmas yra dieviškas, o viskas, ką jis daro, aiškiai ateina iš Dievo, o ne iš žmogiškojo meno.“
Tiesą sakant, Leonardo genialumas buvo žmogiškos prigimties; jis pats išpuoselėjo jį savo valios ir ambicijų pastangomis. Tas genialumas radosi ne iš dieviškojo apreiškimo, kaip Niutono ar Einšteino, kai protui suteikiama tokia apdorojimo galia, kad mes, paprasti mirtingieji, negalime jos suvokti.
Leonardas buvo neišsimokslinęs menininkas, kuris vos gebėjo skaityti lotynų kalba ar atlikti sudėtingesnius dalybos veiksmus. Jo genialumas buvo tokio pobūdžio, kokį galime suprasti, netgi iš jo pasimokyti, – pagrįstas įgūdžiais, kuriuos tobulinti galime siekti patys, pavyzdžiui, smalsumu ir atidžiu stebėjimu. Jo vaizduotė buvo tokia audringa, kad beveik siekė fantazijos ribą, o tai taip pat vertėtų išsaugoti savyje ir skatinti jaunojoje kartoje.
Leonardo fantazijos persmelkdavo viską, prie ko jis prisiliesdavo: teatro spektaklių scenografijas, planus nukreipti upių vagas, tobulų miestų projektus, skraidymo aparatų brėžinius ir beveik visus jo meno bei inžinerijos aspektus. Puikus to pavyzdys – laiškas Milano valdovui, nes visi karo inžinerijos įgūdžiai egzistavo tik Leonardo mintyse. Jo pagrindinis vaidmuo dvare buvo ne ginkluotės kūrimas, bet švenčių ir reginių organizavimas. Net sulaukę visuotinio pripažinimo, daugelis keistų karo įrenginių ir skraidymo aparatų vis tiek atrodė labiau fantastiniai nei praktiški.
Iš pradžių maniau, kad karštligiška fantazija yra silpnybė, atskleidžianti jo drausmės ir kruopštumo trūkumą, tiesiogiai susijusi su polinkiu atsisakyti nebaigtų kūrinių ar traktatų. Tam tikra prasme tai buvo tiesa. Neįgyvendinta vizija prilygsta haliucinacijai. Bet taip pat ėmiau manyti, kad Leonardo gebėjimas sulieti tikrovės ir fantazijos ribas, lygiai kaip sfumato technika, leidžianti sulieti paveikslo kontūrus, yra jo kūrybiškumo raktas. Nuo vaizduotės atskirtas įgūdis yra bergždžias. Kūrybiškumas reikalauja, kad kartais būtume nepraktiški. Leonardas žinojo, kaip sujungti stebėjimą ir vaizduotę, todėl tapo tobuliausiu pasaulio novatoriumi.
Mano atspirties taškas rašant šią knygą buvo ne Leonardo meno šedevrai, bet jo užrašai (arba užrašų knygutės, sąsiuviniai, dienoraščiai, kaip jie dažnai vadinami, – red. past.). Manding, kad Leonardo protas atsiskleidžia daugiau nei 7200 įrašų ir eskizų puslapių, kurie stebuklingai išliko iki šių dienų. Popierius pasirodė esąs puiki informacijos saugojimo technologija – ją vis dar įmanoma perskaityti praėjus penkiems šimtams metų. Abejoju, ar tviterio ir tinklaraščių įrašai išliks tiek ilgai. Laimei, Leonardas negalėjo sau leisti švaistyti popieriaus, todėl jis kiekvieną puslapio milimetrą užpildė įvairiais piešiniais ir veidrodiniu greitraščiu. Gal jie atrodo atsitiktiniai, tačiau puikiai perteikia jo mąstysenos šuolius.
Čia sugrūsti greta vienas kito, kartais be jokio ryšio, o tik pagal dermę, matematikos skaičiavimai, mylimojo Velniūkščio, paukščių, skraidymo aparatų, teatro rekvizitų, vandens verpetų, kraujo vožtuvų, groteskiškų galvų, angelų, sifonų, augalų stiebų ir kaukolių pjūvių eskizai, patarimai dailininkams, pastabos apie akis ir optiką bei karo ginklus, pasakėčios,mįslės ir tyrinėjimai, naudingi tapant paveikslus. Šis tarpdisciplininis kūrybiškumas aptinkamas beveik kiekviename puslapyje. Kenetas Klarkas (Kenneth Clark) rašė, kad Leonardo užrašai yra vienas iš plačiausių ir išsamiausių mus pasiekusių proto veiklą iliustruojančių dokumentų, nuostabus „bene beatodairiškai smalsiausio visų laikų žmogaus pasaulio“ vadovas.
Labiausiai tuose užrašuose man patinka nuveiktinų darbų sąrašai, kurie žaižaruoja autoriaus smalsumu. Vienas iš jų, sukurptas paskutiniajame XV a. dešimtmetyje Milane, yra tos dienos dalykų, kurių jis trokšta išmokti, sąrašas. „Milano ir jo priemiesčių matavimas“, – skelbia pirmasis įrašas. Ši užduotis turi praktinį tikslą, kurį patvirtina vėlesnis sąrašo punktas: „Nupiešk Milaną.“ Kiti įrašai rodo jį nekantriai ieškojus žmonių, kurių proto gebėjimais galėtų pasinaudoti: „Susirask aritmetikos meistrą, kuris parodytų, kaip apskaičiuoti trikampio kvadratūrą... Pasiklausk bombardyriaus Džanino (Giannino) apie Feraros bokšto sienas. ... Pasiklausk Benedeto Protinario, kaip žmonės čiuožinėja ant ledo Flandrijoje. ... Susirask hidraulikos meistrą, kuris paaiškintų, kaip remontuoti užtvanką, kanalą ir malūną lombardiškuoju būdu. ... Pasiimk iš Pavijos bibliotekos Vitolonės tekstą, kuris aiškina matematikos principus. ... Pasiimk Saulės matmenis, kuriuos pažadėjo meistras Džovanis Frančezė, Prancūzas.“ Leonardas buvo tiesiog nepasotinamas. Metų metus jis nepaliaudamas vardijo dalykus, kuriuos privalo nuveikti ar išmokti. Kartais jie būdavo susiję su atidžiu stebėjimu, koks mums vargu ar šautų į galvą. „Stebėk žąsų pėdas: jeigu jos visada būtų išskleistos arba visada suskleistos, padaras niekaip neįstengtų pajudėti.“ Kiti įrašai, kaip ir klausimas apie dangaus mėlynę, būdavo susiję su reiškiniais, mums tokiais įprastais, kad tikrai retai apie juos susimąstome. „Kodėl žuvys vandenyje greitesnės nei paukščiai danguje, nors turėtų būti atvirkščiai, nes vanduo yra sunkesnis ir tankesnis už orą?“
Tačiau patys įstabiausi yra klausimai, kurie atrodo visiškai atsitiktiniai. „Apibūdink genio liežuvėlį“, – duoda sau nurodymą užrašų autorius. Kam daugiau kurią nors dieną be jokios akivaizdžios priežasties kiltų noras pamatyti, kaip atrodo genio liežuvėlis? Kaip apskritai tokį dalyką sužinotumėte? Šitų žinių Leonardui prireikė ne paveikslui piešti ir net ne paukščių skrydžiui suvokti. Tačiau užduotis užrašyta ir, kaip pamatysime, iš tikrųjų tai nėra vien beprasmis smalsumas. Daugybė svarių priežasčių, susijusių su Leonardo domėjimusi raumenimis ir smegenimis, sukėlė norą suprasti, kaip veikia genio liežuvėlis. Bet pagrindinė priežastis, dėl kurios norėjo žinoti šį dalyką, buvo ta, kad jis buvo Leonardas, – smalsus, aistringas ir visada besistebįs.
