Amy Tan yra parašiusi penkis romanus, memuarus ir dvi knygas vaikams. Naujasis romanas „Malonumų rūmai“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, išleido „Tyto alba“), kurio veiksmas vyksta 1905 metais Šanchajuje, pasirodė net po aštuonerių metų tylos.
– Romaną „Malonumų rūmai“ parašėte po gana ilgo laiko. Kodėl?
– Jau buvau pradėjusi rašyti kitą knygą, bet paskui netikėtai aptikau savo senelės nuotrauką. Ji mane pribloškė. San Fransiske kartą nuėjau į Azijos meno muziejų, į parodą apie Šanchajų, apie tai, kaip kurtizanės prisidėjo prie Vakarų kultūros plėtros Šanchajuje. Nusipirkau knygą, o joje pamačiau įspūdingą nuotrauką – „Dešimt Šanchajaus gražuolių“. Visos merginos vilkėjo tokiais drabužiais, kaip ir mano senelė vienoje iš tų šeimos saugomų nuotraukų, kurios man labai patinka. Kaip paaiškėjo, panašiai tuo laiku rengdavosi kurtizanės. Tada susimąsčiau – o kas, jeigu tai tiesa? Koks buvo jos kelias šiame pasaulyje? Kokios aplinkybės lėmė mano senelės gyvenimą, kas formavo jos pažiūras, įsitikinimus? Ką ji perdavė mano mamai, ką iš jos perėmiau aš?
Joms netrūko vaizduotės, jos mokėjo išsiskirti iš visų tiek savo išvaizda, tiek stilingais namais
– Ir ankstesnėje knygoje „Bonesetter‘s Daughter“ Jūs pasakojate apie savo senelės gyvenimą. Ji, jauna likusi našlė, buvo priversta tapti sugulove, ir galiausiai nusižudė. Ar šis romanas – paskutinė dėlionės dalis?
– Mano senelės gyvenimo istorijoje buvo keistų nesutapimų, iš pradžių aš jų nė nepastebėjau. Bet dabar šie prieštaravimai man atrodo labai svarbūs. Net juokinga, o maniau kad jau viską esu išsiaiškinusi ir panaudojusi. Pasirodo, mano gyvenime yra daugybė neaiškumų, ir istorija meluoja. Rašydama šią knygą suvokiau, kad imigrantų šeimose labai daug išdavysčių. Mano motina paliko tris savo dukteris ir išvyko į Ameriką, kad pradėtų naują gyvenimą. Kai nuo smegenų auglio mirė mano tėvas, aš irgi jaučiausi išduota – juk jis paliko mane baisiai, nepatikimai motinai, ir nebuvo kas mane apgina.
Šiandien aš suprantu, kodėl mano motina išsiugdė tokį nepakantumą bet kokiam globėjiškumui. Aš irgi labai jautriai reaguoju, kai žmonės būna apsimestinai „malonūs“. Suprantu ir tai, kodėl nesugebu atleisti tiems, kurie mane išdavė. Tai rėžte įsirėžia, lyg užrašas antkapio plokštėje.
– Kurtizanes jus lyginate su popžvaigždėmis...
– Žaviuosi tuo, kaip jos sugeba tvarkytis savo gyvenimą. Joms netrūko vaizduotės, jos mokėjo išsiskirti iš visų tiek savo išvaizda, tiek stilingais namais. Šiandien panašiai elgiasi tokios moterys kaip Lady Gaga – ji taip nuolatos turi kaip nors išsiskirti, sugalvoti ką nors nauja. Jaunos mergaitės visais laikais alpdavo dėl mados, jos mėgdžioja tokias moteris. Anam amžiuje buvo populiari frazė „jankių sumanumas“, o jos turėjo Šanchajaus sumanumo. Šiandien Šanchajuje moterys vadovauja milijardų vertoms kompanijoms. Mes su draugėmis juokaujame, kad esame kilusios iš neįtikėtinai stiprių moterų padermės.
– Bet kurtizanėmis neretai tapdavo vaikystėje pagrobtos mergaitės, o kartais neturtingi tėvai patys parduodavo dukteris...
– Ir ta jų laisvė ilgai netrukdavo – tapdavo sugulovėmis, arba nuvysdavo grožis. Ne viena garsi kurtizanė karjerą baigė gatvėje. Negaliu negalvoti ir apie šių dienų merginų gyvenimą. Sekso vergija – viena iš opiausių bėdų pasaulyje, šalia skurdo, neraštingumo ir globalinio atšilimo.
– Kaip pavyko įsijausti į 1905 metų Kinijos kasdienybę?
– Skaičiau knygas apie kurtizanių kultūrą amžių sandūros Šanchajuje, tokias kaip Gail Hershatter „The Gender of Memory“ („Atminties lytis“). Joje cituojami kurtizanių dienoraščiai, laiškai prapuolusiems arba jų santaupas pasisavinusiems mylimiesiems. Pinigų reikia gražesniam drabužiui, kad išliktų geidžiamos, pinigai gelbėja, kai sulaukus tam tikro amžiaus tenka atsisakyti šito užsiėmimo. Skaitai ir supranti, koks baisus jų laukia gyvenimas, praradus santaupas.
– Antroje knygos dalyje jūsų herojė Violeta apgaule priverčiama išvykti iš kurtizanių namų į nuošalų Moon Pond kaimelį. Ar ši vietovė reali?
– Ieškodama tinkamos veiksmo vietos, nusitrenkiau į vieną nuošaliausių ir skurdžiausių Kinijos kaimų aukštai kalnuose, dvylika valandų kelio mašina klaikiais keliukais. O paskui keturias dienas su bičiule Lisa See, knygos „Shanghai Girls“ autore, gyvenau Huangcuno kaime, keturių šimtų metų senumo name. Tai buvo keturios šalčiausios dienos mano gyvenime! Kaimas labai gražus, ten buvo tvenkinys, kurį žmonės vadino Moon Pond, Mėnulio tvenkiniu, mat pakilęs virš kalnų jame atsispindėdavo mėnuo. Mudvi su Lisa tada pažvelgėm viena į kitą... Tai buvo viena tokių akimirkų, kai rašytojas pagalvoja: „O, kaip tik mano knygai!“ Lisa paskui sako: „Gali jį pasiimti.“ Aš taip ir padariau.
Pagal the guardian.co.uk parengė Eglė Albinaitė
