Knygoje „Meilė ir seksas senovės Romoje“ 2013 metų Vilniaus mugės svečias atsako į daugybę klausimų: kaip bučiavosi senovės romėnai, ką vienas kitam sakydavo įsimylėjėliai, ar egzistavo biseksualumas ir kūniškos meilės mokslas Kamasutra, kaip mylėjosi imperatoriai ir paprasti žmonės, kaip viliodavo vieni kitus ir kokie buvo seksualiniai tabu, ar egzistavo neištikimybė ir daugelį kitų.
Pabuvę vieną dieną senovės Romoje, perprasite intriguojančias meilės ir sekso paslaptis. Įsitikinsite, kad romėnai buvo labai panašūs į mus, šiuolaikinius žmones.
– Jūsų naujausia knyga „Meilė ir seksas senovės Romoje“ – trečioji trilogijos knyga ar pirmoji knyga nauja tema?
– Tai – paskutinė trilogijos knyga, nors iš tiesų ji turėjo būti tarpinė tarp storų antrosios ir hipotetinės trečiosios knygų. Norėjau parašyti ploną knygelę apie meilės paslaptis Romos imperijoje ir poros santykius. Tačiau rinkdamas medžiagą šiai knygai atskleidžiau stulbinamą, net man nepažįstamą pasaulį, todėl panorau visiems apie jį papasakoti. Knygoje aprašyti dalykai paimti iš senųjų tekstų, tad galėtume tarti, kad esu tik informacijos laidininkas. Jie slypėjo didžiųjų senovės autorių – Katulo, Plutarcho ir kitų knygose. Atradau labai įdomų dalyką – kaip buvo mylima prieš du tūkstančius metų. Skaitydami šią knygą neišvengiamai lyginame praeitį ir dabartį, meilę tuomet ir dabar, svarstome, kaip pasielgtume, jei su mumis būtų pasielgta taip ar kitaip. Manau, ši knyga iš tiesų skirta šiandienos poroms ir yra apie jas.
– Ir kaipgi mylėta Romos imperijoje?
Nors ir tada buvo „dienos po“ piliulės, malonumą teikiantys dalykai ar viagra, bet moterys buvo jausmingesnės, labiau išpuoselėtos, rafinuotos
– Anuomet mylėta kitaip nei dabartiniais laikais. Nors ir tada buvo „dienos po“ piliulės, malonumą teikiantys dalykai ar viagra, bet moterys buvo jausmingesnės, labiau išpuoselėtos, rafinuotos. Buvo dovanojamos ne įvairios gėlės, o tik raudonos rožės. Gatvėse nesibučiuota, daug gerta prastose smuklėse, o ne prabangiose užeigose. Dviejų žmonių santuoka būdavo gerai apgalvota, panašiai kaip mūsų laikų karališkose šeimose.
– Sakėte norėjęs parašyti knygą, kurią pačiam norėtųsi perskaityti. Kurią savo knygos dalį patartumėte skaityti įdėmiau? Ką pasakytų skaitytojas Alberto Angela?
– Man mieliausios pramanytos dalys, kai paimi plunksną... sakau „plunksną“ – nors dabar rašome kompiuteriu – ir paverti ją filmavimo kamera. Lyg iš povandeninio laivo tyrinėtum laike nugrimzdusį pasaulį ir gertum į save spalvas, kvapus, nuotaikas, aplinką. Smagiausia, kad rašydamas šią knygą nežinojau, kokia bus kita eilutė. Tyrinėjau lygiai taip, kaip skaitytojas skaito. Žinojau, ką noriu pasakyti, bet pradėdavau aprašinėti, tarkim, pokylį, įsimylėjėlių susitikimą ar matronos atvykimą į teatrą, įsivaizduodavau sceną, bet viskas vyko nelyginant filme, protas man krėtė pokštus, jis viską atskleisdavo po truputį ir nuolat mane patį stebindavo. Tikiuosi, skaitytojai pajus tai, ką jaučiau rašydamas.
– Gal rašydamas „Meilė ir seksas Senovės Romoje“ sužinojote daugiau apie save?
– Sužinojau labai daug paslapčių apie moteris, meilės dvikovos triukus, gundymo poeziją – jas man atskleidė senovės autoriai. Kiekvienas iš mūsų yra toje ar kitoje pusėje ir bando suprasti kitą. Žodžiu, ši knyga parodo, kad niekas nepasikeitė, kad ši kova ar ėjimas drauge yra labai gražu, ko gero, tai gražiausias dalykas gyvenime.
– Savo knygoje „Romos imperija: kelionė paskui monetą“ rašote apie kasdienybę, eilinius žmones. Jums svarbu pristatyti ne tik didžiuosius, bet ir paprastus žmones?
– Tai – pamatinis dalykas. Jeigu po dviejų tūkstančių metų tektų pristatyti mūsų epochą, ką pasirinktume? Datas, politikus ir panašiai ar mūsų kasdienį gyvenimą? Manau, didžioji istorija susideda iš daugybės mažų istorijų. Tarkim, Medičių Florenciją, popiežių Romą juk „sudarė“ paprasti gyventojai. Arba imkime ne tokius senus laikus – išsilaipinimą Normandijoje. Tai anaiptol ne raudonos ir mėlynos strėlės žemėlapyje, o atskiri kareiviai po kulkų kruša. Būtent tai ir yra istorija. Paprastų žmonių jausmai ir jų gyvenimai.
– Pasaulyje, kuriame gyvename šiandien, spustelėję kompiuterio pele galime atsidurti kitoje Žemės rutulio pusėje. Ar Jums svarbu pačiam aplankyti, pajusti tas vietas?
– Tai esminis dalykas. Mes turime jutimus, vadinasi, jie turi tarnauti. Gilinantis į istoriją, gera prisiliesti prie senovinių daiktų, užuosti kvapus, išgirsti balsą, pamatyti žvilgsnį. Knygoje pabandžiau perkelti skaitytoją į tikrą gyvenimą, todėl, tarkime, vykstant lenktynėms didžiajame cirke, girdėti kanopų dundesys, žiūrovų riksmai, ir tampa aišku, ką reiškė važiuoti septynis ratus juosmenį apsirišus vadžiomis: jeigu vežimas apvirsdavo – reikėdavo spėti jas nupjauti. Per kasdienį gyvenimą, eilinius žmones perprantama epocha, suvokiama, kodėl vyko vieni ar kiti dalykai.
Parašiau skyrių, kuris vėliau nepateko į knygą, jis turėjo būti paskutinis. Studijuodamas žmogaus evoliuciją, imi suprasti kai kuriuos elgsenos modelius, kurių šiandien gal ir nesupranti, bet jie įrašyti tavo DNR, tai evoliucijos rezultatas.
Romėnai teikė palikuonims daugiau reikšmės nei mes, jiems buvo svarbu, kad šeimos garbė liktų nepažeista, nes jų kultūroje buvo protėvių garbinimo kultas
Tarkime, vyro ir moters pavydas nėra tapatūs, nes vienas grįstas seksu, o kitas – jausmais. Kodėl vieni vyrai patinka labiau už kitus? Tai pagrįsta biochemija, jų skleidžiamais feromonais. Kodėl žmonės būna neištikimi, kokia yra neištikimybės prasmė? Jeigu sieja meilė, kokia neištikimybės logika? Yra vyro ir moters elgsenos, kurios mums atrodo kasdienio gyvenimo vaisius, tačiau taip nėra. Tarkime, moteris mieliau eina su vyru, kurio imuninė sistema labai skiriasi nuo jos imuninės sistemos. Gimsta vaikai, turintys ir mamos, ir tėčio imunitetų derinį, taigi, jie yra daug stipresni. Tai tik pavyzdys, teorija, bet tokia yra žmogaus evoliucija.
Romėnai teikė palikuonims daugiau reikšmės nei mes, jiems buvo svarbu, kad šeimos garbė liktų nepažeista, nes jų kultūroje buvo protėvių garbinimo kultas. Ir palikimo linija turėjo būti gryna, nors praktiškai taip nebuvo. Be to, jie įsivaikindavo vaikus. Tarkim, Julijus Cezaris įsivaikino Augustą. Bet čia jau susiduriame su subtilesniu reiškiniu, ne fizine, o kultūrine evoliucija. Žmogus pakilo virš fizinio lygio, kurį pasiekę skruzdėlės, delfinai ir kiti gyvūnai, ir pradėjo kultūrinę evoliuciją. Žmogaus vaikai yra ne tik fiziniai vaikai, bet meno kūriniai, idėjos. Na, o šiais laikais konkuruojama ne dėl vaikų, nes daugiau mažiau visi gali susilaukti vaikų, o dėl idėjų.
