– Kada supratote, kad jums patiktų būti rašytoju?
– Tai nėra dalykas, kurį suvoki staiga. Greičiau tai svajonė, troškimas, kuris vis auga ir skatina mėginti. Bandai parašyti apsakymą, kad ir sau pačiam, paskui – kitą, kol vieną dieną pasiryžti rašyti romaną, o jį parašęs išsiunti konkursui ar leidyklai. Mano atveju troškimas rašyti atėjo po studijų universitete, kai buvau apie 25-erių. Daugiausia įtakos turėjo tai, kad esu dviejų dailininkų sūnus ir augau šeimoje, kurioje kūryba buvo visų svarbiausia ir labiausiai vertinama. Visada tikėjau, kad galima pragyventi iš kūrybos, nes mačiau taip gyvenančius savo tėvus.
– Kaip atrodo tipiška jūsų darbo diena?
– Rašau namuose, savo darbo kambaryje. Ideali darbo diena man yra tokia, kai galiu nuo ankstaus ryto užsidaryti darbo kambaryje ir atsisėdęs priešais kompiuterį nemažai valandų skirti tuo metu rašomam romanui. Kai kuriomis dienomis tai pavyksta ir jos man būna pačios laimingiausios, vaisingiausios, nes galiu visiškai pasinerti į rašymą. Bet taip pasiseka ne visada, nes asmeninis ir profesinis gyvenimas susideda iš daugybės kitų reikalų, kurie neleidžia man tiek daug laiko skirti rašymui.
– Apie ką ši knyga?
– Tai istorija apie vienuolikmetį berniuką Aleksą, manantį, kad jo šeima yra tobula, o jis ne toks. Ši mintis jį taip prislėgusi, kad jis nusprendžia pašnipinėti namiškius, tikėdamasis rasti kokių nors trūkumų. Gera žinia ta, kad jų randa. Bloga žinia, kad tie trūkumai jam nepatinka. Kodėl? Todėl, kad berniukui jie tokie pat atgrasūs, kaip jo šeimai. Jis pats, visai kaip jo artimieji, yra apsėstas tobulumo idėjos ir pamažu tą suvokia.
– Kaip jums kilo šios knygos idėja?
– Ankstesnėje mano knygoje vaikams pagrindinės veikėjos tėvai vaizduojami gana chaotiškų charakterių ir taip toli nuo tobulumo, kad tėvas net atsiduria kalėjime. Mergaitei tokia padėtis gana sudėtinga, bet ji stipri ir visa tai sėkmingai atlaiko. Parašęs šią knygą panorau pasukti į kitą kraštutinumą ir rašyti apie berniuką, kurio tėvai ir seserys viską daro teisingai, ar bent jau taip atrodo. Šis modelis man gana artimas, regiu jį savo aplinkoje: nuostabios šeimos, nuostabūs tėvai, nuostabus gyvenimo būdas, viskas aplinkui tiesiog nuostabu.
– Kas jus įkvėpė rašyti tokia vaikų literatūroje neįprasta tema?
– Mane erzina siekis būti tobuliems, o dar labiau – tokiems atrodyti. Mano manymu, tai nėra žmogiška. Man kaskart vis žmogiškesni atrodo trūkumai. Keista, bet trūkumų ir problemų turintis žmogus iš tiesų paliečia mums širdį. O štai tie, kurie demonstruoja vien tobulumą, mus kartais atstumia, varžo, kyla noras sutepti jų marškinius. Kitaip tariant, aš palaikau trūkumus.
– Kokiam skaitytojui šis kūrinys skirtas?
– Rašydamas negalvoju apie konkretų skaitytojų tipažą, galvoju apie visus. Šiek tiek pikta, kad vaikams skirti mano romanai lieka nepastebėti suaugusiųjų vien todėl, kad yra leidžiami vaikų ir jaunimo literatūros leidyklų. Šiaip ar taip, įvertinęs savo parašytą romaną, manau, kad jis tinka skaitytojams, turintiems humoro jausmą ir norintiems linksmai praleisti laiką. Skaitytojams, kuriems patinka stebėti savo aplinkos žmones ir stengtis juos suprasti. Skaitytojams, kurie moka pasijuokti iš savęs, nes yra priėmę save tokius, kokie yra.
– Ką patartumėte vaikams, kurie jaučiasi vieninteliai netobuli savo šeimoje, klasėje ar draugų būryje?
– Pasakyčiau jiems, kad jie nėra netobuli ir kad juos supantys žmonės nėra tobuli. Visi turime trūkumų, ir daug kartų pabrėžčiau žodį VISI. Vieni žmonės turi vienokių trūkumų, kiti – kitokių, jų neturėti yra neįmanoma. Svarbu mokėti pastebėti teigiamas savo savybes ir jas vertinti. Svarbu priimti savo trūkumus, nereikia jų slėpti ar demonstruoti, tiesiog juos priimti.
– Jei galėtumėte visiems pasaulio vaikams skirti vieną sakinį, ką jiems pasakytumėte?
– Kad rūpintųsi vieni kitais ir mūsų planeta. Kad visada rūpintųsi kitais. Jeigu jie tai darys, ateityje pasaulis bus neapsakomai geresnis ir jie bus laimingesni.