Visa tai „1973-iuosiuose“ radau; ir dar daugiau – nesumeluota tamsa, sielos dykynės, o kartu nesulaužoma dvasios jėga, ką herojai bepasirinktų – gyvenimą ar mirtį. Romanas pristatomas kaip istorinis detektyvas – sutinku, kad ir istorinis fonas, ir nusikaltimas čia yra itin reikšmingi. Tačiau dar svarbesni – veikėjų dvasios užkaboriai, jų pasirinkimai, užklupus didžiausiai galimai tamsai, pastangos priešintis vis smarkiau siurbiančiai „juodajai skylei“ ir pamažu atsipalaiduojantys į bedugnės kraštą įsikibę pirštai.
Kūrino karkasas – ant keturių polių (kūrinio dalių ir besipinančių istorijų) besilaikantis intriguojančio ir įdomaus pasakojimo rentinys. Dėmesio centre – 1793 metų Švedijos įvykiai, žinoma, itin susiję su to meto politine ir ekonomine Europos situacija. Prancūzijos revoliucija, giljotinuojami karaliai ir kilmingieji, skurdo krečiami žmonės ir begėdiškosios turtingųjų puotos – negali ginčytis, kad Dag sumaišo sprogstamąjį mišinį.
Tačiau dar svarbesni – veikėjų dvasios užkaboriai, jų pasirinkimai, užklupus didžiausiai galimai tamsai, pastangos priešintis vis smarkiau siurbiančiai „juodajai skylei“ ir pamažu atsipalaiduojantys į bedugnės kraštą įsikibę pirštai.
Kūrinys prasideda, kai tvarkdarys Mikelis Kardelis ištraukia iš upės lavoną. Dar šiurpiau, kad negyvėliui amputuotos visos galūnės, ir pamažu paaiškėja, jog vyras buvo nežmoniškai kankinamas. Bylos imasi paslaptingasis Sesilis Vingė, pramintas Indebetų (policijos) namų vaiduokliu. Abu vyrai – tiek Kardelis, tiek Vingė – ne tik atskleidžia pribloškiančių faktų apie nusikaltimą, bet ir patys yra intriguojančios asmenybės. Buvęs kareivis Mikelis – choleriškas kūnu ir dvasia suluošintas vyras, per priešų ataką praradęs bendražygius ir bičiulius. Sesilis Vingė – rafinuotas intelektualas, susirgęs džiova, į pirmą planą iškelia žmonos interesus – pasiaukojanti jo meilė išdavystės glėbin pasiunčia dievinamą moterį... Sutikite, tai daug įdomiau – kai sielos drumzlių ir užtemimų turi ne tik nusikaltėlis, bet ir jo pėdsakais sekantis tyrėjas.
Skaitydama džiaugiausi, kad tai nėra į siaurus rėmus uždarytas tipiškas detektyvas. Ir minėtas istorinis fonas, ir keturiose kūrinio dalyse atskleidžiamos paralelinės istorijos, suteikia daug platesnį „finalinio įvykio“ kontekstą. Iš pirmo žvilgsnio skirtingi pasakojimai subtiliai ir giliamintiškai sumezgami ir susiejami, o, atrodytų, foninis įvykis tampa ne mažiau svarbus kaip ir visa ko atomazga.
Pirmoje romano dalyje pateikiamos vis labiau įsibėgėjančio tyrimo detalės, Sesilį ir Kardelį atvedančios į Keiserio namus, kuriuose klesti rafinuotųjų begėdystė ir tenkinami juodžiausi geiduliai. Jau antrajame „1793“ polyje autorius naudoja epistolinius motyvus – Kristoferio Blikso laiškai seseriai (ir čia laukia intriga) atskleidžia nemažai vilties turėjusio jaunuolio istoriją: nuo daug žadančios pradžios, nerūpestingumo, o kartu ambicijų įsitvirtinti visuomenes elite iki siaubą keliančio nusivylimo ir atmetimo, negailestingai traiškančio tikrovės preso ir nevilties klaiko. Trečioji romano dalis – jaunos merginos Anos Stynos istorija – apie tai, kokiu nebyliu kartais verčia būti skurdas ir žema visuomeninė padėtis, apie tai, kaip negailestingas pasaulis išspjauna teisiuosius, ir kokios dvasios tvirtybės reikia norit išlikti. Ketvirtasis romano polis – labai įdomus visų taškų ant „i“ sudėjimas, kvapą gniaužianti atomazga, bent jau manęs nepalikusi abejingos.
Visoje šioje skirtingų istorijų sampynoje žavėjo tai, kad autorius suteikia balsą tiems, kurie susiduria su visa pasaulio sunkio jėga. Tiems, kurių gyvenimas, švelniai tariant nelepino, kurie dėl kelių sprendimų ar net visiško atsitiktinumo yra nubloškiami į purvą. Apie miegančią Temidę ir begalines pastangas, skirtas jai pabudinti. Apie pasaulį, likimą ar kitas aukštesniąsias jėgas, žaidžiančias tikimybių loterijoje ir pagal atsitiktinai išriedėjusius kauliukus valdančias veikėjų likimus. Ir nors praėjo ne vienas amžius – tai man pasirodė vis dar labai aktualu: siaubas ir tamsa, atsitiktinumo ar nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių klaikas, kurių centre yra žmogus. Šis romanas – apie labai slidžią ribą tarp tamsos ir šviesos, apie itin sudėtingus pasirinkimus ir kam gali ryžtis, gelbėdamas savo gyvastį. Apie eros ir thanatos, apie visišką žmogaus menkumą, jo pūlių ir ekskrementų dvoką, o kartu – apie ypatingą dvasios jėgą, išdrįstančią eiti lenktynių net su mirtimi.
Romano autorius atsiskleidžia kaip talentingas pasakotojas: kūrinio atmosfera – itin tiršta, prisotinta tikslių faktografinių 1793-iųjų detalių, tačiau kartu pastebėtinas ir savotiškas naratyvinis lengvumas, gerai „slystantys“ sakiniai. Todėl skaitydamas, regis, vaikštai to meto gatvėmis ir uodi nuo upės vėjo nešamą smarvę.
Dar kartą švelniai įspėju apie tai, ką jau minėjau recenzijos pradžioje – nešvarūs skalbiniai ir tiesiogine, ir perkeltine prasme romane skalaujami visu pajėgumu. Jusles kutenančio, čiaudėti ir raudonuoti verčiančio kūniškumo čia per akis, todėl pateikiu dar gana švelnią kūrinio ištrauką – kad pasitikrintumėte savo jautrumą kraujui, „trykštančiam fontanais“: „Pacientas surišamas oda aptrauktomis grandinėmis, kad blaškydamasis ir tampomas konvulsijų netrukdytų chirurgui. Mėsa pjaunama peiliu, kaulas – pjūklu. Jei pasiseka, esi nugirdomas iki sąmonės netekimo, bet mano atveju reikėjo skubėti, todėl potyriais reikėjo mėgautis blaivam. Dideles kraujagysles reikia staigiai užspausti – esu matęs, kaip nuslydus gnybtams kraujas švirkščia fontanais. Žmonės nukraujuoja per kelias akimirkas ir išbąla kaip kreida. Jei viskas pavyksta, paliekama odos skiautė strampui uždengti, jos kraštai adata su siūlu prisiuvami prie sveikos mėsos“ (32 – 33 p.).
Rekomenduoju visiems, ieškantiems netradicinio detektyvo, aštrių istorijų mėgėjams ir istorijos gurmanams, nesibaidantiems purvo ir žmogaus kūno tamsos. Vis tik šiame romane pasirodo ir šviesa – kad ir kaip sunkiai įspįstanti. Skaitytina dėl to šviesos artėjimo, dėl amžino purvo ir skaistumos susirėmimo, dėl žmogaus prigimties slėpinių ir mažojo pėstininko padėties pasaulio šachmatų lentoje.
Niklas Natt och Dag „1793“, iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis, išleido leidykla „Alma littera“
