Knygą išleido leidykla „Vaga“, vertė Aistė Kučinskienė. Itin meniškas knygos viršelis, išpieštas melancholiškai siurrealistiniu Bogotos miesto kraštovaizdžiu (dailininkas Zigmas Butautis), nuteikia ne tik atitinkamai knygos atmosferai, bet ir intriguojančiai istorijai.
Jei Gabrielis García Márquezas savo garsiajame romane „Šimtas metų vienatvės“ piešia mistifikuotą, magišką Pietų Amerikos tikrovę, šio tėvynainis Vásquezas atsisako iliuzinės, pagražintos retorikos ir pateikia skaitytojui kur kas realistiškesnę šiandieninės Kolumbijos istoriją, kurioje – paskutinius dešimtmečius vykdomos didžiosios žmogžudystės (politikų, žurnalistų, žmogaus teisių aktyvistų), grobiami žmonės, klesti narkotikų karteliai, šalį drebina teroristiniai išpuoliai, ant miestų krenta bombos, o žmonės savo gyvenimus prisimena pagal tai, kas tais metais buvo nužudyta, susprogdinta, tarp ko vyko vidiniai narkomafijos karai.
Romano atmosfera persmelkta pasakotojo patirtais skausmingais išgyvenimais, nerimu, baimėmis, vienatvės liūdesiu – visa tai perteikta labai elegantiška noir stilistika.
„Mano kartos žmonėms tai būdinga: mes klausiame, kaip atrodė mūsų gyvenimas per šiuos įvykius, kurie beveik visi nutiko devintajame dešimtmetyje, nes jie tą gyvenimą apibrėžė ir pakeitė, mums to net nespėjus suvokti, kas su mumis dedasi. Aš visada maniau, kad taip įsitikiname nesantys vieni ir sušvelniname pasekmes to, kad gimime šiame dešimtmetyje, ar bent prislopinome mus nuolat lydinį nesaugumo pojūtį.“
Romano pasakotojas – jaunas teisininkas Antonijus nusprendžia prieš keturiasdešimtąjį gimtadienį papasakoti vieno pažįstamo, Rikardo Lavelės, gyvenimo istoriją, kuri kažkada labai smarkiai pakeitė jo paties gyvenimą. Prisiminimus iššaukia kurį laiką per žiniasklaidą transliuojama hipopotamų šeimynos, pabėgusios iš senojo Pablo Escobaro zoologijos sodo, tragiška baigtis. Hipopotamo mirtis, tarsi praeities simbolis, priverčia Antonijų pabaigti seniai prasidėjusį gyvenimo etapą, pasakojant dviejų žmonių – lakūno, narkotikų pervežinėtojo Rikardės Lavelio ir jo mylimosios, Taikos korpuso savanorės Elenos Frits gyvenimo istorijas.
Per dviejų žmonių istoriją, kurią iš atskirų dalių, likusių laiškų, prisiminimų, pasakojimų, į vieną suveria Antonijus su Maja (Rikardo ir Elenos dukra), pateikiamas visos kolumbiečių kartos, gimusios aštuntąjį dešimtmetį Bogotoje, emocinis išgyvenimų žemėlapis, kolektyvinė patirtis, stipriai įsirėžusi į čia gyvenusių žmonių atmintį ir likimus. Karta, kuri užaugo nuolatinėje baimėje, narkotikų barono Pablo Escobaro nuolat terorizuojamame, šūvių ir bombų triukšme skendinčiame mieste. Antonijaus ir Majos susitikimas, atskirai išgyventi panašūs prisiminimai, po daug metų abiejų apsilankymas apleistame Pablo Escobaro įkurtame zoologijos sode, kuriame kadaise būdami paaugliai lankėsi slapta nuo tėvų, – atveria kiekvienam jų savo vienatvę, susilieja į vieną, šimtų tūkstančių panašių kaip jų, išgyvenusių potrauminį stresą. Vásquezas dokumentuoja šiuos išgyvenimus patologiniu tikslumu, bet galiausia supranti, kad ne faktai, ne moralinės dilemos čia svarbiausi, o emocinis visa tai išgyvenusių veikėjų pasaulis.
„Juk mes abu esame vieni šiame kambaryje ir šiame name, bet būdami vieni dalijamės bendrą vienatvę, kiekvienas su savo skausmu giliai širdyje, bet sykiu ir keistai slopindami jį savo nuogais kūnais.“
Vásquezas ne tik išradingas pasakotojas, sudėtingos romano struktūros virtuozas, bet ir puikus stilistas. Romano atmosfera persmelkta pasakotojo patirtais skausmingais išgyvenimais, nerimu, baimėmis, vienatvės liūdesiu – visa tai perteikta labai elegantiška noir stilistika. Šiuo atžvilgiu romanas gretinamas su urugvajiečio rašytojo Juano Carloso Onetti rašymo stiliumi. Net ir niūrus, purvinas, nuolatos apniukęs Bogotos miesto veidas, „ta nešvari paklodė, kuri, atrodė, miestą dengė nuo pat jo įkūrimo dienos“, stipriai paveikęs vietinių žmonių šaltą ir santūrų būdą, romane aprašytas itin poetiškai: „Ilga bagotietiška naktis – ji visada trunka ilgiau nei vienuolika valandų ir jai nerūpi, koks metų laikas nei juo labiau ją kenčiančių psichinė būklė.“
Dar būtina paminėti, kad „Taip skamba krintantys“ – labai akustiškas romanas, pripildytas ne tik urbanistinių miesto garsų, ryto gaivos, pirmųjų paukščių giesmės, mylimų žmonių balsų, užliejančių kasdienybę, mylinčių balsų iš Aurelijaus Artūro eilėraščių, taip pat garso, iš kurio atsiranda ir visi kiti garsai, – tuštumoje prapuolančių ir išnykstančių kūno garso, krintančių gyvybių, lūžtančių lėktuvo detalių, krentančiųjų iš viršaus garso. Manau, kad knygos pavadinimas simbolizuoja ne tik krentančiųjų lėktuve garsą, įrašytą juodojoje lėktuvo dėžėje, bet ir nuo snaiperio kulkos krentančio, niekam nenusikaltusio hipopotamo garsą, ar Taikos korpuso savanorės Elenos Frits dūžtančių į šipulius idealų, svajonių garsą. Ar paties pasakotojo prisipažinimą, kad galbūt šis garsas buvo jo paties vidinio kritimo garsas.
Romanas „Taip skamba krintantys“ – liūdna knyga, o kartu nuostabi – intriguojančiu pasakojimu, stiliumi, atmosfera, magiškais garsais, bogotietiška poezija, šalta, o kartu elegantiška tyla persismelkusia knygos puslapiuose ir jos herojų likimuose. Knyga rekomenduojama ne tik Lotynų Amerikos regionu besidomintiems skaitytojams, bet ir tiems, kurie mėgsta kokybišką, menišką, noir atmosferos literatūrą.
