Autorius už šį, pirmąjį ir patį sėkmingiausią, savo romaną buvo apdovanotas Buenos Airių literatūros premija, Jorge Luisas Borgesas „Morelio išradimą“ apibūdino kaip tobulą, o pasaulio literatūros kritikai įtraukė šią knygą į sąrašą „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“.
Romano „Morelio išradimas“ herojus, teisingumo persekiojamas bėglys, atsidangina į negyvenamąją salą, kurioje bando išgyventi: kasdien saugosi nuo potvynių, mokosi atpažinti naudingas šaknis nuo nuodingų ir tyrinėja nežinia kieno saloje pastatytus statinius. Vieną dieną saloje jis išgirsta muziką ir ima regėti baltai apsirengusius žmones, iš pirmo žvilgsnio primenančius ką tik iš kruizinio laivo išlipusius vasarotojus. Intriga prasideda tuomet, kai bėglys, pildantis dienoraštį, fiksuojantis jame ne tik savo mintis, bet ir aplinką, pastebi, kad naujieji salos gyventojai kas savaitę kartoja tuos pačius veiksmus, pokalbius ir visiškai ignoruoja pagrindinio kūrinio personažo buvimą. Be to, jis įsimyli saulėlydžius kas vakarą stebinčią Faustiną.
Romane nuolat kvestionuojamas pasakotojo patikimumas, tai daroma įvairiais būdais.
Daugiau siužeto atskleisti negalima ir neįmanoma. Ne tik dėl to, kad jis kuo toliau, tuo labiau darosi painesnis, bet ir dėl to, kad siužetas knygoje, apskritai, sunkiai apčiuopiamas. Įdomu tai, kad kūrinyje jungiamos trys perspektyvos: dienoraštį rašančio bėglio, dienoraštį skaitančiojo ir dienoraščio redaktoriaus. Romane nuolat kvestionuojamas pasakotojo patikimumas, tai daroma įvairiais būdais: užsimenant, kad sala, kurioje herojus apsigyvena, yra židinys vienos paslaptingos ligos, numarinančios iš išorės, paskui ir iš vidaus (simptomai panašūs į apsinuodijimo radiacija padarinius); kad veikėjas bando naujas šaknis, iš kurių Meksikos indėnai gamina haliucinacijas sukeliantį gėrimą. Tad skaitytojui dažnai gali susidaryti įspūdis, kad pasakotojas kliedi, yra pasimetęs savo vizijose, fantazijose, sapnuose ar haliucinacijose, todėl negalima iki galo juo pasitikėti.
„Faustinė judėjo apgalvotai, lėtai. Dėl šio nepabaigiamo kūno, dėl šių pernelyg ilgų kojų, dėl šio kvailo jausmingumo aš kėliau pavojų ramybei, Visatai, prisiminimams, tokiam gyvybingam nerimui, savo gerovei, jei tik perprasčiau potvynių kartotinumą ir pažinčiau daugiau nei vieną nekenksmingą šaknį.“
Anot Jorge Luiso Borgeso, parašiusio šiai knyga prologą, „racionalios vaizduotės romano“ žanras pirmą kartą ispanų kalba pasirodė būtent šiame romane.
Anot Jorge Luiso Borgeso, parašiusio šiai knyga prologą, „racionalios vaizduotės romano“ žanras pirmą kartą ispanų kalba pasirodė būtent šiame romane. Nugalėjęs trumpų fantazijų asociacijas šis romanas plėtoja unikalią idėją: galimybę fiksuoti gyvenimiškas emocijas bei įvykius ir mechaniškai juos atkurti. Casaresas šiuo kūriniu tarsi teigia, kad žmogaus suvokimas visada bus subjektyvus, tai jis bando atskleisti Morelio sukurta mašina, atkartojančia realybę moduliuojant subjekto suvokimo patirtį, emocijas ir mintis: „Faktas, kad negalime nieko atskirai suprasti nuo laiko ir erdvės, galbūt reiškia, kad mūsų gyvenimas neženkliai skiriasi nuo amžinos egzistencijos, išgautos šiuo aparatu“. Žinant, kad šis kūrinys parašytas XX a. pradžioje, Casareso sumanymas tuomet atrodė „iš fantastikos sferos“, bet praėjus beveik šimtmečiui, galima teigti, jog šis romanas gana pranašiškas ir moksliškai novatoriškas.
Tai vienas iš pirmųjų kūrinių, žaidžiančių su grožinės literatūros ribomis, todėl šį romaną verta paskaityti vien dėl pažintinių tikslų, dėl įdomios, netradicinės kūrinio formos, sunkiai apibrėžiamo žanro. Jei iš pradžių atrodo, kad tai tik dar vienas mokslinės fantastikos kūrinys su trilerio užuomazgomis, tai vėliau (skaitant jį antrą, trečią kartą), imi atrasti, pastebėti šiame kūrinyjehumorą, ironiją, filosofines idėjas, psichologizmą ir t.t. Filosofiniu požiūriu šioje knygoje užkabintas idėjas apie tikrovės ir vaizduotės santykį per simuliaciją vėliau kur kas išsamiau analizavo filosofas Jeanas Baudrillardas savo klasikiniu tapusiame veikale „Simuliakrai ir simuliacija“.
Romanas „Morelio išradimas“ – kūrinys apie nemirtingumą ir siekį išsaugoti autentiškus laimės pojūčius, be to, tai ir sarkazmu prisodrintas pasakojimas apie klaidingas iliuzijas, visa ko dviprasmiškumą ir meilės parodiją. Knyga persmelkta praradimo, atsisveikinimo nuojautomis, o kartu pulsuoja vaiduoklišku grožiu.
„Būti saloje, apgyvendintoje dirbtinių vaiduoklių, – nepakenčiamiausias košmaras; būti įsimylėjusiam vieną iš tų atvaizdų – blogiau nei būti įsimylėjusiam vaiduoklį (galbūt visada norime, kad mylimas žmogus egzistuotų kaip vaiduoklis)“.
Šią knygą aš pavadinčiau literatūriniu nuotykiu, į kurį rekomenduoju leistis tik patiems drąsiausiems, smalsiausiems ir kantriausiems skaitytojams, literatūros gurmanams, nes šiam kūriniui suvokti gali prireikti toli gražu ne vieno skaitymo, (gera žinia, kad bent pati knyga maža ir plona) kol atskiros teksto dalys, sakiniai, mintys lyg puzlio dalys ims dėliotis į vieną paveikslą, kol užkoduoti simboliai, idėjos ims atsiskleisti, atverdami vidines kūrinio prasmes.
„Morelio išradimas“ sukelia daug apmąstymų, palieka erdvės skaitytojo asociacijoms ir fantazijoms, todėl esu įsitikinusi, kad kiekvienas privalo atrasti savo raktą ir interpretaciją į šį kūrinį.
