Sklando kalbos, jog A.Einsteino reliatyvumo teorija gimė pranašiškame sapne. Kurdamas šią teoriją, naująją laiko sampratą, įžūlus, bet jautrus jaunasis genijus įsivaizdavo daugelį galimų pasaulių.
Amerikiečių rašytojas, fizikas Alanas Lightmanas knygoje „Einšteino sapnai“ fantazuoja, kaip galėtų atrodyti tie pasauliai, kuriuos neva susapnavo Albertas Einsteinas 1905 metais, kai dirbo patentų biure Šveicarijoje. Poetinėse miniatūrose susilieja mokslas ir menas, fantazija ir realybė, filosofija ir sapnai... Knygą išleido leidykla „Sofoklis“, vertė Ona Daukšienė.
Ar kada susimąstėte apie tai, kaip atrodytų pasaulis, kuriame laikas yra ratas, kuriame „tiksliai kartosis rankos paspaudimas, kiekvienas gimimas, kiekvienas žodis. Ir kiekviena akimirka, kai du draugai nutraukia draugystę, kai šeima išyra dėl pinigų, kiekviena pagiežinga sutuoktinių ginčo frazė, kiekviena dėl viršininko pavydo sužlugusi proga, kiekvienas neištesėtas pažadas“, arba kuriame laikas teka atgaline seka? Ar įsivaizduojate pasaulį, kuriame laikas stovi, kuriame nėra prisiminimų? Arba kaip savo likusias dienas nugyvena žmonės, kurie tiksliai žino pasaulio pabaigos datą? Ar įsivaizduojate pasaulį, kuriame nėra ateities arba kuriame viska jau nulemta? Ar įsivaizduojate žmogaus gyvenimą, kuris trunka visą amžinybę arba tik vieną dieną?
„Šiame pasaulyje nė vienas žmogus per gyvenima neišvysta metų laikų kaitos. Bet kurioje Europos šalyje gruodį gimęs žmogus niekada neišvysta hiacinto, lelijos, ciklameno, edelveiso, niekada nepamato, kaip klevo lapai nusidažo raudona ir aukso spalva, niekada neišgirsta svirplių griežimo ar paukščių giesmės. Gruodį gimęs žmogus gyvena šaltai. Birželį gimęs žmogus savo ruožtu niekada nepajunta snaigės ant skruosto, niekada nepamato užšalusio ežero stiklo, niekada neišgirsta, kaip gurgžda auliniai batai ant ką tik iškritusio sniego. Apie metų laikų įvairovę sužinoma iš knygų.“
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šie įsivaizduojami pasauliai yra tikra beprotybė, tačiau daugelis šių fantazijų remiasi realiais fizikos dėsniais. Autorius žaidžia kūrybinius žaidimus ne tik remdamasis reliatyvumo idėja, bet pvz. viename sapne, kuriame žmonės veržiasi kuo arčiau laiko centro link, siekdami įšaldyti savo akimirkas (pvz. įsimylėjėliai ar tėvai, kurie nenori, kad mieli vaikai užaugtų), ši vieta akivaizdi aliuzija į juodąją skylę, kur teoriškai, gravitacija sustabdo laiką. Pasaulyje, kuriame priežastingumas susimaišęs su pasekmėmis, galime aptikti kvantinės mechanikos dėsnius.
Po kiekvienos istorijos, norisi vieną kitą akimirką trumpam sustoti ir pamąstyti ne tik apie Lightmano aprašytąjį pasaulį, bet ir tai, kaip būtent šiame laiko matmenyje atrodytų tavo pačios (-io) gyvenimas.
Šiuos mažus kūrinėlius, tyrinėjančius laiko sampratą, poveikį pasauliui, galima vadinti ne tik fizikiniais, bet ir filosofiniais. Po kiekvienos istorijos norisi vieną kitą akimirką trumpam sustoti ir pamąstyti ne tik apie Lightmano aprašytąjį pasaulį, bet ir tai, kaip būtent šiame laiko matmenyje atrodytų tavo pačios (-io) gyvenimas. Nors autorius aprašinėja išgalvotus pasaulius, bet iš tiesų beveik kiekviename iš jų gali atrasti filosofines potekstes, užuominas apie realų šių dienų pasaulį, kuriame gyvename dabar. Juk visi pažįstame žmonių, gyvenančių vien praeitimi, arba tų, kurie bijo pasenti ir siekia amžinai išlikti jauni. Žinome, kad ir šiame pasaulyje egzistuoja žmonės gyvenantys šia diena, semiantys iš jo viską ką tik įmanoma „kiti rytais šoka iš lovų nesirūpindami dėl to, kad negali planuotis gyvenimų.Jie gyvena akimirkas po akimirkos, ir kiekviena akimirka esti visko pilna.“ Visi esame išgyvenę akimirkas, kurias norisi prailginti ir įsiminti amžiams, arba atvirkščiai – pamiršti ir gyventi apsimetant, lyg jų niekada nebuvo.
„Kai kurie žmonės bijo nutolti nuo patogios akimirkos. Jie lieka prisirišę prie vienos laiko vietos, lėtai vilkdamiesi paskui gerai pažįstamą progą. Kiti beatodairiškai lekia į ateitį, nespėdami pasiruošti greitai prabėgančių įvykių sekai.“
Kalbant apie knygos stilių, labiausiai stebina tai, kad Lightmanas kaip rašytojas geba savyje derinti su skirtingus pasaulius – fiziko, mokslininko ir rašytojo. „Einšteino sapnai“ – labai poetiškas rinkinys, kuriame skiriamas didelis dėmesys, rodos, labai kasdieniškom situacijoms, detalėms, tačiau čia jos pateiktos taip, kad atrodo, jog jos ir yra visa ko esmė, visatos centras žvelgiant iš skirtingų laiko matmenų perspektyvos. Iš jų susideda emocija, akimirka, diena, gyvenimas, prisiminimas, iš jų sudaigstyta tiek praeitis, tiek dabartis.
„Bet kas yra praeitis? Ar gali, kad praeitis pastovumas tėra iliuzija? Ar gali būti, kad praeities būti kaleidoskpas, raštas, kurį sudarantys vaizdai dali kisti kaskart, kai juos sudrumsčia lengvas vėjelis, juokas mintis? Ir jeigu visur esti kaita, iš kur mums žinot?“
Alanas Lightmano „Einšteino sapnai“ labiausiai lygintini su I.Calvino „Nematomais miestais“. Abu šie rašytojai, labai panašiu stiliumi, panašios formos kūriniais aprašinėja išgalvotus pasaulius, miestus. Abiejų rašytojų vaizduojami pasauliai primena sapnus, tačiau iš tiesų, po poetinėmis metaforomis šie meistriškai slepia idėjas, pamąstymus apie šių dienų pasaulį, šalis, miestus ir mus, šio pasaulio gyventojus. I.Calvino „Nematomuose miestuose“ tarp miestų aprašymų įterpiamos intelektualios interliudijos tarp Kubla Chano ir Marco Polo, o „Einšteino sapnai“ paįvairinami interliudais, kuriuose vaizduojami epizodai su prabudusiu iš sapnų Einsteinu, šio pokalbiai ar bendravimas su kolega, bičiuliu, kitu garsiu mokslininku – Michele Beso. Trumpos, atokvėpio nuo fantazijų pasaulio, valandėlės tarsi sugrąžina skaitytoją į realybę, leidžia šiek tiek pajusti kontekstą kuriame gimsta šios beprotiškos idėjos, po kurių vėl norisi leistis į Einsteino ir Lightmano kūrybines galaktikas.
Man net šiek tiek gaila, kad leidykla „Sofoklis“ išleido šią knygą dabar, o ne pvz. prieš Kalėdas, gruodį. A.Lightmano „Einšteino sapnai“ – iš tų nedaugelio knygų, kurią gali drąsiai dovanoti ar rekomenduoti savo bičiuliui filosofui, romantiškos sielos jaunėlei pusseseriai, šmaikščiajam (arba rimtajam) verslo partneriui, visur vėluojančiai ir nuolat laiko stoka besiskundžiančiai kolegei. Šį kelionių laiku gidą norėčiau ir pati turėti visada sau po akim, kad nepamirščiau, kaip mums pasisekė, kad šiame pasaulyje kuriame mes gyvename dabar, laikas teka būtent taip ir ne kitaip, kasdien suteikdamas galybę progų ir galimybių gyventi praeitimi arba dabartimi, turėti prisiminimus arba svajoti apie ateitį, kuriame gali pažinti visus metų laikus, patirti įvairius savo amžiaus tarpsnius ir kuriame sustojus laikrodžiui, gali tik panorėjęs „prisukt“ šį vėl iš naujo.
