Man gal sunku objektyviai įvertinti romaną, nes esu šio įžūlaus autoriaus gerbėja, kuris, priešingai nei kai kurie itin save mylintys lietuviški komentatoriai, ironizuodamas neperžengia tam tikros padorumo ribos. Jis flirtuoja su tikrais ir išgalvotais personažais, dažnai pastato save šalia jų, ironizuoja, skaldo juokelius, bet jam gali atleisti, nes juokai juokingi, o ne pikti. Ir jei autorius iš kažko tyčiojasi, tai pirmiausiai pats iš savęs.
Romanas pristatomas kaip didžios meilės istorija, tačiau meilės romanų skaitytojos nusivils – nėra čia didelių siužeto vingių, aistringų scenų, anei gražios ir laimingos pabaigos. Priešingai – yra daug karo (sakyčiau, kad net per daug), istorinių faktų ir daug smagių to meto ir personalijų aprašymų.
Romanas pristatomas kaip didžios meilės istorija, tačiau meilės romanų skaitytojos nusivils – nėra čia didelių siužeto vingių, aistringų scenų, anei gražios ir laimingos pabaigos.
Siužetas telpa į vieną sakinį – būdamas jaunas Jerome'as Salingeris vieną vasarą įsimylėjo Eugene'o O'Neillo dukrą Ooną, o kadangi meilė buvo beveik be atsako, jis išėjo kariauti, rašė jai laiškus, o grįžęs tapo rašytoju atsiskyrėliu.
Tai trumpas reziumė. Bet knygą įdomia daro visai kiti dalykai. Man, tiesą sakant, jų meilės istorija pasirodė pakankamai banali ir nelabai įtikinama. Jie susitikinėja trumpai ir daugiau jo iniciatyva, ji kelis kartus miega su drabužiais šalia jo, jis rašo jai laiškus, kurie iki šiol nuo viešumo yra kruopščiai slepiami. Ji pašėlusi, turtinga, graži ir labai jauna, ji siaučia vakarėliuose taip, kaip mūsų močiutės niekada nesiautė ir dėl to man visada šiek tiek gaila.
Ir Trumanas Capote šalia jos atrodo kur kas natūraliau, nei amžinai drovus Salingeris. Jos meilė Charlie'ui Chaplinui daug jautresnė, tikresnė ir įdomesnė – po aštuonių gimdymų ji smarkiai vyresnį ir visuomenės pasmerktą vyrą myli taip pat stipriai kaip ir pradžioje.
F.Beigbederis nėra meilės romanų rašytojas, nes jo braižui, jo pasakojimo būdui trūksta jausmo. Užtat jis meistriškai šaržuoja kitus pažįstamus rašytojus, atskleidžia Chaplinų namuose vykusius vakarėlius ir jo pasmerkimą.
Sužinojau daug įvairių dalykų – kad Hitlerio ūsiukus kur kas anksčiau už patį fiurerį išdidžiai nešiojęs aktorius buvo aršus komunistas, kad jo namuose vyko legendiniai vakarėliai, o kelias knygas apie Berlyną parašęs Christopheris Isherwoodas jo svetainėje krito į alkoholinę komą. Kad Salingeris Paryžiuje buvo susitikęs su Hemingway'umi pasikalbėti apie karą ir kūrybą. Ir net parašęs jam kelis laiškus.
Ir perliukų yra, kuriuos galima cituoti rinktinėje draugijoje. Tokių, kaip: „meilė yra dviejų vienišų egoistų, norinčių padėti vienas kitam, kad jų prakeiksmas taptų pakenčiamas, utopija“ arba: „įsimylėti – tai įgyti dar vieną spręstiną problemą“.
Išsamiausiai pristatytas personažas – Oona. Iki pat jos gyvenimo paskutinių dienų, kur ji, pasak autoriaus, „migdomuosius užgerdavo alkoholiu“. O štai apie Salingerį informacijos trūksta pačiam autoriui ir jis tai atvirai pripažįsta. Žymiausias visų laikų atsiskyrėlis pasiekė savo – apie jį tiesiog nėra ką daug kalbėti, o neparemta faktais išskysta net ir stipraus pasakotojo linija.
Sakyčiau, kad tai greičiau romanas apie tai, kaip Beigbederis domėjosi Salingerio gyvenimu. Bet skaitosi puikiai. Ir perliukų yra, kuriuos galima cituoti rinktinėje draugijoje. Tokių, kaip: „meilė yra dviejų vienišų egoistų, norinčių padėti vienas kitam, kad jų prakeiksmas taptų pakenčiamas, utopija“ arba: „įsimylėti – tai įgyti dar vieną spręstiną problemą“.
Prancūzų rašytojo sugalvotu terminu noriu pavadinti ir kitą knygą – vokiečių autoriaus Floriano Illieso „1913 šimtmečio vasara“. Čia sutiksime daugybę žmonių, rasime daugybę faktų, bet tuo pačiu niekas negarantuos, kurie jų tikri, o kurie – tik jungiamos grandys ar autoriaus logiško mąstymo pasekmė.
Vokietijoje neregėto populiarumo sulaukusioje knygoje pateikiama ne vien tų, kultūros aukso amžiumi vadintų metų vasara, bet chronologiškai pateikiami ir kiti mėnesiai. Taip mes galime trumpam įlįsti į F.Kafkos palėpę ar O.Kokoschkos ateljė, kur jis tapo savo meilužės portretą, galime aplankyti Ispanijoje atsidūrusį R.M.Rilkę ar Berne gyvenantį H.Hessę ar Vienos vyrų bendrabutyje gimtadienį švenčiantį Hitlerį, galima užmesti akį kaip kartu jodinėja žymieji dailininkai Picasso ir Matisse ir ašmenis suremia žymieji psichoanalitikai Freudas ir Jungas.
Nei istoriniu romanu, nei apybraižomis šios knygos negaliu pavadinti. Tai audinys iš daugybės spalvų, daugybės siūlų, daugybės istorijų, kurios niekuo neprasideda, niekur nenuveda ir niekuo nesibaigia.
Skaitydamas knygą jautiesi lyg versdamas fotografijų albumą su aprašymais. Žmonės ir vietos aprašytos trumpai, bet labai įtaigiai, tad galvoje greitai gimsta žymių žmonių gyvenimo vaizdiniai. Jie ne vienkartiniai, visi herojai bent po kelis kartus pasirodo knygoje, mes matome, kaip jie vystosi, kuria, gydosi, myli, išgyvena savo kančias, susitinka vieni su kitais.
Į tarpus pridėta įdomių istorinių faktų, kad ir tai, kad tais metais atrandama dvejus metus be žinios dingusia laikyta Mona Liza. Net ir Chaplinas čia vėl sušmėžuoja, pasirodo, tais metais jis pasirašė pirmąją savo aktorinę sutartį, o L.Armstrongas, būdamas vaikėzu, pirmą kartą viešai grojo triūba.
Nei istoriniu romanu, nei apybraižomis šios knygos negaliu pavadinti. Tai audinys iš daugybės spalvų, daugybės siūlų, daugybės istorijų, kurios niekuo neprasideda, niekur nenuveda ir niekuo nesibaigia.
Tiesiog dėžutė su chronologiškai sudėtomis ir iki šiol nematytomis nuotraukomis iš žymių žmonių asmeninio gyvenimo, kurias žiūrėdamas supranti, kad kiekvienoje jų slepiasi romanas. Bet skaitosi puikiai. Ir žinau, kad dar tikrai norėsiu šią knygą kartais paskaitinėti atsitiktine tvarka ir atrasti faktų naujiems apmąstymams.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
