Kodėl mums patinka prisijaukinti vietas, žmones, mums patinka, kai kažkas žino, kas mums patinka. Kodėl mes stebim kitus ir džiaugiamės, kad mumis kažkas domisi. Įdedam nuotrauką į socialinius tinklus ir nekantriai tikrinam, kas iš draugų ją pastebėjo.
Jei sulaukiame nepažįstamų žmonių „laikų“ ar komentarų, atrodo, kad mūsų paskelbta žinia ar nuotrauka dar svarbesnė. Tampame dar išdidesni, patys sau svarbesni, lyg ką nors reikšmingo nuveikę. Jei koks nepažįstamas žmogus pasiprašo į draugus, netgi apsidžiaugiame, vadinasi, esame įdomūs, svarbūs, pastebėti. Vadinasi, mes kažko verti, jei su mumis nori draugauti.
Staiga pajutau įpareigojimą dažniau pasisakyti aktualiais klausimais, nes juk mane seka, kažko iš manęs tikisi, mano nuomonė kažkam svarbi ir aš negaliu jų nuvilti. Jei visai atvirai, tai stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę.
Kai po komentaro apie Užkalnį ir „Lidl“ paplūdo komentarai, sveikinimai, norinčių draugauti užklausos, staiga pasimečiau. Vienintelis noras buvo jungti greičiau kompiuterį ir ignoruoti tas žinutes. Nes tikrai nesupratau, kas tie žmonės ir kodėl jie nori su manimi draugauti.
Ir tik tada mane sūnus paprotino, kad galiu įjungti sekėjų funkciją. Buvo keista – dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt sekėjų. Po dviejų dienų buvo visas šimtas. Aplinkiniai sveikino, sakė – na ir pavarei. O aš toliau gūžiausi.
Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę, kaip dažnai darau šio dienoraščio puslapiuose. Žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti. Tai mano terapija. Tai reikalinga visų pirma man pačiai. Jeigu dar kas nors skaito ir jiems mano tekstai patinka – valio, bet jokios atsakomosios reakcijos aš nesitikiu. Man daug įdomiau, ką žmonės mano apie mano romanus.
Taigi ką man dabar su tais sekėjais daryti? Staiga pajutau įpareigojimą dažniau pasisakyti aktualiais klausimais, nes juk mane seka, kažko iš manęs tikisi, mano nuomonė kažkam svarbi ir aš negaliu jų nuvilti. Jei visai atvirai, tai stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę.
Baimę, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu. Baimę, kokia turbūt apimtų renkantis miniai prie tavo namų langų, kai neturi kito išėjimo.
Rašytojai juk turbūt yra patys nedrąsiausi žmonės. Jie sulenda į ramų kampą, prisidengia kompiuteriu ir, užuot kovoję su problemomis, kuria savo pasaulį. Ten jie patrauklūs, protingi, sportiški, elegantiški, drąsūs ir žavūs, visada turintys ką pasakyti, mokantys šmaikščiai atsikirsti, ten jie pasirenka draugus ir mylimuosius, susikuria kokius nori namus. Ten, bet ne realiame pasaulyje. O tuo metu, kai nerašo, jie neria į kitų kolegų išgalvotus pasaulius.
Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, apipila dovanomis, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės. Tiksliau sakant – ji priverčia tave savo noru išsižadėti laisvės.
Nežinau, sutapimas ar ne, bet po savaitės atostogoms pačiupau Dave'o Eggerso knygą „Ratas“. Visų pirma dėl to, kad jos viršelį taip dažnai mačiau vokiškų bestselerių lentynose. Vos prieš kelias savaites pamačiau ją, jau išleistą minkštais viršeliais, stovinčią populiaraus Berlyno knygyno paperback fiction lentynos pačiame viršuje. Tai vienas iš fenomenų, nes kitos to paties autoriaus knygos nebuvo tokios populiarios. Vadinasi, „veža“ ne autorius, o tema. Kiek žinau, ruošiama ir romano ekranizacija, kuri turi pasirodyti dar šiemet.
O tema itin aktuali. Tai – socialinių tinklų voratinklis, lėtai ir žaismingai apvyniojantis tave visą. Tai istorija apie merginą Mėją, kuri įsidarbina pažangiausioje bendrovėje, vystančioje socialinių tinklų projektus.
Ji naiviai džiaugiasi, kai jos nuomonė sulaukia dėmesio, kai didėja virtualių gerbėjų skaičius, o kompanija pasirūpina, atrodytų, viskuo. Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, apipila dovanomis, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės. Tiksliau sakant – ji priverčia tave savo noru išsižadėti laisvės.
Ji geriau žino, kas tau tinka ir patinka, ji geriau žino, su kuo tau bendrauti ir ką veikti, ji tave stebi, analizuoja, iš anksto bando nuspėti kitus tavo žingsnius ir patarinėja „ant kiekvieno kampo“. Ir jei nenori dalintis kai kuriomis savo paslaptimis – pyksta, nes kompanijos šūkis skamba klaikiai: „Paslaptys yra melagystės. Dalytis reiškia mylėti. Asmeniška yra vogta.“
Idėja apie visų žmonių visų duomenų sujungimą į vieną tinklą darbuotojams pateikiama taip patraukliai, kad jie, nelyg Sai Babos sekėjai ar tiesioginių pardavimų kompanijos atstovai, įtikėję savo teisumu ir misija visus netikinčius atvesti į tą vienintelį teisingą kelią. Į ratą.
Idėja apie visų žmonių visų duomenų sujungimą į vieną tinklą darbuotojams pateikiama taip patraukliai, kad jie, nelyg Sai Babos sekėjai ar tiesioginių pardavimų kompanijos atstovai, įtikėję savo teisumu ir misija visus netikinčius atvesti į tą vienintelį teisingą kelią. Į ratą.
Draugai, tėvai pradeda vengti Mėjos, bet ji nekreipia į tai dėmesio – jos misija daug svarbesnė. Ji turi daugybę sekėjų, ji – realybės šou žvaigždė, kuriai tik tualete leidžiama išjungti nešiojamos kameros garsą. Dėmesio – tik garsą, bet ne vaizdą. Ji jaučiasi įvertinta, pagaliau daranti kažką svarbaus, pagaliau reikalinga kitiems, pagaliau priimta į bendraminčių būrį.
Ar ne todėl įvairios sektos ir sulaukia pasisekimo? Ar ne todėl tiesioginių pardavimų bendrovės, apgaubdamos išskirtiniu dėmesiu, ugdo pusiau robotus pardavėjus? Kiekvienam iš mūsų reikia šiokio tokio pripažinimo. Duok žmogui, ko jis nori, ir jis darys viską, ko tau reikia, – taip pataria ir žymiausieji psichologai.
Viskas, atrodo, žmogiška ir suprantama. Tačiau tai, kas buvo sugalvota tik kaip kompiuterinis žaidimas, tampa pavojingu visuotiniu voratinkliu. Ir Mėja pradeda nebeskirti asmeninių jausmų nuo darbinių pareigų, nes virtualusis pasaulis ištrina labai daug ribų ir visų pirma tą, kuria apibrėžtas žmogiškumas. Turėdamas minios palaikymą pradedi nebejausti ir savo ribų. Draugų ar šeimos privatumo ribų.
Romane aiškiai parodoma, kaip, turint informaciją, galima valdyti pasaulį. Kai kurie Rato metodai nelabai skiriasi nuo KGB naudotų metodų, nes informaciją visada galima panaudoti šantažui ir gąsdinimui.
„Daug ką išradau pramogai, žaisdamas kažkokį iškrypusį žaidimą – norėjau tik patikrinti, ar tai veiks, ar ne, ar žmonės tuo naudosis. Lyg būčiau pastatęs giljotiną aikštėj. Tikrai nesitikėjau, kad išsirikiuos tūkstančiai žmonių, norintys įkišti ten savo galvą“, – sako paslaptingasis Rato išradėjas.
Romane aiškiai parodoma, kaip, turint informaciją, galima valdyti pasaulį. Kai kurie Rato metodai nelabai skiriasi nuo KGB naudotų metodų, nes informaciją visada galima panaudoti šantažui ir gąsdinimui. O tas, kas valdo informaciją, tas visagalis.
„Vos tik kas nors imdavo žviegti apie tariamą „Rato“ monopoliją, netrukus paaiškėdavo, kad pats asmuo – nusikaltėlis arba pats bjauriausias iškrypėlis. <...> Vos tik kokia Kongreso narė ar tinklaraščio autorius prasižioja apie monopoliją, staiga įsiplieskia baisus su jais susijęs sekso, pornografijos ir juodosios magijos skandalas.“
Todėl žmonėms nelikdavo jokios kitokios išeities, tik tapti „skaidriais“ ir uoliai bendradarbiauti su „ratu“. Nepanašu į kai kurias rezonansines lietuviškas dramas žiniasklaidoje? Kad ir naujausias liberalų skandalas – kas gali paneigti, kad R.Kurlianskis atsisakė tapti „skaidrus“? Pusę metų sekti, stebėti ir slapta filmuoti anksčiau nenusižengusį verslininką labai panašu į „Ratą“. Nes „Rate“ nepaklūstantys ir nepritariantys yra medžiojami, o pagavus – sunaikinami. Kaip KGB rūsiuose.
Romano literatūrinė kalba gal ir nėra kažkuo ypatinga, bet puikus vertimas, išlaikomas pasakojimo tempas ir kylanti įtampa įtraukia taip, kad nebereikia pasitikrinti, ką tuo metu veikia draugai.
Romano literatūrinė kalba gal ir nėra kažkuo ypatinga, bet puikus vertimas, išlaikomas pasakojimo tempas ir kylanti įtampa įtraukia taip, kad nebereikia pasitikrinti, ką tuo metu veikia draugai.
Net kai romano pradžioje manai, kad Ratas tikrai nuostabi darbovietė su pačiais geriausiais ketinimais, nekyla noras pavydėti Mėjai. Dažnai pati jaučiuosi pavargusi, kai reikia peržiūrinėti draugų pranešimus, „laikinti“ kitų žinutes ar rašyti komentarus, kai reikia atsakinėti į laiškus nepažįstamiems žmonėms, nes juk kitaip negražu.
Bet man nors nereikia švilpinti taip, kaip Mėjai, nereikia auklėti kitų, skleisti propagandos, nereikia tapti „skaidriai“ ir nešiotis kameros ant pilvo. Skaitant apie tai, kiek informacijos reikia aprėpti pagrindinei herojei, apima siaubas. Už kiekvieną nemokamą koncertą reikia parašyti krūvą žinučių, už nemokamus drabužius – reklaminius šūkius, reikia perskaityti visų žinutes, pakomentuoti visų iniciatyvas, ištransliuoti apie savo laimingą gyvenimą kompanijoje kuo didesniam ratui žmonių – net galva apsisuka skaitant, kiek švilpinimų reikia atlikti Mėjai. Įdomu, ar žodžiai „švilpis“ ir „švilpinimas“ prigis lietuvių kalboje?
Utopinis romanas parašytas taip įtaigiai, kad nejučia pagalvoji, jog tai po kelerių metų gali tapti šiurpia realybe. Kameros ir internetas seks kiekvieną mūsų žingsnį, būsim priversti gyventi nuolatiniame realybės šou ir skanduosime kitiems: „Asmeniška yra vogta“. Tai reikš, kad jeigu nuspręsi nors mažą gabaliuką savęs pasilikti sau vienam, būsi beveik nusikaltėlis.
Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, o ypač jauniems žmonėms, kuriems internetas atrodo šių laikų gėris. Perskaičius knygą, dar ilgai nesinori artintis prie kompiuterio.
Kad tai nenutiktų, rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, o ypač jauniems žmonėms, kuriems internetas atrodo šių laikų gėris.
Perskaičius knygą, dar ilgai nesinori artintis prie kompiuterio. Arba prisiartinti tik tam, kad ištrintum paskutinės savo kelionės žemėlapį. Nes supranti, kad skelbdamas kada atostogauji, kur atostogauji, kur ir su kuo gyveni, kur lankaisi, atsiduodi „Ratui“. Nes nemokamo sūrio nebūna. Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve.
Sako, labiausiai feisbukui dėkingi rusų saugumiečiai. Ir dar sako, kad jie uoliai renka visą informaciją apie mus, nes žino, jog kada nors gali jos prireikti. Ypač tada, kai nesutiksi savo noru tapti skaidrus. O mes tai jau pradedam pamiršti.
O į mano klausimą, kodėl mane taip vargina ir baugina socialiniai tinklai, viename savo interviu atsakė pats autorius: „Pažįstu nemažai autorių, kuriems, pradėjus gyventi intensyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose, ėmė sunkiai sektis rašyti knygas. Šios dvi formos tikrai labai skirtingos: viena jų reikalauja greitos nuovokos ir sąmojo ir tučtuojau suteikia pasitenkinimą. Kita, knygų rašymas, palyginus yra beprotiškai lėta – dirbi tyloje, vienas, ir metų metus negauni jokių atsiliepimų. Daugumai mūsų galvoti abiem šiais būdais – socialinių tinklų ir lėtu it slenkantis ledynas romano rašymui tinkamu būdu – tikras vargas. Aš nesu toks miklus, kad man tai pavyktų.“
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com.
