Nepriklausomo kinų PEN centro pareiškime autorius sveikinamas su šiuo įvertinimu, paminima ir tai, kad tuoj po žinios apie premiją jis viešai išreiškė viltį, jog kitas kinas, Nobelio taikos premijos lauretas Liu Siaobo, bus kuo greičiau išleistas iš kalėjimo. Teigiamai įvertinama ir kūryba: „Mo Yanas į literatūrinę autoritarinės Kinijos tradiciją sėkmingai įvedė magiškojo realizmo stilių, išplėtotą kitose autoritarinėse šalyse.“ Kartu Nepriklausomas kinų PEN centras apgailestauja, kad šis rašytojas „ilgai vengė ginti kitų autorių teisę į žodžio laisvę“.
Ši dvejonė turbūt išliks dar ilgai, bet dabar norisi pažvelgti į pačią kūrybą, kuri daugelio vertinama gana teigiamai, įžvelgiant ryšį su folkloru, magiška išmone ir įvairiausiais Kinijos praeities bei dabarties realistiniais atspindžiais. Svarbu turėti omenyje, kad Mo Yanas, kaip ir Williamas Faulkneris, su kuriuo jis kartais lyginamas, yra regioninis rašytojas, vaizduojantis savo gimtąją Šandongo provinciją rytiniame šiaurės Kinijos pakraštyje, į pietus nuo Pekino.
1955 m. gimęs 11 prozos knygų autorius patyrė visko: buvo teigiamai įvertintas Honkonge, Taivane ir Vakarų pasaulyje, pačioje Kinijoje bent vienas jo romanas ilgą laiką buvo nepublikuojamas. Kūryba įvairi – romanas „Česnako baladės“ paremtas tikrais įvykiais, liudijančiais sunkią valstiečių dalią šių laikų Kinijoje. Romanas kai kurioms Vakarų feministėms neįtikusiu pavadinimu „Didelės krūtys, platūs klubai“ yra didelis ir aprėpia plačiai. Dar kitas, angliškai vadinamas „Vyno respublika“, Vokietijoje buvo išleistas pavadinimu „Die Schnapsstadt“, o Lenkijoje – „Kraina wódki“. Neseniai iš vienos lenkų rašytojos išgirdau, kad yra ne blogesnis už legendinį Venedikto Jerofejevo alkoholinį kūrinį „Maskva–Petuškai“.
Bet dabar norėčiau pakalbėti apie naujojo nobelisto romaną, kurį pats ką tik perskaičiau, žinoma, ne kiniškai, o angliškai – „Red Sorghum“, galbūt tikslus pavadinimas būtų „Raudonųjų sorgų šeima“, bet tegul bus „Raudonasis gaolianas“ – taip lietuviškai pavadintas filmas. Gaolianas – sorgų rūšis – yra itin vešlūs javai, augantys pietesniuose nei mūsų kraštuose, naudojami maistui, pašarui ir, kaip ryškiai matoma šiame romane, vynui gaminti. Jie užauga aukštesni už žmogų, tad gerai tinka slapstytis plėšikams arba partizanams – tai irgi svarbu romane – viename iš ankstyvųjų, kartu ir didžiausių bei svarbiausių, Mo Yano kūrinių.
Romanas Kinijoje išleistas 1987 m., po metų Honkonge pasirodė jo neapkarpytas variantas, tais pačiais 1988-aisiais šios knygos motyvais sukurtas kinų režisieriaus Džang Imou filmas Berlyno kino festivalyje pelnė „Auksinį lokį“. Lyginant su knyga, krenta į akis, kad filmo siužetas apima tik mažą dalį to, kas yra knygoje, daug kas čia supaprastinta ar net suprimityvinta, nuglaistyti šiurkštūs paviršiai, išlyginti drastiški personažų gyvenimo vingiai, nors ir neįkyriai, bet vis dėlto suteiktas propagandinis elementas su komunistų partija ir Liaudies išsivadavimo armija, kurių romane nėra.
Epinio masto romane dominuoja dvi laiko plotmės: prieškarinė Kinija ir japonų okupacijos laikai. Įdomia kompozicijos dėlione skirtingų laikotarpių fragmentai įvairiai kaitaliojami – koks nors įvykis, paminėtas kaip veiksmo detalė, vėliau atsiduria atskiro skyriaus dėmesio centre, tarsi priartintas objektyvu.
Pasakojimui būdingas realistinis rupumas, bet kartu ir kurioziški karnavalinės raiškos ekscesai. Štai vienos iš pradinių istorijų pavyzdys. Iš gaoliano vyno gamybos praturtėjęs miestelio gyventojas nusprendžia apvesdinti savo sūnų su neturtinga, bet gražia kaimiete. Pagal tradiciją iš tėvų namų pas jaunikį nuotaka nešama uždaruose neštuvuose – palankine.
„Palankinui pasiekus lygumą, nešikai kiek apsileido, jie užsimojo sutaupyti laiko ir kartu pakankinti savo keleivę. Kartais nuotakos būdavo kratomos taip smarkiai, kad nuo to purtymo apsivemdavo – suteršdavo savo drabužius ir kurpaites; žiaukčiojimo garsas iš uždaro palankino patikdavo nešikams – jie taip išliedavo apmaudą dėl savo vargų. Tas pasiaukojimas, su kuriuo šie jauni stiprūs vyrai nešdavo savo krovinį į jaunosios kambarį, iškamuodavo juos, todėl jiems atrodydavo tinkama pakankinti nuotakas.“
Nors ir kaip stengdamasi išsilaikyti, nuotaka vis dėlto susivemia, ima raudoti, ir nešikams jos pagailsta, o vienas, Ju Žanao, matydamas iš po uždangos išsikišusią delikačią pėdą, savo sugrubusioje širdyje pajunta švelnumą. Jis pasipriešina procesiją užpuolusiam plėšikui ir išgelbsti jaunąją. Uošvijoje jaunoji, apsiginklavusi žirklėmis, tris naktis neprisileidžia raupsais sergančio vyro. Pagal paprotį po 3 parų Fenglian trims dienoms turi grįžti į tėvų namus. Vedamą girto tėvo, ją sorgų tankmėje pačiumpa Žanao, beveik nesipriešinančią išprievartauja ir prisako po trijų dienų sugrįžti pas vyrą, nors ji to nori išvengti. Sugrįžusi abu šeiminkus, tėvą ir sūnų, ji randa nužudytus ir paveldi jų vyno daryklą.
Kaip jau minėjau, pasakojimas nėra nuoseklus linijinis, romanas tarsi mozaika sudėstytas iš atskirų epizodų, kiek primenančių novelės žanrą, tad apie tai, kaip jaunąją sutuoktinę įsimylėjęs avantiūristas nužudo tėvą ir sūnų, vaizdingai papasakota vėlesniame skyriuje. Geriausiais atvejais pasakojimas įgyja tarsi mito lygmenį, kai keista įvykių plėtotė, dėstoma lyg sakmėje, turi būtinumo, neišvengiamybės aurą ir esminių padarinių ateičiai.
Žanao tik kurį laiką gyvena su jaunąja našle, paskui vėl pasuka banditizmo keliais. Mo Jano romane nemažai smurto ir žiaurių epizodų, čia vaizdžiai parodytas ir karo brutalumas.
„Pėdinęs visą dieną ir naktį, auštant jis priėjo išdžiūvusią upės vagą, tvoskiančią krauju. Pusę jos užėmė šimtai Šiaurės Rytų Gaomio banditų lavonų, suguldytų sluoksniais. Jį ėmė slėgti sąžinė, siaubas, keršto troškimas. Jam jau įgriso gyvenimas, kuriame ne kas daugiau ir tebuvo, kaip tik nesibaigiantis ratas, kai turi žudyti arba tave nužudys, ėsti arba būti suėstas. Jis pagalvojo apie kamino dūmus, vinguriuojanius ore virš jo ramaus kaimo, apie girgždantį skridinį, keliant iš šulinio skaidraus vandens kibirą, reikalingą pagirdyti gauruotam jaunam asiliukui; apie ugniaspalvį gaidį, stovintį ant mūrinės tvoros, apgultos datulės šakomis, ir giedantį švytintiems aušros spinduliams. Jis nusprendė grįžti namo.“
Kraštą okupavus japonams, vyndarių sūnus Duguanas jau paauglys ir kartu su tėvu kaunasi partizanų būryje, bet būrys vis dar panašus į banditų gaują – daug pastangų ir aukų atima kova su kitomis ginkluotomis pačių kinų grupuotėmis.
Mo Yano romane „Raudonieji sorgai“ yra įvairių spalvingų personažų ir epizodų: moteris, apsėsta žebenkšties, du vaikai, japonams siaubiant kaimą tėvų palikti išdžiūvusiame šulinyje, ten nieko neprisišaukia keletą dienų – berniukas miršta, o jo vyresnioji sesuo išgyvena ir vėliau tampa Duguano žmona bei romano bevardžio pasakotojo motina. Galiausiai per karą žmonės kariavo ne tik tarpusavy, bet ir su žmonių lavonų prisiėdusių, sulaukėjusių šunų rujomis. Žmogiena mintantys šunys buvo stiprūs ir energingi, o jaunasis Duguanas visą žiemą mito riebia šunų mėsa ir „vėliau tėvas užaugo į aukštą tvirtą vyrą ir galėjo žudyti nė nemirktelėdamas. Galvoju, ar tai tik nebus nulemta to, kad jis netiesiogiai tapo kanibalu, valgančiu savo tautiečius.“
Belieka tikėtis, kad Nobelio laureato Mo Yano kūryba bus išversta ir į lietuvių kalbą.
Radijo recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
