I.M.Pacepa – aukščiausio rango perbėgėlis iš Rytų bloko į JAV, dėl kurio prieglobsčio suteikimo sprendimą priėmė pats Valstijų prezidentas Jimmy Carteris. Vadovavęs Rumunijos užsienio žvalgybos tarnybai (DIE), jis taip pat buvo vienas svarbiausių komunisto diktatoriaus Nicolae Ceausescu patarėjų.
Jau būdamas Jungtinėse Valstijose, I.M.Pacepa parašė garsiąją knygą „Raudonieji horizontai“, tapusią vienu pagrindinių informacijos šaltinių apie N.Ceausescu vykdytas represijas Rumunijoje.
„Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ – trečioji tėvynėje vis dar itin prieštaringai vertinamo I.M.Pacepos knyga. Prie jos prisidėjo Ronaldas Rychlakas – Katalikų bažnyčios ekspertas, tyrinėjęs popiežiaus Pijaus XII, tapusio Sovietų Sąjungos dezinformacijos taikiniu, gyvenimą.
Pasak autoriaus, jo išbandytus ir knygoje aprašytus dezinformacijos metodus ir toliau sėkmingai taiko Sovietų Sąjungos įpėdinės Rusijos slaptosios tarnybos.
Pasak autoriaus, jo išbandytus ir knygoje aprašytus dezinformacijos metodus ir toliau sėkmingai taiko Sovietų Sąjungos įpėdinės Rusijos slaptosios tarnybos.
Vis dėlto, aiškindamas kai kurias SSRS ir Rusijos dezinformacijos kampanijas įvairiose pasaulio šalyse, I.M.Pacepa kai kada nutyli platesnį istorinį ir politinį įvykių kontekstą, tokiu būdu gerokai jį sumenkindamas, ir, greičiausiai, perdėdamas propagandos galią.
Tarsi šnipų romanas
Pirmojoje knygos dalyje – asmeniški I.M.Pacepos pasakojimai apie gyvenimą ir darbą komunistinėje Rumunijoje. Autorius atvirai rašo apie savo tarnybos vykdytas operacijas siekiant pasauliui eksportuoti antisemitizmą bei žiauriausiems SSRS lyderiams suteikti „žmogiškąjį veidą“.
Tokios istorijos, kaip, pavyzdžiui, I.M.Pacepos kelionė į Vokietiją, kurioje jis, vykdydamas operaciją, spėjo paprašyti prieglobsčio JAV ir nerimaudamas skrido privačiu lėktuvu pradėti naujo gyvenimo svajonių šalyje, labiau primena gerą šnipų romaną nei vadovėlio tipo knygą apie dezinformacijos kampanijas.
Pirmojoje knygos dalyje autorius sako griaunąs įsisenėjusius mitus. I.M.Pacepa tikina, kad nacistinė Vokietija nėra antisemitizmo, joje suvešėjusio ketvirtajame dešimtmetyje, lopšys: pasak buvusio vyriausiojo šnipo, neapykanta žydams gerokai anksčiau gimė Rusijos imperijoje. Čia pirmasis pogromas įvykdytas dar 1881 metais.
Autorius paneigia ir kai kurias labai populiarias konspiracines teorijas. I.M.Pacepa primena, kad „Siono išminčių protokolai“, kuriuose neva dokumentuoti žydų planai užvaldyti pasaulį, iš tiesų buvo sukurti Rusijos caro Aleksandro III politinės policijos ochrankos.
Pasak I.M.Pacepos, glastnost – viešumo politika, paprastai priskiriama paskutiniam SSRS lyderiui Michailui Gorbačiovui, buvo naudojama gerokai anksčiau. Esą tokiu būdu visi sovietinio režimo vadovai perrašinėdavo istoriją siekdami Vakaruose sukurti sau palankesnį įvaizdį. O Vakarai ant šio kabliuko dažnai užkibdavo.
Kaip ir Nobelio taikos premija vėliau apdovanotas M.Gorbačiovas, kuriam vadovaujant SSRS sausio 13-ąją bandė Lietuvoje įvykdyti kruviną perversmą, N.Ceausescu Vakarų akyse buvo virtęs reformatoriumi, keičiančiu komunizmą.
Lengvai šokiruoja I.M.Pacepos pasakojimai, kaip į Vakarų šalis nuolat kviestas diktatorius N.Ceausescu buvo tapęs Vašingtono numylėtiniu. Savo ruožtu Vakarų žurnalistai už režimo pinigus mielai vykdavo į Rumuniją stebėti ir vėliau pirmuosiuose puslapiuose liaupsinti N.Ceausescu vykdomo „vakarietiško komunizmo“.
Pasak I.M.Pacepos, Vakarų žurnalistais buvo lengva pasinaudoti, nes jie esą kliaudavosi pranešimais spaudai ir retai patikrindavo informacijos šaltinius.
Kai kurios pirmojoje dalyje aprašomos operacijos, nors ir nedidelio masto, primena šių laikų Rusijos propagandą.
Pavyzdžiui, I.M.Pacepa rašo, kad 1996 metais JAV marksistinės organizacijos paskleidė mitą, jog šalyje padažnėjo juodaodžių bažnyčių padegimų. Esą jie – šalyje augančio rasizmo pasekmė. Nors vėliau ši informacija buvo paneigta, susiskaldymas tarp skirtingų rasių atstovų tuo metu išaugo, o JAV kitų pasaulio šalių akyse tapo rasistiška valstybe.
Panašiai Rusija elgėsi prieš 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus: pasinaudodami realia socialine kampanija kampanija „Black Lives Matter“ („Juodaodžių gyvybės svarbios“) dėl policijos smurto prieš juodaodžius, rusų troliai socialiniuose tinkluose sėjo susiskaldymą tarp amerikiečių.
Kaip sukurtas „Hitlerio popiežius“?
I.M.Pacepa taip pat pasakoja apie komunistinio režimo kovą su Katalikų bažnyčia. Bažnyčios diskreditavimo centre – popiežius Pijus XII, svarbiausią postą Vatikane užėmęs Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Skaičiuojama, kad politikams nepaklūstančio Pijaus XII pastangomis buvo išgelbėta 860 tūkst. žydų, bėgančių nuo nacistinėje Vokietijoje vykdomo holokausto. Be to, Bažnyčios vadovas Adolfo Hitlerį ir kitus nacių lyderius užvertė jų veiksmus smerkiančiais laiškais, susitikęs su Vakarų lyderiais griežtai pasisakydavo prieš nacizmą.
Vis dėlto, nepaisant įrodymų, kad Pijus XII gelbėjo žydus, SSRS lyderio Nikitos Chruščiovo propagandos mašina pradėjo operaciją „Sostas 12“, visuomenės akyse Vatikano lyderį pavertusią nacių valdžios kolaborantu.
Ši dezinformacijos kampanija persikėlė ir į teatrą. 1963 metais, jau po Pijaus XII mirties, viename Vakarų Berlyno teatrų pasirodė spektaklis „Vietininkas: krikščioniškoji tragedija“.
Su SSRS siejami kūrėjai ant scenos papasakojo iškraipytą sąjungininkų į nelaisvę paimto nacių karininko istoriją. Esą jis kunigui papasakojo apie nacių nusikaltimus ir paprašė informaciją perduoti popiežiui Pijui XII.
Pjesėje Pijus XII nacių aukų vargams lieka abejingas, taip ir neišdrįsta pasmerkti A.Hitlerio elgesio su žydais.
Nors pjesėje apstu faktinių klaidų, o pirmosios recenzijos, pasak I.M.Pacepos, buvo „pusėtinos“, spektaklis su propagandininkų pagalba greitai persikėlė į kitų Vakarų šalių teatrus ir sulaukė didžiulio susidomėjimo.
O Pijaus XII, kaip „Hitlerio popiežiaus“, mitas gajus ir šiomis dienomis.
Prieštaringi vertinimai
Sovietinės propagandos paslaptis perkandęs I.M.Pacepa knygoje analizuoja įvykius, pasaulį sukrėtusius jau po jo pabėgimo į JAV.
Vis dėlto, kai kada I.M.Pacepa, galbūt pasitikėdamas skaitytojo istorijos ir politikos žiniomis, nutyli platesnį kontekstą. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie amerikiečių nepasitenkinimą JAV vykdomu karu Vietname, I.M.Pacepa įvardija tik SSRS bandymus kurstyti Valstijų piliečius.
Šiame kontekste, ko gero, būtų labai svarbu paminėti pirmąją nepasitenkinimo bangą sukėlusius vadinamuosius „Pentagono popierius“ – žiniasklaidai nutekintus dokumentus, įrodančius, kad JAV prezidento administracija sistemiškai melavo apie konflikto priežastis ir progresą šioje Azijos valstybėje.
Stebina ir I.M.Pacepos keliami klausimai, pavyzdžiui, šis: ar tikrai tėra sutapimas, kad 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuoliai JAV buvo įvykdyti tą pačią dieną, kai KGB švenčia įkūrėjo Felikso Dzeržinskio metines?
Puikiai aprašydamas sovietų propagandos operacijas, kurias galima atpažinti šiandienių Rusijos slaptųjų tarnybų darbe, ir paneigdamas garsias konspiracijos teorijas, I.M.Pacepa tokiu būdu gali prisidėti prie naujų kūrimo.
