Rašant, apie ką iš tiesų yra ši knyga, nesunku įkliūti į pinkles. Didžiojoje Britanijoje knyga „Aš prieš tave“ buvo apdalinta tokiais epitetais kaip „moderni meilės istorija“, ir tarp skaitytojų dėl to užvirė diskusijos. Jie sakė, kad romantiškas knygos viršelis visiškai neatspindi turinio, kad aprašymas pateikia kiek supaprastintą knygos siužeto vaizdą – joje yra kur kas daugiau visko, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mat galėjo atrodyti, kad ši knyga – tai romanas apie neįgaliojo ir jį prižiūrinčios merginos meilę. Tačiau iš tiesų sunku pavadinti „Aš prieš tave“ tiesiog „romantiška knyga“. Toli gražu.
Savivoka, kas yra meilė, o kas tiesiog įpročiai ir patogaus gyvenimo siekiai, supratimas, ko labiausiai reikia artimam dviejų žmonių ryšiui - svarbios šios knygos temos. Tačiau ne ką mažiau svarbi čia ir eutanazijos tema, keliamas provokuojantis klausimas, kas gali nuspręsti už žmogų: ar jam verta toliau gyventi, kas suteikia gyvenimui prasmę. Jojo Moyes, kalbėdama apie šią knygą, netgi sakė, kad rašydama ją nežinojo, ar koks nors leidėjas ryšis publikuoti „Aš prieš tave“. Temos, kurios joje aprašomos – ne iš lengvųjų, patogiųjų.
Pagrindiniai du šios knygos herojai – Lu Klark ir Vilas Treinoras. Vilas Treinoras – buvęs sėkmingas verslininkas, užkietėjęs keliautojas, turėjęs žavią draugę, padėtį visuomenėje ir puikiai finansiškai apsirūpinęs. Vilo gyvenimas kardinaliai apsiverčia, kai gatvėje jį partrenkia motociklas. Vyras po šio įvykio paralyžiuojamas, vietoje aktyvaus gyvenimo jis – invalido vežimėlyje, visiškai priklausomas nuo kitų. Toks gyvenimas stumia jį į gilią depresiją, ir Vilas apsisprendžia, ką nori padaryti.
Lu – tarsi Vilo antipodas. 26 metų mergina gyvena nepasiturinčioje šeimoje, ji – praradusi darbą kavinėje ir kaip tik gauna Vilo šeimos pasiūlymą rūpintis paralyžiuotu vyru. Ji niekada nebuvo išvažiavusi iš miestelio, neturi jokių didesnių ambicijų, jos santykiai su vaikinu Patriku tapę nuobodžiu įpročiu. Tačiau ji turi tai, ko neturi Vilas – sugebėjimą džiaugtis šia diena, optimistišką požiūrį ir į juodžiausius dalykus.
Atradimai čia – nuolatiniame praradimo grėsmės šešėlyje.
Lu ir Vilas turi kuo papildyti vienas kitą, ir jų tarpusavio šalti santykiai ima vystytis į kai ką didesnio. Abu jie keičiasi ir perpranta vienas kito pasaulius. Tačiau tam nėra daug laiko. Atradimai čia – nuolatiniame praradimo grėsmės šešėlyje.
Visų pirma, kas patraukia šioje knygoje – rašymo stilius. Buvusi žurnalistė sugeba pasakojimą dėlioti lengvai, šmaikščiai, o jos sukurti personažai – įtikėtini, gyvybingi. Ryškiausiai čia atskleidžiamas Lu charakteris, visas pasakojimas ir dėstomas iš jos pozicijų, – tai tarsi savotiška dienoraščio perpasakojimo forma. Tiesa, kartais netgi pritrūkdavo to, kad tą pačią istoriją autorė būtų daugiau atskleidusi ir iš Vilo pusės.
Pasakojant tokią istoriją nesunku buvo nuslysti lengviausiu keliu ir leistis į užuojautas bei sentimentalumus, tačiau autorė sugeba to išvengti. Taip, pasakojimas emocionalus, labai šiltas, tačiau nėra toks melodramiškas, kokio galėtum tikėtis. Neišvengiamas tokioje istorijoje nevilties duobes autorė grakščiai persmelkia puikiu humoru. Net ir beviltiškoje situacijoje esantis Vilas sugeba pasišaipyti iš savęs ir savo negalios. Ironijos čia apstu – kad ir, pavyzdžiui, vestuvių ceremonijos aprašymas – subtili elito papročių parodija, Lu vaikino Patriko personažas – maniakiškai sportui pasišventusių žmonių karikatūra, Lu šeimos gyvenimo aprašymai irgi taikliai komiški.
Autorė net nemėgina teisti pagrindinio herojaus, jo siekio nutraukti tokį, jo nuomone, bevertį gyvenimą. Atvirkščiai, ji verčia susimąstyti ir paklausti savęs – kaip elgtumeisi pats tokioje situacijoje? Ar gali kitas žmogus užpildyti gilią tuštumą ir kur yra aukojimosi dėl kitų žmonių ribos?
Tiesa, galima kabinėtis prie to, kad kai kurie knygos epizodai atrodė sunkiai tikroviški ir kiek priminė holivudinių filmų epizodus, ne visi knygos personažai čia atrodė įtikinamai svarbūs, o ir pabaigą buvo galima nujausti.
Tačiau visgi tai yra emociškai labai paveiki knyga – liūdna istorija, kartu sakanti, kad mes esame patys atsakingi už savo gyvenimus ir visuomet galime kažką keisti. Nepriklausomai nuo to, ką apie tai galvoja kiti.
