Trentas Daltonas – žymus Australijos rašytojas bei žurnalistas, šiuo metu dirbantis „The Weekend Australian“. Autorius 2011-aisiais tapo Kvinslendo „Metų žurnalistu“, du kartus buvo apdovanotas „Walkey“ premija, tris – „Kennedy“, o net keturis kartus nominuotas „Metų žurnalistu“. „Berniukas nuryja visatą“ – 2018 metais išleistas debiutinis rašytojo romanas, sulaukęs nepaprastos sėkmės ir populiarumo Australijoje, kur buvo parduota daugiau nei 160 tūkstančių knygos egzempliorių. Romanas susižėrė prestižiškiausias šalies literatūros premijas: metų knygos, metų literatūros knygos, Matt Richell‘o naujojo metų rašytojo bei metų audio knygos apdovanojimus. „Berniukas nuryja visatą“ taip pat pelnė pelnė NSW Premier's Literary Award, Indie Book Awards Book of the Year ir MUD Literary Prize bei buvo įtrauktas į kitus literatūrinių apdovanojimų ilguosius bei trumpuosius sąrašus. Nenuostabu, kad romanas yra išverstas į 34 kalbas ir pristatomas kaip Australijos būsima literatūros klasika. Taip pat pagal šį kūrinį bus kuriamas šešių serijų serialas bei statomi spektakliai Australijoje, o birželį pasirodys antrasis T.Daltono kūrinys anglų kalba „All Our Shimmering Skies“. Taigi, kuo ši knyga yra tokia ypatinga?
Australija – tai ne vien tobulas oras bei nuostabūs paplūdimiai. Trylikamečio Ilajaus Belo gyvenimas 1983-aisiais Brisbeno priemiestyje Australijoje yra lyg scenarijus iš skrupulingai susukto filmo apie blogiukus: mama – iš narkotikų liūno bandanti išlipti moteris, patėvis – narkotikų prekeivis. Metais vyresnis brolis Ogastas – savo noru nekalba nuo vaikystės, o geriausias Ilajaus draugas – berniukų auklė Plonis, Australijoje savo pabėgimais iš kalėjimo pagarsėjęs nusikaltėlis. Gyvenimas išbandymų šiai šutvei nepagailėjo, bet Ilajus niekuo nesiskundžia. Tačiau vieną dieną viskas pakrypsta dar blogesne linkme nei iki šiol – narkotikų barono pagrobiamas ir pradanginamas patėvis, o mama patenka į kalėjimą. Vaikai lieka globėjui, jų tėčiui, kurio jie nematė jau daugybę laiko. Tėvas – alkoholikas, kasdien prisiliuobiantis ir savo cigarečių dūmuose kaip apsėstas visą laiką skaitantis knygas.
Knygoje pasakojama apie netobulų žmonių netobulus gyvenimai priemiesčiuose, kuriuose karaliauja narkotikai, gaujos, smurtas bei nepriteklius. Tačiau, kaip Ilajus dažno klausia, ar jis geras žmogus, taip ir skaitytojui peršamas stereotipinis klausimas, ar visi nusikaltėliai yra blogi? Skaitytojui, žiūrinčiam į pasaulį vaiko akimis, šis romanas parodo, kad nėra vien tik gerų ar blogų. „Berniukas nuryja visatą“ suteikia tikėjimo, kad viskas gali būti gerai, kad viską įmanoma pataisyti, o žmonėms – pasitaisyti. T.Daltonas viename interviu atviravo, kad ši knyga yra skirta „niekuo netikintiems, tikintiesiems bei svajotojams“.
T.Daltonas viename interviu atviravo, kad ši knyga yra skirta „niekuo netikintiems, tikintiesiems bei svajotojams“.
Ilajus Belas, trylikametis berniukas iš Brisbeno priemiesčio Australijoje, yra ne kas kitas, o pats rašytojas T.Daltonas. „Berniukas nuryja visatą“ – rašytojo gyvenimiška patirtimi paremtas romanas. Autorius teigia, kad 50-60 proc. visos kūrinio istorijos yra paremta tikrais įvykiais, o likusi dalis – fikcija. Sunku patikėti, kad tokia istorijos linija pagrįstas gyvenimas, o ne skrupulingai sukurptas filmo siužetas. Knygos personažai tikri ir tokie, kokių nenorėtų pažinti nė vienas vaikas. T. Daltono mama buvo priklausoma nuo narkotikų ir dvejus metus praleido kalėjime, taigi yra visiškas kūrinio herojės Frenkės Bel prototipas. Viename interviu rašytojas prasitarė, kad mama – didžiausias knygos įkvėpimo šaltinis, ji buvo pirmoji, kuri perskaitė knygos rankraštį ir palaimino jo virsmą knyga. Rašytojo patėvis taip pat kurį laiką kalėjo, berniuko auklė iš tiesų buvo Australijoje pagarsėjęs nusikaltėlis, o nekalbantis brolis Ogastas – trijų rašytojo brolių atspindžiai. Rašytojas nekaltina ir neteisia savo tėvų, o romanu nori perduoti šią žinutę: „Norėjau parašyti apie tai, kaip įmanoma mylėti žmogų, kuris anksčiau žudė. Kaip įmanoma mylėti tą, kuris tave įskaudino. Kaip meilė yra giliausias ir tikriausias dalykas mumyse.“
Nors panašus istorijos siužetas girdėtas šimtus kartų iš skirtingų rakursų, svarbiausia ne istorija šioje knygoje, o kaip ji papasakota. Romanas persunktas vaikišku naivumu ir aplinkos kvestionavimu. Taip pat kūrinyje nestokojama komiškų dialogų, kurie praskaidrina gana tamsią istorijos pasakojimo liniją. Įpindamas paauglių ir vaikų žargoną, rašytojas sukuria jaunatvišką atmosferą, pilną filmų herojų ir detalių, suprantamų tik jaunimui. Knygoje yra visko, kas patiks ir paaugliui, augančiam ir ieškančiam atsakymų į klausimus. Nors kai kurios knygos vietos yra gana žiaurokos.
„Berniukas nuryja visatą“ – pozityvumu kunkuliuojantis kūrinys. Vaikystėje rašytojas T.Daltonas savo idealais laikė du vyrus – patėvį ir „auklę“ Arthurą Halliday‘ų. Todėl nenuostabu, kad romanas pradedamas rašytojo Trento vaikystės prisiminimu – Ilajui bandant vairuoti seną sutrūnijusį Plonio automobilį. Viena iš pagrindinių kūrinio temų – beribė meilė visiems, net ir tiems, kuriais niekas netiki ir kurie yra „nurašomi“ visuomenės. Tačiau kokią įtaką šie žmonės gali daryti vaikams? Ar praeitis gali nulemti ateitį? Ar galime išsivaduoti iš praeities traumų?
Meilė šeimai, kad ir kokia kartais nevykusi ji gali būti, kita stipri romano gija. Tačiau labiausiai stebinantis ir žavintis yra brolystės ryšys kūrinyje. Ogastas bendrauja su Ilajumi ore rašydamas pranašiškas žinutes, o kartais berniukai supranta vienas kitą telepatiškai, vien iš žvilgsnio. Tačiau ką reiškia mistiška ir nesuprantama Ogasto žinutė: „Tavo galas negyva mėlyna karetaitė“? Vaikiškas sapaliones, o gal lemtingą pranašystę?
Viena iš mistiškiausių kūrinio detalių – raudonas telefonas. Nors romane tai atrodo kaip fikcija, rašytojo noras suteikti kūriniui fantastinių elementų, tačiau toks telefonas išties egzistavo patėvio pabėgimo kambaryje, į kurį buvo galima patekti per drabužių spintą. Kartą berniukai rado slėptuvę ir, žinoma, jautėsi patekę tarsi į kitą pasaulį, kurio centre – telefonas. Telefonas – magiškas, bet taip pat žemiškas daiktas, kuris tarsi brėžia ribą tarp dviejų pasaulių.
Šiam kūriniui yra svarbi ir jo struktūra. Knyga suskirstyta į skyrius, kurių kiekvieno pavadinimas sudarytas iš trijų žodžių ir pradedamas žodžiu „berniukas“. Jie primena laikraščių antraštes – intriguojančias, bet neatskleidžiančias per daug informacijos. Toks rašytojo manevras rodo ne vien istorijos vingį, bet ir berniuko brendimą, kurį būtų galima prilyginti vystymosi raidai ir brandos ciklui.
„Berniukas nuryją visatą” – alegorija į berniuko susidūrimą su likimu bei nepagražintu pasauliu. Šis linksmai niūrus kūrinys palies, įsimins ir sužavės daugumą skaitytojų. Taip pat knygą nebaisu dovanoti draugui – skaitančiam ir nelabai, nes, ko gero, patiks abiems.
