„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ D.Dargis aprašo, kaip šalies turtingiausi verslininkai (remiantis reitingais) pradėjo kurti savo įmones, uždirbo pirmąjį milijoną, su kokiais iššūkiais susidūrė tiek vadinamaisiais „laukiniais 1990-aisiais“, tiek dabar. Istorijos aprėpia ir pačių verslininkų charakterius, gyvenimus anais laikais. Todėl šią knygą galima būtų padalinti į tris dalis: psichologinę, kriminalinę ir istorinę.
Psichologinė knygos dalis
D.Dargis knygą pradeda papasakodamas verslininko portretą bei palygina šių dienų turtuolį su 10-ojo dešimtmečio tokiu pat žmogumi. Sužinome, kokiuose namuose gyvena, kokiais automobiliais raižo gatves, kaip leidžia laisvalaikį, net kokios psichologinės problemos kamuoja. Tiesa, anksčiau jie mėgo puikuotis savo turtu, turima prabanga, nesibodėjo mėtyti kupiūrų į kairę ir dešinę, šiandien turtingiausieji yra santūresni kone visomis prasmėmis.
Šis portretas padeda suprasti verslininką, jo veiksmus, savijautą bei požiūrį į patį verslą, pinigus ir kitus žmones. Tai taip pat parodo, kaip asmenį transformuoja milžiniški turtai. Apskritai, ką reiškia būti verslininku anuomet ir dabar? Knygoje galima rasti labai skirtingų patirčių.
Pavyzdžiui, daug metų turtingiausiu Lietuvos žmogumi laikytas Jonavoje esančios trąšų ir chemijos pramonės „Achemos grupė“ vadovas Bronislovas Lubys (mirė 2011 m.) buvo, švelniai tariant, darboholikas. Vakarus namuose keitė nuolatiniai viršvalandžiai darbe, atostogas lydėjo dėžės su darbiniais dokumentais, tačiau jis ilgą laiką net nesinaudojo mobiliuoju telefonu.
„Kodėl? Kad netrukdytų. Dažniausiai aplinkiniams jis dalindavęs savo vairuotojo arba sekretorės mobiliųjų telefonų numerius“, – taip knygoje cituojamas vienas, ilgą laiką „Achemoje“ dirbęs žmogus.
Ir nors rašoma, kad B.Lubys galėjo sau leisti kone viską, tačiau jis pinigais nesišvaistydavo, pailsėti vykdavo ne į užsienį, o į jam mielus Druskininkus, o ir automobilis nebuvo prabangiausias. Taip pat, nemažai aukodavo labdarai.
Tačiau verslininkui mirus, jo turtai pateko į žmonos Lydos Lubienės bei jųdviejų dukters glėbį. L.Lubienė, tapusi turtingiausia Lietuvos moterimi, pasijuto nesaugi. D.Dargis aprašo, kad ji savo dukrą išvežė iš Lietuvos ne tik dėl geresnio išsilavinimo, tačiau ir norėdama apsaugoti nuo galimų blogų kėslų. Pati L.Lubienė baiminosi būti nunuodyta, todėl neva nupirko maisto produktų tikrinimo laboratoriją, išpylė B.Lubio sukauptą alkoholinių gėrimų kolekciją. Knygoje taip pat paminima, kad už visokeriopą moters apsaugą kas mėnesį buvo mokama po keliasdešimt tūkstančių litų iš „Achemai“ priklausančios bendrovės „Klasco“.
Turint omeny, kad dalis turtingiausių lietuvių sąrašo viršūnėje esančių žmonių vengia viešumo, knygoje atskleidžiamos ne tik jų bendrovių istorijos, tačiau ir pačių asmenų paslaptingos asmenybės. Tai D.Dargis padarė apklausdamas buvusius bendražygius, ekspertus ar kitus susijusius žmones. Beje, kai kurie iš jų nenorėjo atskleisti savo tapatybės.
Verslininko portretas padeda suvokti, kaip toks žmogus valdo savo verslo imperiją. Tačiau tai taip pat pravartu norint suprasti, kaip jis tvarkėsi kurdamas verslą, ypač, jei šie rūpesčiai yra susiję su nusikalstamu pasauliu.
Kriminalinė knygos dalis
Praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis šioje knygoje kartais pavadinimas „laukiniais 1990-aisiais“, kai įsisiūbavo privatizavimo chaosas ir banditų gaujų reketas. Netrūko ir finansinių machinacijų, kurias lydėjo šūviai.
Kadangi teisėsauga tais laikais nebuvo galinga, verslininkams teko savo jėgomis atremti nusikaltėlius. Išskirti galima dvi istorijas: Vaidoto Jankausko (drabužių prekybos tinklo „Du broliai“ savininkas) ir Romo Zakarevičiaus (restorano „Stikliai“ bendraturtis).
V.Jankauskas verslauti pradėjo nuo restorano, Palangoje turėjo šeimos kavinę su kiemeliu, šalimais buvo parduotuvė. Banditams kas mėnesį mokesčius mokėjo kone visi aplinkiniai verslininkai, kurie dar ir paklausdavo, kodėl šie aplenkia „Du brolius“. Iš tiesų V.Jankauskas sulaukdavo reketininkų, tačiau jie neišgąsdino verslininko. Vėliau prasidėjo grasinimai susidoroti su vaikais, prasidėjo turto sprogdinimai. Lūžis įvyko, kai vieną naktį nusikaltėliai iš granatsvaidžio paleido sprogmenį į pastatą. Laimė, kad didelių nuostolių nepatirta: du lango stiklai ir granitinės grindys apsaugojo turtą.
Dėmesį atkreipia aprašytas valdžios atstovo poelgis šioje situacijoje. Tuo metu Seimo narys Egidijus Bičkauskas vadovavo darbo grupėms, kuri viena ruošė teisinės sistemos reformą, o kita – pateikė naująjį Baudžiamąjį kodeksą. E.Bičkauskas ragino V.Jankauską kiek galima greičiau atidaryti vėl parduotuvę: tai nusikaltėliams parodytų, kad net ir toks sprogdinimas neįbaugino ir nepalaužė verslininko. Parduotuvė vėl veikė tos pačios dienos popietę.
R.Zakarevičiaus istorija kiek kitokia: D.Dargis rašo, kad ilgą laiką „Stiklių“ niekas ne nemėgino versti mokėti duoklės. Tačiau R.Zakarevičius buvo įspėtas nusisamdyti apsaugą, nes gali būti problemų. Tačiau verslininkai kreipėsi į valdžios struktūras, kriminalistą bei į televiziją. Kadangi tuo metu „Stikliai“ jau buvo pagarsėję, o viešbutyje apsistodavo valstybių vadovai, tikėtinas, kad tai bei reportažas padėjo išvengti nepageidaujamų svečių iš kriminalinio pasaulio.
„Ko gero, ne veltui mūsiškiai banditai bijojo mus griežčiau spausti. Jie buvo tikri, kad valdžia yra mūsų „stogas“, – knygoje cituojamas R.Zakarevičius.
Aprašyti verslininkų susidūrimai su nusikaltėliais prisideda ir prie jau anksčiau minėto verslininko portreto sudarymo. Savaime suprantama, kad toks žmogus turi būti drąsus, tačiau anais laikais kuriant savo verslą rizikuota ne tik turtu ir finansais, tačiau ir savo bei artimųjų gyvybėmis.
Kriminaliniai elementai knygoje parodo ir dar vieną mažiau žinomą, tačiau įdomią sritį: kaip Nepriklausomybės pradžioje vyko verslo kūrimo procesai.
Istorinė knygos dalis
Istorinę knygos dalį išskiriu todėl, kad jaunosios kartos, gimusios lito įvedimo (sugrąžinimo) metais, jau nepasiekdavo žinios apie pagrobimus, sprogdinimus, nu(si)žudymus, susidorojimus ir t.t. „Laukiniai 1990-ieji“ jau buvo istorija, kurios nuotrupų buvo galima rasti internete ar romanuose.
Apie pirmus atkurtos nepriklausomos Lietuvos žingsnius sužinoma iš politinės pusės, tačiau vis dar mažai informacijos apie verslo pasaulio procesus. Todėl ši D.Dargio knyga parodo ne tik kai kurių verslų bei jų savininkų gyvenimus, bet ir kokius iššūkius jiems tekdavo įveikti.
Galiausiai galima stebėti ir įdomią pozicijų kaitą Lietuvos versle. Pirmaisiais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos metais grėsmę keldavo nusikaltėliai, o vėliau, galima susidaryti įspūdį iš knygos, panašius veiklos metodus ėmė naudoti kai kurie verslai.
D.Dargis papildytoje dalyje aprašo „MG Baltic“ elgesį su statybų bendrovės „Mitnija“ akcininku ir vadovu Antanu Gureckiu. Neatlaikęs įtampos ir keliamo spaudimo teisinėmis priemonėmis, A.Gureckis 2010 m. per kratą atėmė savo gyvybę, o dėl to apkaltino koncerno savininką Darių Mockų. „MG Baltic“ vėliau teismuose bylinėjosi su „Mitnijos“ vadovo žmona Violeta Gureckiene, tačiau po 7,5 metų trukusios kovos moteris laimėjo: D.Dargis nurodo, kad teismai ne tik atmetė beveik visus ieškovų („MG Baltic“) reikalavimus, bet ir konstatavo jų nesąžiningumą.
Autorius patį D.Mockų pakalbino prieš pirmą kartą išleisdamas savo knygą, tam skirtas visas skyrius. Todėl gana smalsu skaityti apie „MG Baltic“ bei jo savininko pamąstymus ir patarimus po šių įvykių:
1. Įtarimai, kad „MG Baltic“ viceprezidentas R.Kurlianskis papirko tuometinį Liberalų sąjūdžio vadovą Eligijų Masiulį;
2. Šiuo metu teisme nagrinėjama politinės korupcijos byla;
3. Kiek anksčiau paskelbtas E.Masiulio susirašinėjimas su prezidente Dalia Grybauskaite;
4. Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma apie „MG Baltic“, kurioje išdėstyta, kaip koncernas galėjo paveikti politikus;
5. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo išvados apie verslo įtaką politikams. „MG Baltic“ įvardijama grėsme nacionaliniam saugumui.
