Ispanija. Čia laikinai gyventi persikelia Sofija kartu su motina Roza. Ant plauko pakibo Sofijos palikimas – motinai priklausantis būstas Juntinėje Karalystėje – tačiau aplinkos pakeitimas yra neišvengiamas ir susijęs su Rozos sveikatos problemomis, kurių dar neįveikė jokie medikai. Tikimasi, kad Pietų Ispanijoje garsus gydytojas Gomesas sugebės išnarplioti sveikatos klausimų raizgalynę ir atsakys į klausimą, kodėl Roza negali vaikščioti.
Ši laikina kelionė Sofijai kartu tampa pabėgimu nuo kasdienybės – tai laikas, kada ji bent akimirkai gali pamiršti nesibaigiantį asmeninio gyvenimo nesėkmių ruožą. Tačiau tai ir naujas išbandymas jos asmenybei – dar vienas įspėjimas, kad gyvenime ji neišvengiamai yra priklausoma nuo motinos tiek finansine, tiek ir žmogiškąja prasme. O motina – nuo Sofijos.
-
Knygos recenzija. Chinua Achebe „Sugriūva viskas“ – visuomenių akistata
-
Knygos recenzija. Naomi Alderman „Galybė“ – iškreiptas pasaulis ar ironizuota dabartis?
-
Knygos recenzija. „Tai, ko netekome ugnyje“ – makabriškas realybės portretas
-
Knygos recenzija. Tamsioji sielos naktis
-
Knygos recenzija. Siurrealistinė psichoanalizė romane „Karštas pienas“
Roza – išsiskyrusi, jos buvęs vyras gyvena Graikijoje, su juo dukra Sofija nebendrauja. Moteris kenčia dėl medikų niekaip neaptinkamos ligos kojose – negali vaikščioti, ją prižiūri dukra. Kelionė į Ispaniją yra tarsi paskutinis bandymas, kuriam ryžtasi Roza. Moteris jau netekusi vilties, kad jai medikai apskritai gali padėti.
Štai į tokį istorijos sūkurį skaitytoją įtraukia rašytoja D.Levy.
Romanas daugiasluoksnis. Jame persipina bent kelios istorijos gijos. Vienoje jų skaitytojai gali išvysti Rozos gyvenimą, patirtą šoką po skyrybų ir kelią iki to, kas jis yra dabar – vaikščioti negalinti ir gyvenimo sugniuždyta moteris. Antroje regime Sofiją ir jos asmeninio gyvenimo nuopuolius, nesugebėjimą susitvarkyti su iššūkiais, priklausomybę nuo motinos. O trečioje gijoje išvystame jų abiejų tarpusavio santykių dermę.
Gydytojas Gomesas romane tampa ne tiek fizinius negalavimus turinčiu išspręsti specialistu, kiek vidines audras gebančiu malšinti psichologu. Jis braunasi tiek į Sofijos, tiek į Rozos vidinį pasaulį. Bando pasiekti tai, kas yra nematoma, bet nepaprastai svarbu. Ir šis jo psichologinis žaismas atveria naujas literatūrinių herojų gyvenimo peripetijas, kurios neišvengiamos be aukos ir valdžios vaidmenų, kur vieno pasiaukojimas virsta kito galios įtvirtinimu.
Būtent šis literatūrinis virsmas knygoje yra labai įdomus. Gomesas išties atrodo kaip nepatikimas specialistas, kuris vargu ar kuo gali padėti. Tačiau čia, kaip ir realiame gyvenime, problema glūdi ne ten, kur Roza ir Sofija galvoja jai tūnant. Ji yra gerokai giliau ir peržengia žmogaus fizinius gebėjimus. Būtent tai Gomesas ir bando užčiuopti, o jo įžvalgos turi keisti ne tik Rozos gyvenimą, tačiau atveria laisvės duris ir Sofijai, leidžia išsivaduoti iš pančių, kuriuos ji pati susikūrė.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši knyga yra dar viena santykių drama, tai yra klaidingas požiūris. Kūrinys atveria žmogiškumo ydų, žmogaus psichologijos užkulisius.
Dar vienas išskirtinis knygos bruožas – nerimo nuotaika. Ji tarsi persekioja skaitytoją kiekviename puslapyje. Ir šis nerimas neatsiejamas nuo nežinomybės. Literatūriniai personažai spinduliuoja nežinojimu. Ir tai kuria savotišką jausmą, kuris tarsi yra nerealus, susijęs su panika, bet kartu ir neišvengimai tikroviškas, tarsi persikėlęs iš tikrojo pasaulio.
Mane ši knyga žavėjo gebėjimu literatūrinę tikrovę įsivaizduoti kaip tikrąją realybę. Sofijos išgyvenimai tapo per daug artimi, kad nuo jų galėtum lengvai atsiriboti vos užvertus knygą. Priešingai. Viduje jie skatina diskusiją, savo vertybių, požiūrio į žmones, aplinkos vertinimą. Kartu romanas verčia pažvelgti į save kitu žvilgsniu, analizuoti ir atrasti savąjį gyvenimo simbolizmą, už kurio slėpdamiesi mes bėgame nuo mums nemalonių iššūkių.
Kita vertus, ko verta mūsų kasdienybė, jei mes dėl savo veiksmų atsakomybę norime perkelti kitiems, geidžiame, kad aplinkiniai taptų mūsų įnagiais, o mums beliktų jais mosuoti kaip savo naujomis galūnėmis. Galūnėmis, kurios priklauso vidinę gyvastį praradusiam žmogui.
„Karštas pienas“ – tai alegorinis pasakojimas, atskleidžiantis santykių su artimaisiais, pasitikėjimo, likimo, vienatvės baimės temas. Romanas patiks skaitytojams, kurie ieško praturtinanti galinčios prozos, kūrinio, kuris užvertus puslapius nenugultų į užmarštį, bet dar kurį laiką žadintų diskusijų su savimi apetitą.
Froidiško simbolizmo šiuolaikinė santykių drama – taip ši knyga pristatoma skaitytojams.
D.Levy kūrinys tampa dar viena literatūrine drama, kuri knygų gausoje išsiskiria gyvenimo simbolizmu. Juk ir mūsų gyvenimas, kaip ir literatūra, yra neatsiejamas nuo simbolių. Tik vienus jų mes ignoruojame, į kitus įsiklausome.
Ši britų rašytoja alegoriniu pasakojimu mums tarsi kužda apie ydas, kurias mes, žmones, neretai pamirštame turintys. Dar dažniau pamirštame, kad tomis ydomis mes kiekvieną dieną mintame. O. D.Levy mums rodo, kuo galime virsti, jei nesugebėsime pažaboti savo apetito ydoms.
