Tačiau romano „Didžiausios laimės ministerija“ autorė Arundhati Roy (išleido „Alma littera“, iš anglų kalbos išvertė Danguolė Žalytė) sugeba perteikti Kašmyro tragediją ir kastų nelygybę su daugybe kraujo bei vilties, nepamiršdama įpinti meilės liniją.
A.Roy skaitytojams puikiai žinoma iš debiutinės knygos „Mažmožių Dievas“, laimėjusios „Booker“ apdovanojimą 1997 metais ir išverstos į daugiau nei 40 kalbų. Po pirmosios knygos pasirodymo rašytoja susikoncentravo į kovą prieš ekologinius nusikaltimus, induistų nacionalizmą ir pasisako už Kašmyro nepriklausomybę. Tvirtai galima teigti, kad rašytoja A.Roy – viena ryškiausių asmenybių ir rašytojų Indijoje.
Imant romaną į rankas galima buvo tikėtis istorijos apie tai, kaip atrasti laimę (taip pat knygos anotacijoje teigiama, kad knygoje pasakojimo temos pinasi „nuo tyriausios meilės iki sielą draskančių dvejonių bei prieštaravimų, nuo ašarų iki krūtinę užpildančio juoko“), tačiau pradėjus knygą skaityti viduje džiaugiausi, kad knyga ne tiesiogine prasme apie laimės paieškas ar laimės formulę deklaruojančių stabų idėjas, o apie rimtus gyvenimo iššūkius, verčiančius giliau pamąstyti apie žmonių gyvenimus ten, kur mūsų nėra, ir taip pat priverčiančius įvertinti tai, kas aplink.
Knyga apgalvota nuo visų mažiausių knygos linijų ir detalių iki viršelio tiesioginio susiejimo su istorija – viršelyje antkapis, o romanas prasideda ir baigiasi kapinėse. A.Roy skaitytojus užburia jau pačiomis pirmosiomis romano eilutėmis: „Ji gyveno kapinėse kaip medis. Auštant išlydėdavo varnas ir pasveikindavo namo parvykusius šikšnosparnius. Temstant atvirkščiai”. Taip metaforiškai pristatoma pagrindinė knygos herojė Andžam.
Andžam (arba tėvų pavadinta vyrišku vardu Aftabas) – hermafroditas, išoriškai turinti ryškesnių vyriškų lyties požymių, tačiau viduje visada save jaučianti moterimi. Nors knygos pradžia, kurioje pasakojama apie Aftabo tapimą moterimi, tragikomiška, tačiau knygos siužetinė linija tampa vis įtemptesnė ir rimtesnė su kiekvienu romano puslapiu. Aftabas-Andžam penkiolikos metų prisijungia prie hidžrų, gyvenusių Chvabgahe, po to, kai vieną dieną pamato nepaprasto grožio paslaptingą hidžrą – Bombėjaus šilką, kuri jam įkūnijo laisvę ir tapo nepriklausomybės pavyzdžiu, įkvepiančiu jį tapti moterimi.
Po daugybės metų, praleistų su hidžromis, Andžam nusprendžia palikti namus ir persikelti gyventi į kapines. Andžam gyvenimas kapinėse dar labiau išryškina vieną pagrindinių knygos temų – atstumtųjų gyvenimą Indijoje. Visi autsaideriai gali rasti užuovėją ir prieglobstį Andžam kapinėse įrengtoje užeigoje – laidotuvių namuose, skirtuose tik atstumtiesiems, kurie negali būti niekur kitur palaidoti.
Kitas, nė kiek ne prastesnis siužeto išsišakojimas – kova dėl Kašmyro laisvės, kur pristatoma dar viena pagrindinė romano herojė Tilotama, kuri knygoje dažniausiai vadinama tiesiog Tilo. Jos ir trijų studijų draugų tarpusavyje persipynusių gyvenimų ir meilės romanai įkvepia ir parodo, kad meilė įmanoma visur, net ir baisiausiame kare. Tačiau „Didžiausioje laimės ministerijoje“ Tilo - ne tik meilės objektas, bet ir slapta veikianti politinė aktyvistė, kuri skaitytojams gali priminti pačią A. Roy. Įdomu tai, kad rašytoja pagrindinėmis veikėjomis pasirenka moteris, kas konservatyviose šalyse, kur visa galia ir jėga suteikiama tik vyrams, yra tabu.
Kašmyras metaforiškai galėtų būti pavadintas „Achilo kulnu“ dviejų valstybių santykiuose – Indijos ir Pakistano. Knygoje pateikiama kova dėl Kašmyro laisvės lyginama su Hitlerio politika: „Šiandien, kylant mūsų tėvynėje oranžinei hinduistų nacionalizmo bangai kaip kadaise kitoje šalyje svastikai“, taip pabrėžiant diktatorišką valdymą ir siekimą visais įmanomais būdais užimti teritoriją, nesvarbu, kokių priemonių reikėtų imtis. Pavyzdžiui, po to, kai vienas kašmyras buvo surištas ir įkištas į tualeto skylę, kur jis mirė, daroma išvada: „Mums, kašmyrams, nebereikia kalbėtis, kad suprastume vienas kitą. Mes darome vienas kitam siaubingus dalykus, mes luošiname, išduodame ir žudome vienas kitą, bet mes vienas kitą suprantame”.
Tokių pavyzdžių knygoje daug ir kiekvieną skaitytoją paliečia savaip. Po tokių pareiškimų kyla dviprasmiški jausmai ir daugybė peno apmąstymams apie tai, ko dažnai nematome ir negirdime, o gal ir nenorime žinoti.
Knygoje kai kurie personažai miršta net kelis kartus. Kaip? Tik knyga savo peripetijomis gali atsakyti į šį klausimą. Tačiau viskas įmanoma Kašmyre.
Skaudu skaityti tokias istorijas kaip knygoje pristatomo personažo daktaro Azado Bhartyja. Badaujantis daugiau nei vienuolika metų vien tam, kad parodytų savo priešišką nusistatymą prieš sistemą, tačiau ar kam tai rūpi? Žinoma, kad ne. Vyras yra išsilavinęs, bet badaujant gatvėje su juo elgiamasi kaip su šunimi. Ar gatvė yra vieta išsilavinusiam žmogui? Ne, bet tik ne Indijoje. Taip pat kaip ir satyriškai pateikiamai kastų nelygybei: „Nusikamavę gydytojai ir seselės brovėsi per sumaištį. Palata atrodė kaip per karą. Tačiau Delyje karo nebuvo, išskyrus įprastą – turtuolių su vargšais“.
Romane daugybė personažų, kurie savo gausa galėtų prilygti Gabrielio Garcia Marquezo kūriniams, o autorė detaliai pasakoja kiekvieno iš jų sudužusią istorija. Tokiu būdu rašytoja leidžia skaitytojams tapti kiekvienu iš jų. Pasakojimų sumaištyje, kažkur taip eilučių, galima rasti didžiausią laimės ministeriją.
Romanas „Didžiausios laimės ministerija“ parodo, kad kartais laimė yra savęs atradimas ir buvimas savimi, kartais kovoje viltingai tikint, kad kovojama dėl kilnaus tikslo, o kartais tiesiog iškasant baseiną, kuriame nėra vandens, tačiau yra viltis, kad tai vieną dieną pasikeis.
Šis nepaprastai sudėtingas romanas yra vienas geriausių šiais metais pasirodžiusių verstinių knygų kategorijoje. Skaudus, verčiantis susimąstyti, bet teikiantis vilties tada, kai atrodo, kad jos neliko nė lašo.
