Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, o į lietuvių kalbą vertė Rita Pilkauskaitė.
Siužetas skaitytoją nukelia į Luizianą – dieną, kai juodaodžiui vaikinui turi būti įvykdyta mirties bausmė. Vilis Džonsas yra kaltinamas baltaodės mergaitės išprievartavimu, neva dėl kurio ji vėliau nusižudė. Bet ar tai tiesa? Pats Vilis sako, kad tai buvo abipusė meilė.
-
Knygos recenzija. Bieliausko gulbės giesmė
-
Knygos recenzija. „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ – heroizmas Holokausto mėsmalėje
-
Knygos recenzija. „Naktis virš Tanžero“ – tarp egzotikos ir beprotybės
-
Knygos recenzija. Pasaulio istorija, nurungusi S.Rushdie, K.Ishiguro ir J.M.Coetzee kūrinius
-
Knygos recenzija. K.Sabaliauskaitės „Petro imperatorėje“ – Rytų tamsa už Apšvietos fasado
Artėjant vidurnakčiui, kai turi būti atgabenta elektros kėdė ir įvykdyta mirties bausmė, priešprieša tarp vietos žmonių tampa vis ryškesnė. Vieni jų teigia, kad Vilis yra per jaunas tokiai bausmei ir nusipelnė dar vieno gyvenimo šanso, tuo labiau, kad prokuroro kaltinimas ir surinkti įrodymai yra verti bent dar vienos diskusijos. Kiti nusistatę karingai – pasak jų, juodaodis vaikis nusipelnė to, ką gavo. Tačiau jei šį tariamą nusikaltimą būtų įvykdęs baltaodis, ar jis būtų sulaukęs tokios bausmės?
Romane ryški rasizmo linija. Iš esmės tai viena kertinių knygos temų, kuri atskleidžiama per skirtingus personažus – kaip į būsimą egzekuciją žvelgia kunigas, degalinės bendrasavininkė, kuri bičiuliaujasi su juodaodžiais kaimynystėje dirbančiais berniukais, nors jos vyras į kitos rasės žmones žvelgia su panieka? Kaip šią situaciją suvokia pats prokuroras, kuris teismo reikalavo griežčiausios bausmės, ir kaip šį sprendimą pasitinka kiti miestelio gyventojai, tarp kurių yra ir tokių, kurie dėl savo įsitikinimų yra pasirengę daryti gerokai daugiau, nei tik paleisti į darbą piktus liežuvius? Galų gale, kokius vidinius išgyvenimus būsima egzekucija kelia Vilio amžiaus ir dar jaunesniems vaikams, kurių tėvai net neslepia savo rasistinių pažiūrų?
Nors knygos literatūrinis laikas apima vieną dieną, kurios pabaiga turi baigtis egzekucija, įvairių personažų pasakojimai laiko sąvoką praplečia grįžtant į praeitį ir į istoriją žvelgiant iš savo gyvenimo kampo. Šis pasakojimo stilius išties žavi – kiekvienas personažas papildo kitą, tuo pačiu perteikiant žmonių priešpriešas ir vertybes, kurios vyrauja pristatomoje visuomenėje.
Kalbant apie personažus, derėtų pasakyti, kad knygoje pagrindinio personažo, Vilio, kuriam turėtų būti atlikta egzekucija, yra bene mažiausiai. Man pačiam jo norėjosi daugiau. Romano istorija tikrai sukrečia, bet kartu ir palieka klausimų, į kuriuos atsakymų rasti neįmanoma. Autorė čia tarsi deda daugtaškį, intriguoja, tačiau neatskleidžia tikrosios romano esmės – ar Vilis buvo kaltas?
Apžvalgos pradžioje neatsitiktinai užsiminiau, kad šis pasakojimas nėra fikcija – tai dviejų realių įvykių kombinacija, pasakojama pasitelkiant tikrai įvykusių incidentų aplinkybes. Galbūt dėl to autorė ir nesiėmė interpretuoti Vilio situacijos, nenorėjo jos dar labiau paversti grožiniu pasakojimu ir paliko patiems skaitytojams nuspręsti, ar ši egzekucija tebuvo dar vienas rasinės nesantaikos atspindys.
Knyga žavi savo įvairiapusiškumu. Čia ne tik skoningai perteikiama to meto gyvenimo Jungtinėse Valstijose kasdienybė, tačiau ir anuomet vyravusios nuostatos, vertybės. Su kiekvienu nauju puslapiu šis romanas tampa tarsi dar viena žmonijos sąžinės iliustracija, vaizduojančia tai, kokie mes, žmonės, buvome. Ir kartu leidžia pažvelgti į tai, kur šiandien, kai po kiekvieno šiurpaus nusikaltimo pasklinda kalbos apie mirties bausmės sugrąžinimą, esame.
„Paskutinė malonė“ patiks skaitytojams, kurie nori gero skaitinio, pasižyminčio trimis bruožais – intriguojančia istorija, įvairiapusiškais charakteriais, realių įvykių prieskoniais. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad greta šių aspektų yra ir dar vienas svarbus atributas – knygos atmosfera, kuri nuo pirmojo puslapio alsuoja baimės ir intrigos, sąžinės ir žmogiškųjų silpnybių, jėgos ir bejėgiškumo junginiu.
Romano istorija tikrai sukrečia, bet kartu ir palieka klausimų, į kuriuos atsakymų rasti yra neįmanoma.
Ant knygos viršelio puikuojasi amerikiečių rašytojo Geoffrey'aus Wolffo vertinimas: „Virtuoziškas kūrinys“. Ir išties nesvarbu, kas būtų ištaręs šiuos žodžius – skaitytojas, apžvalgininkas ar rašytojas. Mat jei šio Elizabeth H.Winthrop romano negalima pavadinti virtuozišku, tuomet nėra aišku, kas yra virtuoziškumas ir koks kūrinys gali būti apibūdinamas šiuo žodžiu.
Trumpai šį romaną apibūdinčiau taip – likimas be galimybės rinktis. Vilio gyvenimo pabaiga buvo be galimybės pasirinkti, tačiau galimybės rinktis kitą kelią neturėjo ne tik jis. Kartais gyvenime taip nutinka, kad net ir geri norai neturi galimybės. Žmonės yra pažeidžiami, atradus jų silpnybes istoriją galima pasukti sau naudinga linkme. Likimas, kad ir koks jis būtų, neretai nesuteikia pasirinkimo šanso. Šio šanso neturėjo ir Vilis. Šio šanso neturėjo ir kiti knygos personažai. Ir tai skaudžiai realistiška.
