Taip, pastarosios skaitė Erikos knygą „Vienos krūties istorija“ ir tikriausiai taip pat skaitė ar jau skaito tęsinį „Moteris katė ir jaunas mėnulis“. Na, o pirmosioms tikrai vertėtų paskaityti. Ir ne tam, kad kaip nors galėtų apibūdinti Eriką, o dėl savęs, nes be to, kad šios knygos privers juoktis ir verkti, jose dar yra ir gausybė gyvenimo išminties, o svarbiausia, kad knygos išmokys mylėti save, džiaugtis šia diena ir tikėti gyvenimu.
„Vienos krūties istorija“ – tai ne populiarioji psichologija, tai jaunos moters, susirgusios krūties vėžiu, dienoraštis, vėliau virtęs knyga.
„Vienos krūties istorija“ – tai ne populiarioji psichologija, tai jaunos moters, susirgusios krūties vėžiu, dienoraštis, vėliau virtęs knyga. Gili ir turtinga knyga ir dėl to, kad tai asmeninė patirtis, ir dėl to, kad joje puikiai atskleidžiamos visos su liga susijusios stadijos, jų išgyvenimas, ligos gydymas ir psichologinė bei emocinė moters būsena. O viskas parašyta su tokiu geru kalbos jutimu, su tokia gera humoro doze ir persunkta optimistiniu požiūriu, kad kiekvieną puslapį versite ne tik su nerimu, bet ir su susidomėjimu. Tikros emocijos, tikra patirtis ir tikra istorija – net šiurpuliukai nugara laksto skaitant.
Jauna ir gana nerūpestingai gyvenanti moteris staiga sužino visiems vieną baisiausių diagnozių – vėžys. Ne naujiena, kad liga žmogų išmoko kitaip žvelgti į gyvenimą, džiaugtis juo, tačiau tokios pamokos visi norėtume išvengti... Taigi ir knygą net baugu skaityti, nors aišku, kad autorė išgyveno, tačiau įsisukimas į tyrimų, ligoninės ir ligos apimto gyvenimo karuselę ne vieną pravirkdo. Viskas paženklinta ligos: ir rūpestis vaiko ateitimi, ir nuolatinės mintys apie mirtį, ir net kelionės... Nerimas, liūdesys, baimė perteikiami labai autentiškai. Tačiau moters stiprybė, optimizmas, troškimas gyventi uždegantis. O viskas papasakota su tokiu puiku humoru, kad ne vieną kartą pro liūdesio ašaras kvatositės iki juoko ašarų. Atrodytų, kaip tai įmanoma, bet tikriausiai toks ir yra gyvenimas – pilnas paradoksų. Sirgusios ar sergančios moterys atpažins jausmus, emocijas, išgyvenimus. Sveikos ne tik išmoks vertinti gyvenimą ir džiaugtis juo, bet ir sužinos, kad su sergančiu žmogumi nedera elgtis kaip su beviltišku ligoniu, kad nereikia jo gailėtis, suvoks, kad ir pačios gali vieną dieną būti vienoje barikadų pusėje, o kitą – jau kitoje.
Sveikindami su gimtadieniu ar kita proga tradiciškai linkime laimės, meilės, pinigų... tačiau neretai, ypač jauni žmonės, pamirštame palinkėti sveikatos, tai, rodos, tik senjorams tinkamas linkėjimas. Nors rinktis tarp visų šių dalykų nereikėtų, tačiau, kai vėžiu susergi būdama 35-erių kaip Erika, supranti, kad gyvenimas yra be galo trapus, o tu turi išlikti be galo stipri. Apie tai ir rašoma „Vienos krūties istorijoje“, kur sudėti ne patarimai ir pamokymai, o papasakota vienos moters vienos krūties istorija.
Ir ši moteris yra puikus pavyzdys kaip mylėti save. Tai ne savimyla, o meilė, dėl kurios mus myli ir kiti (artimieji, bičiuliai, pažįstami, kolegos...) ir dėl kurios prie mūsų ilgam neprikimba ligos. Erikos knyga įrodo – geriausi vaistai nuo vėžio (greičiausiai ir visų kitų ligų) yra mokėjimas mylėti save ir į gyvenimą žvelgti su sveika saviironija ir humoru.
Nugalėjus negandas net ir gyvenimo filmą galima sukurti. Kaip tai nutinka, pasakojama antroje knygoje – „Moteris katė ir jaunas mėnulis“. Gyvenimas-filmas ar gyvenimas tarsi filme, kur pagrindinį vaidmenį vaidini pats. Erika pasidalija savo scenarijumi – spalvingu ir šmaikščiu, netgi valiūkišku, tačiau persunktu gyvenimo patirties ir išminties ne mažiau nei koks filosofinis traktatas, tik šį veikalą skaityti kur kas įdomiau ir linksmiau. Knygoje atsiskleidžia vis dar jauna, tačiau jau metų tėkmę jaučianti moteris: vaikas užaugęs, vedybinis gyvenimas nuobodus, aistra išblėsus, o juk taip norisi mylėti ir būti mylimai.
Tikriausiai Erikos niekas nežudo taip, kaip gyvenimo nuobodulys. Kovodama su juo ji išsikelia iš Lietuvos gyventi į Prancūziją. Kai ir tokių pokyčių pasirodo per maža, ji iš nediduko savo miestelio važiuoja į Paryžių, nes šį miestą tiesiog dievina. Paryžiuje sutiktas vyriškis sužadina ne tik intelektualines, bet ir kūniškas aistras, tačiau moralė ir sąžinė netyli. Kita vertus, liga ir drąsa ne tik svajoti, bet ir veikti šią moterį išmokė džiaugtis gyvenimu, ragauti jį, naudotis jo duodamomis galimybėmis. Taigi, kol Erika blaškosi tarp svajonės ir veiksmo, tarp noro ir apsisprendimo, skaitytoja gali ir kiek susierzinti laukdama to lemtingo sprendimo. Kad taip nenutiktų, knygoje vaizdžiai aprašomas gyvenimas Prancūzijoje, neminimos įvairios nuobodžios buitinės detalės (tik tiek, kiek būtina), tačiau akylai stebima ir kruopščiai perteikiama Paryžiaus ir šiaip visos Prancūzijos atmosfera: nuo apsilankymų naktiniuose klubuose ir muziejuose iki traukinių stočių savitumo ir pažinčių geriant kavą. Nuobodžiauti neleis ir kelionė į Veneciją ir kur kas mažiau romantiški, tačiau itin jautrūs apsilankymai Lietuvoje. Pati rašytoja sako, kad ji gyvena tarsi filme, tačiau tas filmas nėra vien Prancūzija ir meilės paieškos, gyvenimas – tai filmas su praradimais bei atsakomybėmis, su kuriomis susiduria ir Erika. Į meilės paieškas ir blaškymąsi tarp dviejų vyrų įsipina ir mamos liga, stiprus mamos ir dukros ryšys nelieka nuošalyje.
Abu kūriniai sudėti į vieną knygą. Beje, originalus tokio pateikimo sprendimas: jei knygą versite iš vienos pusės, skaitysite vieną istoriją, o apvertę knygą – rasite kitą. Knyga kaip gyvenimas, ar gyvenimas kaip knyga, lieka neaišku, tačiau pasirinkti, ką skaityti pirma, jūsų valia, nors knygos parašytos kaip pirma ir jos tęsinys. Pirmoje knygoje („Vienos krūties istorija“) svarbiausia yra liga, antroje („Moteris katė ir jaunas mėnulis“) – gyvenimas. Pirmoji psichologiškai ir emocionaliai stipresnė. Kitaip ir būti negali, juk kalbama jautria tema, juo labiau kad tai asmeninė patirtis. Atskleidžiamos visos ligos spalvos: nuo beviltiškai juodos (netektis, mirtis, siaubas) iki akinamai baltos (meilė gyvenimui, kasdienybės stebuklai).
Teks ir man susitaikyti su tuo, kai Dievo ar likimo nematomos rankos pastūmėta įeisiu pro siaubo vartus į mirties karalystę nežinodama, ar pasiseks rasti išeitį iš šio labirinto.
Aš sergu vėžiu ir myliu gyvenimą. Dar niekada jo taip nemylėjau. Suvokiu tai tik dabar, kai praėjo pusantro mėnesio nuo diagnozės.
Antroji knyga atskleidžia gyvenimo džiaugsmo ir priežasčių juo džiaugtis paieškas. „Gyvenu (mąstau, kalbu, valgau, rengiuosi, kuriu, myliu...) taip, kaip visada troškau, bet nedrįsau. Liga mane išgydė nuo baimių, ambicijų“, – viename interviu sako Erika Umbrasaitė. Ji žavisi prancūzų gebėjimu kasdienybėje pastebėti stebuklą, tačiau galima drąsiai teigti, kad pati yra iš tų moterų, kurios tą stebuklą kasdienybėje kuria, ir tikriausiai liga ne išmokė, o tik paskatino savyje atrasti šią dovaną. O tikras Erikos kūrybiškumo įrodymas ir yra antroji jos knyga: vienam ir taip jau sunkiai sektųsi sukurpti 30 puslapių prierašą apie tai, kaip gyvena po ligos, o kitas – šiuo atveju Erika – parašo tiek, kad išeina ne prierašas, o nauja knyga.
Knyga apie gyvenimą Prancūzijoje, apie meilės paieškas, apie skaudų praradimą. Antros knygos pavadinimas paaiškintas pačiame kūrinyje: Erika moteris skirsto į moteris kates ir moteris ežiukus. Save ji priskiria moterims katėms, ir ne dėl to, kad nugalėjo vėžį, kas reikštų, kad ji turi daugiau nei vieną gyvenimą, o dėl daugelio savo savybių. O jaunas mėnulis – tai toks svajonių pildytojas, tačiau Erika teigia, kad svajoti reikia atsakingai, nes visatai išsakytos svajonės pildosi. Puiku, kad svajonės pildosi, tačiau apie jų pildymosi ypatumus mažai ką nutuokiame, kol nesusiduriame. Apie tai Erika ir pasakoja, nes ji išdrįso savo svajones išsakyti ir priimti jų išsipildymą.
Abi knygos tokios asmeniškos ir jautrios, kad rašant norisi ne įprasto „E. Umbrasaitė“, o tiesiog vadinti vardu – Erika, kreiptis kaip į seną gerą draugę. Taigi, Erika, kas ji tokia? Apibūdinimą jau skaitėte... Ji nėra mano draugė, aš jos net nemačiau akis į akį, tačiau skaičiau abi jos knygas.
