Neseniai skaičiau kitą kūrinį apie tą patį šioje knygoje aprašomąjį laikmetį – Stefano Zweigo „Prarastas pasaulis“. Ši F.Illies knyga – apie tuos pačius laikus (žinoma, S.Zweigas apima kur kas platesnį laikotarpį, tačiau nemažai dėmesio skiriama ir Europai, žengiančiai į Pirmąjį pasaulinį karą), tačiau pateikia juos visiškai kitaip. Jeigu S.Zweigo kūrinys – susirūpinęs žvilgsnis į praeitį, refleksija apie pasaulį, kurio nebebus, dulkių nupūtimas nuo nostalgiškų prisiminimų, nuo tų dienų, kai atrodė, kad viskas dar gali būti gerai, F.Illies rašo apie 1913-uosius taip, tarsi tuomet priešakyje dar nesikauptų karo dūmai, netemdytų jokios nuojautos, jo aprašoma Europa yra tapusi meninių eksperimentų, išradimų, mokslo, polėkio arena, kurioje viskas galima, viskas įmanoma. Skaitydamas šią knygą net nejauti, kad tai yra karo priešaušris, atvirkščiai – jausmas toks, kad visa Europa susirūpinusi tik tuo, kaip geriau išreikšti ar atrasti save.
Spalvingas meno pasaulis
Ši knyga – tai žingsniavimas per visus šiuos įstabius metus, juos atskleidžiant per menininkų, mokslininkų portretus. Kiekvienas metų mėnuo apžvelgiamas iš perspektyvos to, kas svarbaus, keisto įvyksta kūrybiniame žemyno (taip pat grybštelėjama ir tai, kas vyksta kituose žemynuose, tačiau tai – tik epizodai) didžiųjų to laiko žmonių gyvenime. Tai – dailininkai, muzikantai, kompozitoriai, psichoterapeutai (Sigmundas Freudas – viena didžiausių to laiko Europos žvaigždžių), mokslininkai, rašytojai, kūrėjų mūzos, tie, kas sukosi aplink juos ir darė jiems įtaką.
Tai – kunkuliuojantis, itin gyvybingas ir veržlus pasaulis, kuriame savo kūryba stebina didieji menininkai: Franzas Kafka, Thomas Mannas, Oswaldas Spengleris, Raineris Maria Rilke, Virgina Wolf, Ernstas Jungeris, Arnoldas Schonbergas, Pablo Picasso ir dar daugybė daugybė kitų. Skaitant šią knygą akivaizdu tampa, koks spalvingas ir koks įvairus buvo tuometinis kultūrinis gyvenimas. Tačiau kartu su šiais mokslo, meno žmonėmis Vienos gatvėmis vaikštinėja Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas, ir autorius netgi daro prielaidą, kad jie galėjo tuomet čia netikėtai susitikti.
Skaitydamas šią knygą net nejauti, kad tai yra karo priešaušris, atvirkščiai – jausmas toks, kad visa Europa susirūpinusi tik tuo, kaip geriau išreikšti ar atrasti save
Mokslininkas F.Illies, rinkdamas informaciją šiai knygai, atliko milžinišką darbą – tai, apie ką jis rašo, paremia dienoraščiuose, memuaruose, dokumentuose užfiksuotais faktais, tyrinėtojas atrenka labiausiai charakteringus arba, atvirkščiai, labiausiai netikėtus (dažnai anekdotiškus), netgi absurdiškus šių žmonių gyvenimo epizodus, kartu atspindinčius ir to laiko dvasią, kultūrines, socialines, kartais ir politines tendencijas. Pasakojimas – lengvas, grakštus, su maksimaliai sumažinta distancija tarp aprašomųjų įvykių ir dabartinių laikų, autorius pasitelkia nepiktą, puse lūpų išsakomą sąmojį.
Aprašomųjų žmonių portretai – labai gyvi, čia Pablo Picassso sielvartauja mirus mylimam šuniui, Franzas Kafka kankinasi savo legendiniuose neapsisprendimuose, Oskaras Kokoscka tapo tam, kad galėtų vesti savo svajonių moterį Alma Mahler, Arnoldas Schonbergas už pernelyg avangardinius garsus gauna viešą antausį, o Adolfas Hitleris tuo metu suka savo paveikslų versliuką...
Karas? Koks karas?
Žinoma, skaitant šią knygą neišvengiamai kyla klausimas – kiek visa tai yra realybė, o kiek - autoriaus interpretacijos, spėjimai. Šios knygos vertėja K.Sprindžiūnaitė sakė, kad autorius, rašydamas šią knygą surinko tiek informacijos, kad galėjo puikiausiai gautis milžiniškos apimties kūrinys, ir visa, ką jis čia pateikia, yra pagrįsta realiais faktais, o jeigu ir leidžia valią savo vaizduotei (kaip ir tame pačiame įsivaizduojamame J.Stalino ir A.Hitlerio susitikime bevaikštant parke), tai yra aiškiai duodama suprasti.
K.Sprindžiūnaitė sakė, kad verčiant knygą ir įsijaučiant į aprašomąjį laikotarpį ją labiausiai nustebino tai, jog, dar nesant tokioms technologijoms kaip dabar, visa tai, kas vyko Europoje, visgi buvo susieta, ryšys veikė nenutrūkstamai, informacija kuo puikiausiai sklido kitomis priemonėmis. Iš tiesų, autorius rašo, kad, pavyzdžiui, paštas tuomet veikė greičiau nei dabar.
Kaip jau minėjau, karo nuojautos šioje knygoje beveik nejaučiama. Tiesa, kartais šmėsteli faktai apie tai, kiek pinigų skiriama gynybos reikmėms, o karo pavojus įvertinamas kaip pernelyg sureikšmintas. Štai ką rašo dienoraštyje grafas Harry Kessleris: „Europoje padėtis jau pusantrų metų visiškai persimainiusi. Rusai ir prancūzai priversti gyventi taikiai, nes negali tikėtis Anglijos paramos“.
Jis klydo, kaip ir daugelis jo amžininkų. Ir tuomet jiems labiau rūpėjo kolekcijos, parodos, koncertai, teatras. Tai buvo labai įdomus pasaulis, ir ši knyga – to liudijimas.
