Knygos recenzija. G.Swifto „Motinų sekmadienis“ – kaip viena diena gali pakeisti visą gyvenimą

Britų rašytojas G.Swiftas lyginamas su tokiais autoriais kaip Nobelio literatūros premijos laureatas, knygų „Dienos likučiai“ ir „Neleisk man išeiti“ autorius Kazuo Ishiguro ar „Man Booker“ premijos laureatas, lietuvių jau pamėgtas Julianas Barnesas. Literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas yra pastebėjęs, kad G.Swifto rašymo stilius primena garsiosios Virginios Woolf kūrybą, kurios romanas „Tarp veiksmų“ pernai „15min knygos rinkimuose“ buvo pripažintas geriausia verstine knyga.

Vos į rankas paėmus knygą pirmas žvilgsnis krypsta į jos apimtį – per 120 puslapių, kuriuos galima perskaityti per vieną vakarą. Žvelgiant į „Motinų sekmadienį“ prisiminiau Robertą Seethalerį ir jo romaną „Visas gyvenimas“, kuris taip pat apimtimi buvo kuklus, bet idėjos ir personažai peržengė knygos ribas.

„Motinų sekmadienis“ skaitytoją nukelia į 1924 metų ankstyvą pavasarį – kovą. Sekmadienį. Būtent ši diena tuometinėje visuomenėje buvo žinoma kaip Motinų sekmadienis. Tai diena, skirta kilmingųjų namuose dirbantiems tarnams išvykti ir aplankyti savo tėvus, gimines arba pailsėti nuo darbų laiką leidžiant taip, kaip geidžia širdis.

Istorijos centre – Džeinė Ferčaild, nuo šešiolikos metų dirbanti kilmingųjų Nivenų namuose tarnaite. Dabar jai dvidešimt dveji ir ji tarsi gyvena du gyvenimus – vieno jų metu ji yra pavyzdinga tarnaitė, uoliai atliekanti savo darbus ir žavinti aplinkinius savo išsilavinimu ir polinkiu skaityti knygas. Kito metu ji yra slapta Polo Šeringemo, kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė, nuolat persekiojama adrenalino ir išsiugdžiusi atsargos jausmą.

Polas po dviejų savaičių ruošiasi vesti. Ir tai šiek tiek neramina Džeinę, kuri kilmingąjį poną norėtų išlaikyti šalia savęs. Ji žino, kad nieko negali pakeisti, kaip ir žino tai, kad be jos Polo niekas taip gerai nepažįsta. Visgi jiems būti kartu nėra lemta.

Motinų sekmadienį Nivenų namuose suskamba telefonas. Džeinė atsiliepusi gauna nurodymą atvykti į Šeringemų dvarą. Pasinaudojusi laisva diena, ji išvyksta į slaptą susitikimą su Polu, kuris, kaip vėliau paaiškėja, taps ne tik paskutiniu judviejų uždrausto intymumo prisilietimu, tačiau ir nubrėš naują kryptį Džeinės asmeniniame gyvenime.

Poetiškas, rafinuotas ir seksualiai atviras – taip trumpai galima apibūdinti naujausią britų rašytojo G.Swifto romaną „Motinų sekmadienis“

Skaitant knygą neįmanoma neatkreipti dėmesio į G.Swifto gebėjimą itin patraukliai dėstyti istoriją – knygos vertėja E.Ferdmanaitė padarė milžinišką darbą, tokį britišką poetiškumą pavertusi lietuvių kalba. Romane autorius nevengia užbėgti skaitytojui už akių ir atskleisti, kuo jo dėstoma istorija baigsis – autorius atskleidžia, kad ateityje Džeinė taps garsia rašytoja. Atrodo, keistas žingsnis – išsklaidyti bet kokią intrigą dar net neįpusėjus istorijai, tačiau viskas yra priešingai – G.Swiftas atversdamas savo kortas kursto didesnį smalsumą: kaip nekilmingai tarnaitei, kuri, regis, neturi didelių galimybių žengti toliau nei jos pažįstamos tokio paties likimo bendradarbės, pavyks tapti garsia rašytoja, dėl kurios interviu senatvėje pešis žurnalistai?

Žavi ir G.Swifto dėmesys detalėms – smulkmeniški akcentai, turintys jėgos nulemti likimą. Bei gebėjimas valdyti romano laiką. Verčiant puslapius atrodo, kad kartu skamba ir laikrodžio ciferblatas, kuždėdamas, kad artėjama link pabaigos. Tačiau autorius meistriškai skaitytoją geba iš dabarties istorijos perkelti į praeitį, Džeinės vaikystę, arba ateitį, taip tik dar labiau intriguodamas klausimus – kaip taip gali nutikti?

Išties šis klausimas ne kartą iškyla keliaujant per šią istoriją. G.Swiftas kalba apie laikus, kai kilmingumas buvo svarbi visuomeninio gyvenimo dalis. Tačiau autorius čia dėmesį labiau kreipia ne į kilmingųjų anglų gyvenimo subtilybes, bet į tokių žmonių, kaip Džeinė, likimus. Į tokių žmonių, kurie, regis, jau tapdami tarnais, dažnai ne dėl didelio pasirinkimo yra tarsi pasmerkti šiame visuomenės sluoksnyje pasilikti visą likusi gyvenimą. Neatsitiktinai ir Džeinė romane save lygina su kitais jos pažįstamais tarnais – klausia savęs, ar jie elgiasi panašiai, ar turi panašių siekių.

Per Džeinės gyvenimo istoriją G.Swiftas keliauja lyg per muziejaus ekspozicijas, per kurias skaitytojui atveria XX amžiaus žaizdas.

Vienu ypu perskaitoma knyga skaitytoją vedžioja po XX amžių, nors išties tepasakoja apie vieną likimą pakeitusią dieną.

Žvelgiant į knygą iš šių dienų laiko perspektyvos ji yra tarsi pasirodžiusi pačiu tinkamiausiu metu, kai garsiai kalbama apie lyčių lygybę, moterų ir vyrų vietos paieškas šiame pasaulyje. Šiuo aspektu knyga gali būti kone įkvėpimu toms moterims, kurios nori pažvelgusios į praeitį atrasti jėgų siekti savo siekių. Mat Džeinės istorija yra tarsi literatūrinis liudijimas to, kaip gerokai daugiau sluoksnių turėjusioje visuomenėje buvo užfiksuotas proveržio momentas.

Tačiau nereikia suprasti, kad ši knyga yra skirta būtent moterims. Anaiptol. Tai romanas, kuris savyje turi ir trilerio, ir detektyvo, ir meilės,ir tragedijos istorijos elementų. Be to, joje galima rasti bent kelis istorijos sluoksnius – matyt, skaitytojas asmeniškai pastebės, kurie iš jų jam buvo ryškiausi.

Knyga „Motinų sekmadienis“ patiks tiems skaitytojams, kurie nori švaraus, neperdėto pasakojimo, kuriame nėra nereikalingų istorijos vingių ar neaiškių siužetinių linijų. Tai romanas, nepavaldus laiko prasme, bet įtaigus savo gebėjimu perteikti XX amžiaus pradžios dvasią. Romanas yra labai mažos apimties, o jį užvertus aplanko tuštumos jausmas, kuždantis, kad šis sekmadienis, į kurį skaitytojus nukelia G.Swiftas, praskriejo taip pat greitai, kaip ir mūsų tikrieji sekmadieniai. O labai dažnai tokiuose sekmadieniuose norėtųsi pabuvoti gerokai ilgiau.