Neskaitėte knygos dėl žmogžudystę propaguojančio pavadinimo? Na ką gi, yra sakoma „nespręsk apie knygą iš viršelio“, laikas pridurti: „nespręsk apie knygą iš pavadinimo.“ O tie, kas skaitė, liko sužavėti ir nekantriai laukė tęsinio. Pagaliau galima džiaugtis – „Mirusiųjų inspektorius“ pasirodė. Beje, abiejų knygų viršeliai tikrai patrauklūs. O turinys? Na, jei jūs nieko prieš paklaidžioti po rūkuose paskendusį Londoną, susipažinti su turtingųjų ir vargšų rajonais, praskleisti ir vienų, ir kitų gyvenimo uždangas ir nealpstate nuo šiurpių vaizdų, nebijote kraupių nusikaltimų, romanas kaip tik jums.
„Mirusiųjų inspektorius“ – knygos „Žmogžudystė yra menas“ tęsinys, nors galima skaityti ir kaip atskirą knygą, nes istorija jau kita, tačiau veikėjai tie patys. Vaizduojamas laikas ir vieta, žinoma, taip pat yra tie patys – XIX amžius, Londonas. Knygos struktūra panaši kaip ir pirmosios – pirmiausia smulkiai aprašomas nusikaltimas, o vėliau pasakojamus įvykius papildo ar aiškiau nušviečia Emilės de Kvinsi dienoraščio ištraukos.
Tomo de Kvinsio teiginys „tikrovė skirtingiems žmonėms atrodo nevienodai“ tampa tarsi raktu, padedančiu išsiaiškinti nusikaltimą.
Intriguojantys veikėjai
Ar žinote, kokia buvo niekinanti policininko pravardė XIX amžiaus Anglijoje? Bobis. „Bobiai Meiferyje neįsakinės, ką mums daryti“, – drįsta sakyti turtingo rajono gyventojų tarnas į įvykio vietą atvykusiam detektyvui. Nesvarbu, kaip pravardžiuojami, bet detektyvai Rajanas ir Bekeris yra žavūs. Vienas patyręs ir išmintingas, kitas jaunas ir ryžtingas, taigi drauge jie sudaro puikią komandą. Tačiau dar kur kas įdomesnis veikėjas yra Tomas de Kvinsis. Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad jis yra garsusis Opiomanas! Ir tai kelia ne tik XIX amžiaus gyventojų pasipiktinimą, pasmerkimą ir slaptą smalsumą, bet ir šių laikų skaitytojo nuostabą.
Tomas de Kvinsis, arba Opiomanas, tikra istorinė asmenybė. Tomas de Kvinsis (1785–1859 m.) – anglų žurnalistas, vertėjas ir eseistas, viešai prisipažinęs apie priklausomybę nuo opijaus – savo istoriją papasakojęs knygoje – buvo visuomenės negailestingai pasmerktas. Šiaip ar taip, intriguojančio personažo pavidalu jis atgimsta D. Morello detektyvuose. Ir nepavargdamas ne tik mina kojomis (de Kvinsio įprotis vaikščioti aprašomas abiejose knygose), bet ir nuolat suka galvas detektyvams, primindamas jiems Imanuelį Kantą ir klausdamas: ar tikrovė egzistuoja aplink mus,ar tik mūsų protuose? Tomo de Kvinsio teiginys „tikrovė skirtingiems žmonėms atrodo nevienodai“ tampa tarsi raktu, padedančiu išsiaiškinti nusikaltimą. Jei esame įpratę, kad detektyvuose viena pagrindinių minčių yra „mąstyk, kaip mąstytų nusikaltėlis“ (perprask jį), tai D.Morelio kūriniuose tenka į įvykį pažvelgi iš skirtingų rakursų, nes tikrovė kiekvienam yra šiek tiek kitokia. De Kvinsio dukra Emilė suteikia detektyvui žavesio – nors neryški, bet smalsumą kelianti meilės linija: kaip seksis Emilei ir jaunajam detektyvui, ar tarp jų užsimegs artimesnis ryšys?..
Nepaaiškinamas nusikaltimas
D.Morellas taip aprašo žmogžudystę, kad net nesuvoki, nuo ko pradėti ją aiškintis. Skaitytojas neturi jokių įtariamųjų ir nė negali imti spėlioti, kaip ir kodėl viskas įvyko. Stebina aplinkybės ir vieta – per pamaldas savo ištaiginguose klauptuose nužudoma ledi Kosgrou. Maža to, paaiškėja, kad ir jos namuose įvykdytos šiurpios žmogžudystės. Kraujo ir siaubo netrūksta – pašiurpusi ne tik Londono grietinėlė, susirinkusi į iškilmingas pamaldas, bet ir ramiai ant sofos sėdintis skaitytojas. Žmogžudystės aprašymai persipina su to meto istoriniaisvaizdais ir dar labiau intriguoja skaitytoją, nes pastarasis savo dėmesį turi sukaupti ne tik į nusikaltimą, bet ir nepraleisti daug įdomios su žmogžudyste nesusijusios informacijos.
Spalvingas kasdienybės vaizdavimas, gyvi personažai, kraupus nusikaltimo aprašymas ir filosofinė plotmė neleis dėmesio sukoncentruoti į vieną įvykį, į vieną temą – norėsis įsiminti ir perprasti viską. Jau nuo pirmų puslapių kyla klausimas, kaip išsisuks autorius, sukurpęs tokį sudėtingą nusikaltimą, ar nesugalvojotaip painiai, kad net pats nebežinos, kaip viską išnarplioti, ar ras būdą nusikaltimui išaiškinti? Ir ką manote? Ogi labai sklandžiai viskas paaiškinama, bet ne lengvai nuspėjamai ar paprastai. Teks įsigilinti ir pasukti galvą drauge su šauniais veikėjais.
Detektyvo kitoniškumas
Kuošis (taip pat ir „Žmogžudystė yra menas“) romanas ir skiriasi nuo įprastų detektyvų? Požiūriu. Knygoje pateikiama visuomenę (ir skaitytoją) sukrečianti žmogžudystė. Teisingiau, net kelios. Tačiau autorius koncentruojasi ne į laboratorinių tyrimų, ekspertizių, teismo eigos ar bylos nagrinėjimo, pasitelkus specialistų pagalbą, aprašymus. D.Morello knygose žmogžudystės išsiaiškinamos į jas žiūrint filosofiškai, vertinant iš kelių pozicijų – nes juk tikrovė skirtingiems veikėjams nėra identiška, papasakojant žudiko istoriją ir taip atskleidžiant jo motyvus. Be to, itin svarbi ir istorinė plotmė.
Istorija
Kaip tik istorinis knygos aspektas ir išskiria ją iš kitų detektyvų. Romane ne tik vaizdžiai aprašomas XIX amžiaus Londonas, bet ir atskleidžiamas to meto žmonių mentalitetas, vaizduojami papročiai, tradicijos, manieros ir elgesys. O svarbiausia, suteikiama žinių. Ar žinojote, kaip rengiasi Londono damos? Kokia elgsena ir kokie drabužiai laikomi nepriimtinais, kaip meldžiamasi, kaip perduodamos žinutės, kaip elgiamasi nusikaltimo vietoje, kaip vyksta tyrimas, kaip perspėjami gyventojai apie pavojų ir daug kitų kultūrinių ir istorinių dalykų?
Skaitytojui atsiveria ne tik rūkų gaubiamas Londonas, miestas tarsi išoperuojamas – į jį pažvelgiama iš vidaus
Skaitytojui atsiveria ne tik rūkų gaubiamas Londonas, miestas tarsi išoperuojamas – į jį pažvelgiama iš vidaus: aprašomi ne tik namai ir gatvės, skurdžiai ir turčiai, bet meniškai išdėstytos net ir smulkmenos: nuo namų interjero iki aprangos detalių. Dera atkreipti dėmesį, kad šis detektyvas turi ir istorinių romanų vertę.
Beje, ką žinote apie opijų?
Prekybą narkotikais reguliuojantys griežti įstatymai mums tokie savaime suprantami, kad nustembame sužinoję, jog opijaus, iš kurio gaminamas heroinas ir morfijus, buvo galima legaliai įsigyti Britų imperijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose beveik visą XIX amžių. Opijumi prekiavo vaistininkai, mėsininkai, bakalėjininkai ir net laikraščius išnešiojantys berniukai. <...> Opijus, vienintelė skausmą malšinanti priemonė (neskaitant alkoholio), buvo duodamas nuo galvos, ausų ir menstruacinių skausmų, sutrikusio virškinimo, šienligės, nugaros spazmų, kūdikiams nuo dieglių, – bemaž nuo visų negalavimų.
Jei nežinojote, tai dabar jau žinote. Ir dar žinote, kad, kaip teigė Tomas de Kvinsis, tikrovė skirtingiems žmonėms atrodo nevienodai. Taigi atsiplėškite nuo žinučių apie „Brexit“ ir paimkite į rankas knygą, kurios puslapius versdami nukeliausite į kitą tikrovę, į kitą Angliją. Nesižudykite jokiomis šio žodžio prasmėmis dėl depresiją keliančio rudeninio niūraus laiko, geriau užmuškite laiką skaitydami įdomią knygą. Jei ne tą, tai kitą, bet jaučiu, kad vis tiek norėsite sužinoti, ką tokio išsiaiškino Tomas de Kvinsis ir visi kiti...
