Romano kompozicija nėra sudėtinga: tai nusenusio garsaus tapytojo pokalbiai su anūke Rasa, irgi tapytoja, jų bendravimas ir Maestro praeities reminiscencijos, apimančios jo artimų žmonių likimus ir tragiškus praėjusio amžiaus įvykius. Žinoma, neapsieinama ir be tam tikros trauminės patirties kalbant apie tėvus („jų pasaulis buvo tolimas ir svetimas“), be patoso ir visažiniškumo – apie meną, o kad susiduriame su bręstančiu genijumi, liudija tai: „Paaugliški ieškojimai ir darkymaisi jam kėlė pasibjaurėjimą. Vos prakutęs jis jau buvo elegantas“.
Darosi truputį baugu, bet vėliau, susidūrus su Maestro meilės nuotykiais, užgėrimais ir visu tuo, ką jau galima vadinti įsisenėjusia menininko portreto kliše, galima lengviau atsipūsti, nes paaiškėja, kad jis viso labo tik žmogus. Ir netgi, sakyčiau, labai nuspėjamas. Bent jau dėl moterų: nors į jas jis žvelgia nerūpestingai ir pašaipiai, kaip į subjektą, skirtą laikui prablaškyti, jis yra itin priklausomas nuo moterų.
Bent jau dėl moterų: nors į jas jis žvelgia nerūpestingai ir pašaipiai, kaip į subjektą, skirtą laikui prablaškyti, jis yra itin priklausomas nuo moterų.
Kadaise, dar visai jauną, jį suviliojo ilgakasė kaimo mergina, maudanti arklį ežere; gaivališka kaip gamtos stichija, negailestinga, aistringa ir nuožmi. Maestro, neįstengdamas jos pamiršti, lygina su ja kitas moteris, nesuvokdamas, kad daro didelę klaidą: kiekviena moteris – atskira visata. Iš esmės jis yra matriarchatinės kultūros produktas, tai patvirtina dažnai pasikartojanti detalė: moters plaukai, moters kasa, kuri suveržia, pritvirtina, pririša. Kitaip tariant, jį tvirtai laikanti virkštelė, kuri maitina jo kūrybą, susijusią su juslinguoju sapnų ir pasąmonės pasauliu, kad ir labai įspūdingu, vis dėlto inertišku.
Galbūt todėl Maestro sunku suprasti konceptualųjį meną, kuriame vyrauja abstraktūs objektai, atriboti nuo gaivališkųjų gamtos ir žmogaus pasąmonės stichijų. Kritikuodamas vieną iš šiuolaikinių menininkų, kuriam „neužtenka kantrybės pradėti nuo nieko“, tai yra tuščio popieriaus lapo, Maestro pamiršta, kad tokio „nieko“ jau seniai nebėra. Kad ne tik viskas parašyta, bet ir nutapyta. Taigi visi mes pradedame nebe nuo nieko, o nuo to, kas palikta prieš mus gyvenusiųjų, ir būti absoliučiai originaliam praktiškai nebeįmanoma.
Anūkė Rasa (beje, tos ilgakasės merginos ir Maestro palikuonė) – irgi ne iš kelmo spirta (genetika!). Jos vaidmuo šiame romane – savotiškos oponentės, turinčios įžiebti konfliktą, pasaulėžiūrų susidūrimą, galbūt netgi dramatišką ir netikėtą finalą (atvesti pagedusį menininką į doros kelią). Tiesą pasakius, sunkoka įsivaizduoti, kad ji, irgi ambicinga tapytoja, o dar turinti Maestro genų, į jo pasišaipymą „Užjaučiu tavo teptuką, nes ką tokia darnos ištroškusi mergelė gali nutapyti?“ reaguoja palyginti ramiai, nors tokia pašaipa galėtų išprovokuoti dramatišką, netikėtą atsaką. (Tik nereikėtų turėti galvoje itin nuspėjamų variantų).
Maestro, „senas ligotas egoistas“, ir jo anūkė, „darnos ištroškusi mergelė“ – įdomus duetas dramaturginiu požiūriu. Būtų galima spėti, kiek nutiktų komiškų ir tragikomiškų situacijų, jeigu romanas būtų sumanytas ne kaip išpažintinė pasipasakojimo forma, o kaip drama, kuriai būtini nuolatiniai personažų susikirtimai ir psichologinė jų charakterių raida. Dabar jie abu lyg už stiklinės sienos ir tarsi koketuoja su skaitytoju. Rasa, užuot adresavusi klausimą egoistui seneliui, klausia mūsų, skaitytojų: „Ar Maestro apskritai ką nors nutuokia apie pasiaukojimą, tarnystę kitam žmogui?“ Bet ką mes, skaitytojai, galime atsakyti? Turbūt nieko. Kita vertus, kad toji stiklinė siena taip ir nesugriaunama, irgi pateisinama – taip gyvenime juk dažniausiai ir būna.
Nors romane labai daug ryškių ir tikroviškų, o kartais ir poetiškai žiaurių epizodų, susijusių su karo ir pokario metais, Maestro l‘éducation sentimentale gana paprastas ir netgi banalus. Atrodo, kad viskas jam, turtingų ir įtakingų tėvų sūnui, padėta ant lėkštutės; na, kartą neturėjo dažų piešimui, tai jau buvo trauma. Maestro, neišgyvenusiam alkio, šalčio, nepritekliaus, smurto, nešvaros kaip bendražmogiškos egzistencinės patirties, dažnai pritrūksta empatijos: jo nesujaudina maža mergytė prie tėvo lavono, jis netgi nuveja ją šalin. Bet norėdamas prisivilioti miško Žynę, persipjauna delną, kad turėtų priežastį pas ją nueiti. Ir pati mirtis jam rodosi kaip estetinis reiškinys – arba graži, arba bjauri. Taigi iš tiesų jis labai smarkiai laikomas tamsiųjų, inertiškųjų instinktų virkštelės. (Romane „Maranta“ Maestro pavadintas „šamanu“, „čeraunyku“ – tai irgi pabrėžia jo, kaip gamtiško, inertiško žmogaus, prigimtį).
Turint omeny, kokiais laikais Maestro teko gyventi, nuostabu, kad jam neteko susidurti su asmenybės laisvę gniuždančia sistema. Kad į jo bravūrišką požiūrį „man nusispjaut ant darbininkų partijos lozungų ir socialistinio realizmo“ sistema neatsakė niekaip, kai tuo tarpu mažiau žinomi ar nepripažinti menininkai, bandantys maištauti, būdavo įvairiausiais būdais tildomi arba patys nutildavo, neretai pasitraukdami ne tik iš meno, bet ir iš gyvenimo. Apskritai Maestro atrodo neturintis nei politinių pažiūrų, nei idėjinio stuburo, ir tai įtartina, nors vėlgi – visiškai gyvenimiška. Nes, anot filosofų egzistencalistų, vis tiek ateina lemiamas momentas, kai turi pasirinkti, o tada paaiškėja ir pažiūros, ir vertybės. Ir naivumas, paremtas žodžiais: „O kuo aš dėtas, aš tik menininkas“, šiuo atveju ne tik kad negelbsti, bet ir atrodo veidmainiškas.
Kadangi, žvelgiant šiuo aspektu, romane tarsi nėra pagrindinio veikėjo idėjinio brendimo kelio ir pažiūrų formavimosi, šios pasirinkimo būtinybės ir nereikia. Tuo romanas vėlgi yra savotiška fikcija, nes realybėje, kaip žinome, būna kitaip. Tiesą pasakius, vargu ar padoru būtų primygtinai reikalauti iš autorės vaizduoti savo herojų teisingai idėjiškai bręstantį, nors dar visai neseniai tokie reikalavimai buvo ne tik kad padorūs, bet ir privalomi.
Nereikia pamiršti, kad knyga visų pirma yra apie meną ir menininką. O jeigu atsikratytume klišių, teigiančių, kad menininkas – ypatinga būtybė su antžmogiškais gebėjimais arba, priešingai, menininku gali būti bet kas, svarbiausia pasitikėti savimi ir nepritrūkti optimizmo, – suprastume, kad tai viena keisčiausių ir nuostabiausių, o galbūt ir kvailiausių žmogiškosios patirties ir veiklos sričių. Turinti, be abejo, ir komizmo, ir tragizmo.
Ir, žinoma, kainą, kurią tenka sumokėti. Tai liudija lenkų poeto Adamo Zagajewskio „Plonytės linijos“ citata, kurią Rasa skaito savo seneliui: „Būti talentingam – tai tas pats, kas turėti nepaprastai godų kreditorių, kuriam reikia mokėti visą gyvenimą, viską išsiparduoti, o jis vis tiek niekada nepasisotins ir dar mirties valandą atsiradęs pareikš pretenzijų“.
Pabaigai – gražus poetinis inkliuzas, būdingas Birutės Jonuškaitės prozai. Dirvinio vijoklio žiedas palyginamas su gramofono kriaukle, atsukta į visatą. Tokia miniatiūrinė Žemės ausis, gaudanti kosmoso dažnius. Mažytis paradoksas, iliustruojantis, kaip viena talpi metafora gali nustelbti ilgą tiradą apie „tikrą“ ir „netikrą“ meną.
Birutė Jonuškaitė. Maestro. Romanas. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
