Mums vis dar reikia apie tai kalbėti, kad pagaliau suprastume ir išmoktume išgyventi kolektyvinę kaltę, jei tokios esama, arba pajėgtume nepasiduoti provokacijoms, kai be išimties visa lietuvių tauta vadinama žydšaudžių tauta.
Kai 1941 metų birželį į Lietuvą įžengė okupacinė vokiečių kariuomenė, pirmas darbas, kurio ėmėsi naujoji valdžia, buvo žydų areštai ir getų kurimas, galiausiai peraugęs į masines žudynes. Apie tai, kas tomis dienomis vyko Lietuvoje, daugiausiai žinome iš Kazimiero Sakovičiaus „Panerių dienoraščio“, kuriame kalbama apie Vilniaus žydų žudynes, ir Judelio Beileso prisiminimų knygos „Judkė“, pasakojančios apie Kauno getą ir IX fortą. Pastarosios knygos leidžia susidaryti vaizdą apie tai, kas dalyvavo šiame nusikaltime ir kokiu žiaurumu pasižymėjo, bet ne mažiau vertingi ir liudijimai apie atskirų asmenų ar šeimų patirtis. Holokausto istorijos dėlionę papildė dar viena detalė – Jochanano Faino knyga „Berniukas su smuiku“, išleista leidyklos „Kitos knygos“, kurią į lietuvių kalbą vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis.
Šios knygos pirminis impulsas – getą išgyvenusio žydo noras supažindinti žmones su tais, kurie kruvinu nacių okupacijos laikotarpiu rizikuodami savo gyvybėmis slėpė žydus. Tai – Jono Paulavičiaus šeima: Jonas, jo žmona Antanina, sūnus Kęstutis ir dukra Danutė. J.Fainas atskleidžia Jono motyvus, aptaria pastangas, kurias šis dėjo, įvairiose namų vietose slėpdamas net 14 žydų inteligentų. Į Lietuvą vėl grįžus sovietams, visi J. Paulavičiaus išgelbėtieji išvyko iš Lietuvos, išskyrus knygos autorių: šis dar kurį laiką gyveno pas savo globėją, todėl matė, kaip žmonės reaguoja į J.Paulavičiaus elgesį.
Atsirado ne vienas, manantis, kad Jonas tai darė dėl pinigų (taip, beje, galvojo ir kai kurie, pakliuvę tarp tų 14 laimingųjų). J.Fainas į tokius kaltinimus reaguoja itin skaudžiai – Jonas tėvo netekusiam berniukui buvo didžiausias autoritetas. Ko gero, J.Fainas teisus, Paulavičių šeimą vedė ne noras pasipelnyti, tačiau nežinia, ar J.Paulavičius laikėsi J.Faino moralinio imperatyvo „svarbiausia išlikti žmogumi“, ar, būdamas komunistinių pažiūrų, siekė kuo labiau pakenkti vokiečių valdžiai. Bet priežastys lieka nesvarbios, kai kalbama apie žmonių gyvybes. Knygoje minima ir daugiau žmonių (lietuvių, žydų ir vokiečių), kurie padėjo Jochananui sunkiausiomis jo gyvenimo valandomis. Pasakojimas papildytas J.Faino asmeninio albumo nuotraukomis.
Kalbėdamas apie Paulavičius, bandydamas pagerbti jų indėlį, J.Fainas pateikia nemažai žinių ir apie savo šeimą, ir apie bendrą to meto situaciją. J.Fainas – Kauno žydas, IX forte amžinojo poilsio atgulė jo brolis, dėdės, tetos ir šių vaikai, jo tėvas liko ilsėtis koncentracijos stovykloje. Iš šio mirties fabriko pavyko ištrūkti motinai, kuri grįžo patyrusi neišgydomų dvasinių traumų, ir dviems seserims – Verai ir Juditai. Tuo metu, kai prasidėjo masinis žydų naikinimas, J.Fainui buvo 12 metų, jis gyveno pasiturinčioje šeimoje, daug laiko skyrė mokslams, o ateitį siejo su muzika – berniuką buvo užvaldžiusi aistra smuikui. Nacių okupacija iš vienų atėmė gyvybes, iš kitų – svajones. Jochananas epizodiškai grįždavo prie smuiko pamokų, tačiau geto darbai pažeidė pirštus ir profesionaliai griežti jis nebegalėjo.
Kuriam laikui netekęs galimybės lankyti mokyklą, berniukas įgijo daug kitokių pamokų: suprato, ką reiškia netektis, pasiaukojimas, kokia yra gyvybės kaina, kiek nedaug reikia, kad žmogus prarastų žmogiškumą, o tuo pačiu – kiek nedaug reikia, kad atsiskleistų geriausios žmogaus savybės. Keista yra tai, kad tiek skaudžių išgyvenimų patyręs asmuo nekaltina likimo ir neieško kaltų, ir vienu didesnių jo tikslų tampa siekis nebūti panašiu į tuos, kurie žudė. Viena vertus, tai skamba kaip lozungas, kita vertus, savo veiksmais J.Fainas rodė, kad gerumas, atjauta tapo jo asmenybės dalimi (kiek vertas epizodas, kai berniukas parsiveda namo pamaitinti alkanus, suvargusius nacių karius, tapusius sovietų belaisviais).
Galbūt J. Fainui rūpėjo parodyti ne tai, kas buvo kraupu, o tai, kas tame tvane, kaip kad jis vadina Holokaustą, išliko gražu ir gera.
Be abejonės, knyga sukrečia, kaip sukrėstų kiekvienas panašus pasakojimas. Yra knygų apie Holokaustą, kurias vos įmanoma skaityti – taip šokiruoja jų istorijos. Knygoje „Berniukas su smuiku“ sukrečiančių vaizdų netrūksta, tačiau galbūt dėl prabėgusių metų ir pasikeitusio autoriaus santykio su praeitimi pasakojimas emocine prasme gana nuosaikus. O galbūt J. Fainui rūpėjo parodyti ne tai, kas buvo kraupu, o tai, kas tame tvane, kaip kad jis vadina Holokaustą, išliko gražu ir gera. „Svetimi dabar tapo savi“, – minima net kelis kartus, rodant pasaulį, kuriame apie gresiantį badą žinantys dalinasi paskutiniu kąsniu.
Tokia knyga kaip „Berniukas su smuiku“, kurios tikslas – parodyti heroiškus poelgius, padėkoti, labai lengvai gali tapti patetiška ode. Kaip minėta, J.Fainas asmeniškai priima Jonui Paulavičiui metamus kaltinimus dėl noro pasipelnyti ir bando apginti savo gelbėtoją. Kai kalba sukasi apie tokias temas, literatūrai galima šį tą atleisti, bet J.Fainui, nežinia, sąmoningai ar atsitiktinai, pavyksta neperžengti ribos tarp kokybiško teksto ir asmeninio pobūdžio išsisakymų. Tą ribą nutolina išsamiai aprašyta paties autoriaus biografija ir okupacijų bei karų purtomos Europos dokumentiniai vaizdai. Pvz., mes žinome nemažai išsigelbėjusių žydų istorijų, bet kur kas mažiau apie tai, kas vyko, kai jie ištrūko iš getų ir koncentracijų stovyklų. Apie tai, kad net vokiečiams pralaimėjus karą agresija žydų atžvilgiu laikėsi dar gana ilgai, kalbama mažiau. Kai J.Fainas vėl pradėjo lankyti mokyklą, susidūrė su patyčiomis ir kreivais žvilgsniais, o šias problemas mokyklos vadovybė ėmėsi spręsti ne gindama bndražmogiškus idealus, o bijodama naujosios valdžios, kuri esą išgelbėjo žydus, nepasitenkinimo. Lenkijoje ir komunistinė valdžia nebuvo žydams labai palanki, šiai tautai teko gyventi gana sudėtingomis sąlygomis. Knyga „Berniukas su smuiku“ sugriauna įsitikinimą, kad vokiečiams pralaimėjus karą žydų laukė laiminga pabaiga.
Žydai sako, kad labai svarbu prisiminti istoriją: kol ją prisiminsime ir jausime asmeninį santykį, kol tai nebus tik datos ir skaičiai, tol galėsim išvengti jos pasikartojimo. Tokie liudijimai kaip J.Faino reikalingi, kad dirgintų mūsų atmintį, neleistų pamiršti. Ši istorija užrašyta 2004-aisiais, prireikė net 13 metų, kad ji pasiektų Lietuvos skaitytojus. J.Faino ir kitų išgyvenusiųjų liudijimai niekada nepraras aktualumo, tad gal metas ir mums prisėsti prie geto pamokų?
