Pirmojo Gint Aro romano „Surandant Mėnulį cukruje“ („Finding The Moon In Sugar“) didžioji dalis veiksmo vyksta Lietuvoje. Pagrindinis romano veikėjas yra Andrew, aštuoniolikmetis iš Ilinojaus valstijos. Tai tipiškas nedaug pasiekęs amerikietis jaunuolis, kuris nesutaria su tėvais, nežino, kaip prasimanyti pinigų ir nemato perspektyvų gyvenime. Andrew pardavinėja narkotikus, tačiau, kaip pats liūdnai pastebi, „jam nesiseka net ir tai“.
Andrew gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis netikėtai sutikus Audrą – lietuvę, už pinigus ištekėjusią už turtingo Andrew kliento. Andrew įsimyli iš pirmo žingsnio, ir, netrukus sužinojęs, kad Audra grįžo į Lietuvą, viską meta, vargais negalais nusiperka lėktuvo bilietą į vieną pusę ir išskrenda iš paskos.
Knyga nėra ilga – 250 puslapių, padalintų į 30 skyrių. Bet iš pradžių skaitosi sunkiai – į lietuvių kalbą knyga neišversta, tad skaityti teko angliškai, o parašyta ji visa Ilinojaus jaunimo dialektu. O prie jo priprasti užtrunka. Pirmasis knygos sakinys skamba taip: „I swear that everything your gonna read in here happened 100 proc. true”. Ir tokiu apsipūtusio paauglio kalbos stiliumi parašyta visa knyga. Dėl to per pirmus 20 puslapių porą kartų padėjau knygą į šalį.
Bet neužverčiau, ir tuo džiaugiuosi. Pripratus viskas atrodo normalu ir autentiška. Kadangi knyga parašytu pirmu asmeniu, o Andrew buvo išmestas iš mokyklos, sunku tikėtis, kad jis kalbėtų įprastine anglų kalba. Kai veiksmas pasiekia Lietuvą, pasidaro itin smagu. ŠMC, legendinis „Suokalbis”, „Absento fėjos” vakarėlis sode ar Aušros vartai – Andrew, svetimąjį svetimoje žemėje, čia stebina viskas. Siužetas vystosi greitai, o daug scenų atrodo siurrealiai ir kelia sąsajas su „Meile ir neapykanta Las Vegase“ ar panašiais filmais.
Tai suteikia progą Lietuvą pamatyti nauju kampu – tokiu, kokiu ją mato smalsus užsienietis.
Svarbu pažymėti, kad knygos autorius, nors kalba lietuviškai, pirmą kartą savo protėvių gimtinėje apsilankė 1992 m., būdamas devyniolikos metų. Verčiant knygos puslapius akivaizdu, kad Andrew patirtyse Vilniuje esama ir daug paties Gint Aro patirčių atspindžių. Tai suteikia progą Lietuvą pamatyti nauju kampu – tokiu, kokiu ją mato smalsus užsienietis, kuriam nėra savaime suprantama, kas yra Aušros vartai, kokia publika garsėja Užupis arba kiek alkoholio lietuviai vartoja per laidotuves.
Kelios smagesnės iškarpos:
„Vilnius is like Lord of the Rings – a small village where everybody’s sellin’ jewelry and gold, plus paintings, sweaters and some really expensive pants”
„Thay say this blet all the time. It means whore. But you can say it anytime just like fuck or shit”
„Drivin’ down that Autostrada was crazy, cauze in Lithuania you pass people even though there’s a log truck comin’ right at you”
„She knew a place where the pancakes were real good, these ones called laytin bleenai su barveek, which is like small burittos made with cream and huge mushrooms”
Ir taip toliau, ir panašiai. Andrew visame tame bando susivokti ir nepasimesti. Jis susiranda šunį, kurį pavadina „Tepti” (tai buvo atsitiktinai jo pasirinktas žodis iš lietuviško laikraščio), tampa ŠMC pastoviu klientu, atsiduria tiek Vilniaus bohemos susibūrimo vietose, tiek madinguose naktiniuose klubuose ir visą laiką bando susivokti, ko gi nori iš gyvenimo.
Knygos stilius – vientisas, struktūra linijinė. Išskyrus keletą epizodų, kuomet Andrew skaito svetimus laiškus ar dienoraščius, visas kūrinys parašytas iš Andrew perspektyvos – tarsi, jau prabėgus visiems įvykiams, jis nutaria juos aprašyti. „The thing is, when you start writin' down a story of your life, it totally makes sort shit out“.
Nesvarbu, ar kalba apie savo patirtis narkotikų kupiname vakarėlyje prie Vilniaus, ar apie Nidos kopas, ar apie darbo paieškas savo gimtajame mieste, ar apie sudėtingus santykius su mama, Andrew pulsuoja nuoširdumu. Su jo svarstymais ir dvejonėmis lengva tapatintis, net jei ne viskam pritariame, ir tai leidžia stipriai susigyventi su veikėju.
Gyvybės ir detalių pilni aprašymai leidžia susidaryti nuoseklius ir daugialypius ne tik Andrew, bet ir svarbiausių jo aplinkos žmonių portretus. Tempas, tiesa, nėra vienodas – kartais, kai Andrew pasiekia bent laikiną stabilumą, keliuose puslapiuose prabėga keli mėnesiai, o kartais kelios dienos trunka keliasdešimt puslapių.
Interviu 15min Gint Aras, paklaustas apie pagrindinę savo knygų idėją, atsakė: „Yra dvi pagrindinės temos. Aš rašau apie meilę ir mirtį“. Kūrinyje esama ir vieno, ir kito. Meilės – daugiau“.
Tačiau vadinti „Finding The Moon In Sugar“ meilės romanu būtų klaidinga. Pagrindinis Andrew romane tenkantis iššūkis – ne pasiekti moterį, kurios meilės trokšta, o apsispręsti, ką daryti pasiekus. Kai paaiškėja, kad ne viskas yra taip paprasta ir kad žmonės būna kitokie, nei pasirodo iš pirmo žvilgsnio ar pirmo susitikimo. Kad jie turi gilių problemų, kurios greitai tampa ir su paauglišku naivumu vis dar į gyvenimą žvelgiančio Andrew problemomis. Kad jų elgesio motyvai yra visiškai kitokie, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Knygos pabaiga, kai likus maždaug ketvirtadaliui veiksmas persikrausto atgal į JAV, apskritai įgija antikinės tragedijos nuotaiką. Depresija ir kitos psichikos problemos, karo paliktos sąmonės (ir kūno) žaizdos, nusivylimas šeima, priklausomybė nuo narkotikų, priklausomybė nuo kitų žmonių, nepasitikėjimas savimi – tik dalis iššūkių, kurie pasitinka veikėjus, besistengiančius rasti savo vietą gyvenime ir neprarasti vilties.
P.S. Knygos pavadinimas nėra metafora narkotikams, kaip atrodo pradėjus skaityti. Jis yra visiškai tiesioginis – viename knygos epizode veikėjas ieško Mėnulio cukruje.
