Kai galvoju apie šią praėjusio amžiaus viduryje parašytą knygą jau užvertusi paskutinį jos puslapį, ji man primena turkišką serialą. O ir interneto paieškos sistema pirmiausia išmeta nuorodas į pagal knygą pastatytą serialą. Tačiau tegul jūsų nesuklaidina toks knygos apibūdinimas, kuris visai nepelnytai sumenkina šį romaną.
Romanas pasakoja apie Feridę, pravarde Čalykušu (Žvirblis arba Čiauškutė) – iš turtingos šeimos kilusią našlaitę, pabėgusią nuo ją apgavusio sužadėtinio mokytojauti į Anatolijos kaimus, kurių vieną po kito jai tenka palikti, sergstint savo reputaciją. O ano amžiaus Turkijoje merginai nešlovę galėjo užtraukti ir tokie mūsų akimis nekalti dalykai kaip šypsena, trumpas pašnekesys su vyru, netgi tapimas meilės subjektu.
Musulmoniška Turkijos visuomenė, žinoma, nėra tai, kas knygą priartina mūsų šiuolaikinio pasaulio. Mums svetimos ankstyvos santuokos ar jau santuokos apskritai, nesuprantama ir tokia moters padėtis visuomenėje, kur ji be vyro negali turėti ramybės ir kur kone nusikaltimu yra laikomas jos nebūtinai koketiškas žvilgsnis, kur moteris gali būti smerkiama už tai, kad ji yra graži ir geidžiama.
Vis tik kartais atrodo, kad rašytojo plunksną vedžioja mūsų močiutė katalikė. Galbūt dėl to, kad Feridę auklėjo prancūzų pensione Stambule. Ten štai sesuo Aleksi nuolat kartodavo: „Mano mergytės, nuo nepagydomų ligų ir neišvengiamų ligų yra tik vienas vaistas – kantrybė ir nuolankumas. Negandose slypi ir viena slapta malonė. Kas jas pakelia ne dejuodamas, o su šypsena, tam jos mažiau ir pakenkia.“
Skamba kaip vaikystėje į galvą kaltas „ryte juoksies – vakare verksi“ arba „gavai per vieną skruostą – atsuk kitą“. Panašu, kad Feridė taip ir gyvena. Užuot gynusi savo garbę tokiose situacijoje, kur, žiūrint iš mūsų dienų perspektyvos, net nėra ko gintis, ji bėga iš vieno kaimo į kitą. Ir viskas – tik dėl piktų liežuvių, kurių savininkai (savininkės) nepajėgia suprasti, kaip tokia daili ir išsilavinusi mergina yra niekieno žmona.
Be tėvų, sužadėtinio apgauta mergina vienui viena papuola į Turkijos švietimo sistemos aparato mėsmalę, bandydama įsidarbinti mokytoja. Be pažįstamų ir užtarimo koją žengti čia yra labai sunku, ir todėl merginai pirmiausia tenka važiuoti mokytojauti į tolimus nesvetingus užkampius, kur labiau nei pikti liežuviai Čalykušu žeidžia prisiminimai apie sužadėtinį, kurio mylėti per ilgus išsiskyrimo metus ji taip ir nepaliauja.
Kelios vaizdingai rašytojo nupieštos smurto scenos suspaudžia širdį, nes dingteli, kad skaitai ne romaną, o Lietuvos žiniasklaidą arba girdi kaimyno istoriją. Viena jų pasakoja apie karininko mušamą žmoną. Kumščiais ir kojomis vyras ją talžo mažamečių vaikų akivaizdoje, Čalykušu nesikiša, nes ką gi gali padaryti silpna mergaitė, o kaimynas, bandantis apginti moterį, pats gauna lupti. Negana to, mušama moteris maldauja vyro, kad ji jos nepaliktų. „Muša, vadinasi, myli“ – kažkur juk labai girdėta.
Kita liūdną lietuvišką provinciją primenanti siužetinė linija yra pasakojimas apie Munisę – mergaitę, kurią Feridė – kasdien vis mažiau Čalykušu, ta linksma nerūpestinga Čiauškutė – pasiima savo globon. Mergaitę iki tol augino tėvas ir pamotė, ji, verčiama dirbti, dažnai nesirodydavo mokykloje, jai pamotė skirdavo žiaurias fizines bausmes. Ir daugiausia vien dėl to, kokia buvo jis motina – tuometės Turkijos visuomenės akyse ji buvo laikyta paleistuve.
Skandinamų, mušamų ir kitaip ujamų vaikų tema taip pat nedingsta iš svarbiausių žiniasklaidos naujienų skyriaus – Lietuva turi kur kas daugiau nei vieną Munisę.
Romanas, kurio dalis yra parašyta kaip Feridės dienoraštis, kulminaciją, mano galva, pasiekia būtent dienoraščio pabaigoje. Stiprios ir nepriklausomos merginos įvaizdis tarytum sutrupa paskutiniame jos įraše, kur Feridė pripažįsta gyvenime padariusi vieną itin didelę klaidą. Tokia išpažintis charakterį tik dar sustiprina – juk kiek daug jėgų reikia tam, kad bent sau, bent tyliai pripažintum klydusi, pripažintum, kad tau reikia žmonių.
Kur ir kaip ji mano klydusi, kaip ir tai, kuo baigiasi knyga, sąmoningai nutylėsiu. Paskutinis dienoraščio įrašas yra tikra romano razina, ypač tiems, kurie iki jo gal jau bus kiek pavargę skaityti. O pačios pabaigos, kur istorija pradedama pasakoti nebe pirmuoju asmeniu, gali būti, o gali ir ne. Čia kaip paskutinės dalies „Haris Poteris ir Mirties Relikvijos“ skyrius „Po 19 metų“ – vieniems sugadina visą septynių tomų „poteriadą“, kitiems, kuriems žūtbūt reikia geros pabaigos, leidžia ramiai užmigti.
Jau išdaviau, kad pabaiga – laiminga. Gal dėl to labiausiai ir nusipelno „turkiško serialo“ etiketės. Jeigu būčiau tokį apibūdinimą išgirdusi prieš imdama knygą į rankas, gal ji iki šiol taip ir gulėtų neatversta. Kita vertus, kaip gerai pastebėjo kolega, turkų romanuose meilės linijos yra neišvengiamos, tačiau tos istorijos kuriamos tokios sodrios, su tiek daug detalių, kurios peržengia valstybių sienas ir kultūrų ribas, kad grąžina meilės pasakas į joms deramą vieną. Kitaip tariant, parodo, kad knygos apie meilę nėra tik sekmadieniniai romanai.
Jau vien ko vertas Orhano Pamuko „Nekaltybės muziejus“ – obsesyvi meilė aprašoma taip detaliai ir smulkmeniškai, atrodo, kad rašytojas iš detalių sukuria ne personažus, o tikrus žmones. Ne veltui, matyt, ne visi O.Pamuko muziejuje Stambule apsilankę turistai supranta, kad eksponatai yra netikri, tik kruopščiai rašytojo rinkti ir dėlioti į lentynas maždaug dešimtmetį.
Gero skaitymo!
