Šiuos šešis apsakymus siejanti tema – 1995 Kobės žemės drebėjimas, pražudęs daugiau kaip 6000 žmonių. Visų istorijų veiksmas vyksta išsyk po žemės drebėjimo, ir nors veikėjų tiesiogiai nepaveikia ši tragedija, jie jaučia ją kitaip – sapnuose, išplaukiančiuose atsiminimuose, nuojautose, numanomose sąsajose su žmonėmis, kurie galbūt galėjo ten gyventi.
Nors kalbant apie šį apsakymų rinkinį pažymima, kad visi jie parašyti H.Murakami nebūdingu trečiuoju stiliumi, bent kelis japonų autoriaus kūrinius skaitę žmonės nesunkiai atpažins tiek charakteringą pasakojimo stilių, tiek dažnai jo knygose pasitaikančias temas, herojų tipus. Tiesa, kačių šįkart čia nėra, o ir džiazas, jei neklystu, skamba tik viename apsakyme, tačiau H.Murakamio taip mėgstami L.Tolstojus ir F.Dostojevskis čia visgi neišvengiamai paminimi.
Visas šešias subtiliai papasakotas istorijas vienija praradimo, tuštumos jausmas, kurį žemės drebėjimas dar labiau išryškina, tampa savotišku katalizatoriumi. Vieną herojų, nieko per daug nepaaiškinusi, tik pasakiusi, kad gyvendama su juo jautėsi tarsi būdama su oro gumulu, palieka žmona; moteris savo skyrybų skausmo paliktą akmenį mėgina išmesti Tailande; iš namų pabėgusi mergina degina laužą su šeimą palikusiu vyru, kuris pasakoja, kaip miršta sapnuose. Gyvenimas tėra trumpas sunkus sapnas – viename iš apsakymų sako dvasininkas, ir herojai bando suprasti, ką šiame sapne jie veikia. Tos pačios alegorijos, simboliai kartojasi apsakymuose, taigi gija tarsi sieja visas šias istorijas.
Gyvenimas tėra trumpas sunkus sapnas – viename iš apsakymų sako dvasininkas, ir herojai bando suprasti, ką šiame sapne jie veikia
Nepasakyčiau, kad visi apsakymai vienodai stiprūs. Bent jau man ši knyga augo sulig kiekvienu apsakymu, ir įdomiausias istorijas radau knygos pabaigoje – „Varlys išgelbsti Tokiją“ bei „Medaus pyragas“, ypač pastaroji, savo sentimentalia nuotaika ir tema kiek primenanti autoriaus knygą „Norvegų giria“. Beje, bent jau man kiekvienas iš šių šešių apsakymų priminė vis kitą H.Murakami knygą – pavyzdžiui, pirmasis „Ateiviai išsilaipina Kušire“ kiek panašus į „Prisukamo paukščio kronikas“, „Varlys išgelbsti Tokiją“ – siurrealistiškiausius H.Murakami kūrinius.
H.Murakami herojai neretai būna vieniši, melancholiški, ne itin aktyvūs socialiniame gyvenime, tokie jie ir čia. Tačiau šiame apsakymų rinkinyje autorius rodo, kad net ir, regis, būdami atitrūkę, žmonės visgi tampriai susiję vieni su kitais. Nebūtinai šie saitai aiškūs, kartais galbūt jie išlenda tik per pasąmonės vaizdinius. Tačiau net tai, kas vyksta toli nuo mūsų gyvenimų, vis tiek paveikia mus visus. Galbūt tai ir yra mūsų išsigelbėjimas? – sufleruoja mums rašytojas. Paskutinio apsakymo optimistinė pabaiga rodo, kad galimas ne tik liūdesio ir praradimo kupinas pasaulis, bet ir toks, kuriame aplinkui šviesu ir toje šviesoje galima karštai apkabinti mylimus žmones.
Nors ir nepriskirčiau šios knygos prie stipriausių H.Murakami kūrinių, visgi tai knyga, kuriai skirti tas kelias valandas skaitymo verta – „Visus šokančius Dievo vaikus“ tikrai perskaitysite per vieno vakaro prisėdimą. Žinoma, visiems prisiekusiems rašytojo gerbėjams jokių rekomendacijų nė nereikia. Na, o džiugi žinia yra ta, kad belaukiant naujojo H.Murakami romano lietuviškai šiemet prieš Kalėdas knygynuose turėtų pasirodyti ir dar vienas jo kūrinys – „The Elephant Vanishes“ vertimas į lietuvių kalbą.
