1942-ųjų balandis. Leilas rieda nežinoma kryptimi traukinio vagone, skirtame gabenti gyvulius. Ankšta, trošku. Jau čia verda kova dėl išlikimo. Leilas savo noru leidosi į šią kelionę, mat buvo tikima, kad bejausmė nacių ranka nelies žydų šeimų, iš kurių bent vienas jaunas vyras išvyks dirbti į nacių stovyklas. Visgi tai buvo melas, į kurį įsipainiojęs Leilas išlipo vėliau žiaurumais pagarsėjusioje Aušvico koncentracijos stovykloje Lenkijoje.
Tokia siužetine linija pradedamas rašytojos iš Naujosios Zelandijos Heather Morris debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“. Ši knyga paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išgyvenimo istorija. Pats savo gyvenimo istoriją rašytojai atskleidęs Leilas ilgai tylėjo, nepasakojo, kas vyko karo metais Aušvice, tačiau po žmonos Gitos, su kuria susipažino koncentracijos stovykloje, mirties 2003 m. atsivėrė, nes bijojo, kad gali būti palaikytas kolaborantu, nacių bendrininku.
Knygoje pasakojama, kad į Aušvicą patekęs Leilas, mokėjęs kelias užsienio kalbas, atsitiktinumo dėka tapo tatuiruotoju. Jo darbas – pažymėti į stovyklą atvežtus kalinius, jiems ant rankos ištatuiruojant numerį. Šis darbas buvo laikomas kiek lengvesniu nei kitų kalinių, be to Leilas gaudavo papildomą maisto davinį, geresnes gyvenimo sąlygas. Tačiau tai nereiškė, kad Leilas išvengė Aušvico siaubo.
Leilas šlykštėjosi savo darbo, kad turi žymėti savo tautiečius žydus, prisiliesdamas prie jų mirties, tačiau tai darė, nes suprato, kad jei darbo neatliks jis, atliks kitas. Visgi jis atrado šviesą, nuraminusią jo emocijas – pasinaudodamas savo privilegijomis Leilas padėdavo kitiems kaliniams, parūpindavo jiems maisto, vaistų, o vėliau, susipažinęs ir įsimylėjęs kalinę Gitą, nusprendė, kad iš šios stovyklos privalo išeiti gyvas ir su ja susituokti.
Taip prasidėjo Leilo kova dėl išlikimo žiauriausioje nacių prižiūrimoje koncentracijos stovykloje.
„Aušvico tatuiruotojas“ apima 1942-1945 metų laikotarpį, daugiausia dėmesio knygoje skiriama koncentracijos stovyklos kasdienybei. Čia atsiveria nacių žiaurumas, jų sadistiniai polinkiai, prievarta. Su tuo iš arti susipažino pats Leilas, kuris gyveno atskirtas nuo kitų kalinių, bet turėjo asmeninį prižiūrėtoją SS karininką Stefaną Bareckį, kuris turėjo teisę bet kuriuo metu Leilą pasiųsti myriop. Ir jis nevengdavo tatuiruotojui priminti, kas yra šeimininkas.
Romane daug kalbama apie kalinių tarpusavio santykius, bendravimo subtilybes, stovyklos hierarchinę tvarką. Pasakojama, kokie darbai būdavo atliekami stovykloje, kaip apeiti nacių sukurtas griežtas taisykles, kurias pažeidus laukdavo tik viena bausmė – mirtis. Visgi knygose epicentre – Gitos ir Leilo meilės drama, kuri persipina su to meto skausmu. Gana ironiška, kai kalbama apie bent kažkokį džiaugsmą, kai tuomet viskas skendėjo liūdesyje.
-
Knygos recenzija. Atsitiktinumas ar likimas? Atsakymą siūlo Davido Mitchello „Prižiūrėtojas“
-
Knygos recenzija. J.Salterio „Žaidimas ir pramoga“ – aistringa kelionė į lemtį
-
Knygos recenzija. U.A.Boschwitzo „Keleivis“ – pabėgimas iš nacistinės Vokietijos
-
Knygos recenzija. 10 priežasčių skaityti Mathiaso Enard'o „Kompasą“
-
Knygos recenzija. Andriaus Tapino „Prezidentas“ – rinkimų ir jų užkulisių fikcija
Knyga žavi perteikiama viltimi. Tai bene ryškiausia šios istorijos emocija – viltis mylėti, viltis išeiti, viltis sulaukti rytojaus. Šiuo tikėjimu Leilas stengėsi ir užkrėsti kitus, tačiau atrodo, kad jo noras, jog tuo tikėtų visi, susijęs ir su jo paties noru neprarasti vilties žiburio – kuo aplink daugiau šviesesniu rytojumi tikinčių žmonių, tuo lengviau ištverti Aušvico skausmą.
Negalima neišskirti ir romano nuotaikos – slogumas, įtampa ir autentiškumas. Šią knygą lydi šiurpas, verčiant knygos puslapius nesunku įsivaizduoti, ką patyrė Leilas, tačiau ką jis tuomet jautė – atsakyti sunku ir kartu baugu. Autorė emocinei veikėjų pusei dėmesio skyrė mažiau.
Koncentracijos stovykloje siaubo netrūko. Besidomintieji Holokausto istorija romane sutiks ir „Mirties angelu“ vadintą Aušvico gydytoją Josefą Mengelę, kuris tiesiog traukinių perone atvykusius kalinius skirstydavo į tuos, kurie išgyvens, nes jam reikalingi, ir tuos, kurie iškart siunčiami į dujų kameras. Tad skaitytojai be Leilo ir Gitos išgyvenimo istorijos turi galimybę plačiau ir giliau pažvelgti į tuomečio Aušvico koncentracijos stovyklos niūriąją pusę.
„Aušvico tatuiruotojas“ patiks tiems skaitytojams, kurie, visų pirma, domisi Holokausto, Antrojo pasaulinio karo temomis. Tačiau knyga nėra istorinis leidinys, tai grožinės literatūros pasakojimas, nors ir paremtas tikrais įvykiais. Romanas neturėtų nuvilti ir tų, kurie yra pasiilgę sukrečiančios bei įkvepiančios dramos, net savotiško autentiškumu alsuojančio trilerio.
Kaip jau minėjau, ši istorija galėjo pražūti, kaip neišgirsti liko kiti Aušvico koncentracijos stovyklos pasakojimai. Leilas realybėje ilgai tylėjo, kol išdrįso prabilti. Tylėjo, nes galėjo būti palaikytas nacių bendrininku. Visgi prabilęs jis mums atvėrė naujas galimybes pažvelgti į nacių stovyklą kitu žvilgsniu – kalinio, kuris buvo tarp tų, kurie pasmerkti myriop, ir tų, kurie myriop skiria.
Skaitytojai romane sutiks ir „Mirties angelu“ vadintą Aušvico gydytoją Josefą Mengelę.
Beje, tikroji Leilo pavardė yra visai ne Sokolovas, o Eisenbergas – po karo grįžęs į gimtinę jis pasikeitė savo pavardę į sesers, kuri jau buvo ištekėjusi už rusų karininko ir priėmusi jo pavardę. Išties apie šio slovako gyvenimą ir išgyvenimo vingius po pabėgimo iš Aušvico būtų galima parašyti dar bent vieną knygą. Nors „Aušvico tatuiruotojo“ epiloge trumpai išdėstomi šie gyvenimo po koncentracijos stovyklos faktai, jie verti atskiros istorijos, nes trumpai aptariami skamba ne ką mažiau neįtikėtinai nei Aušvice patirti žiaurumai.
Skaičiuojama, kad romanas „Aušvico tatuiruotojas“ išverstas į daugiau nei 40 užsienio kalbų. Ir tai savotiškas ženklas, kad pasaulis ne tik domisi šia skaudžia žmonijos istorijos žaizda. Pasaulis yra pasirengęs išklausyti ir suprasti viltį, kurios vedini išgyveno Aušvico stovyklos kaliniai. Ir ne tik suprasti, bet ir vilties pasimokyti. Rašytoja Heather Morris mums dar kartą primena, koks beribis žmogaus žiaurumas ir kokia neįveikiama gali būti viltis bei noras išgyventi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. U.A.Boschwitzo „Keleivis“ – pabėgimas iš nacistinės Vokietijos
