Romanas „Griovys“ tapo trečia rašytojo knyga, pasirodžiusia Lietuvoje. Visas knygas išleido leidykla „Baltos lankos“, o jas visas į lietuvių kalbą vertė Aušra Gudavičiūtė.
Hermano kocho knygų apžvalgos
- Knyga „Vakarienė“ (2015 m.) – Audriaus Ožalo apžvalga
- Knyga „Vasarnamis su baseinu“ (2017 m.) – Jurgos Mandrijauskaitės apžvalga, Mažvydo Karaliaus apžvalga
Kaip tampa įprasta H.Kochui, pasitelkęs sarkazmą, jis žvelgia į mūsų kasdienybę ir ydas, kurias mes, žmonės, turime visi, tik garsiai apie taivengiame kalbėti. Šį kartą rašytojas nagrinėja žmogaus baimės temą.
Romano siužetas sukasi aplink Amsterdamo merą Robertą Valterį. Populiarus, miestiečių gatvėse lengvai atpažįstamas ir jau antrą kadenciją šias pareigas užimantis Robertas yra sukaustytas įtarimų – per Naujųjų metų priėmimą jo akį patraukia žmonos Silvijos ir vieno iš jo pavaduotojų bendravimas. Robertas atmeta bet kokias įmanomas versijas ir įtiki tik vienintele jam manomai situaciją paaiškinančia galimybe, tad ir kelia tik vieną klausimą – ar jam nežinanti jo žmona užmezgė slaptą romaną?
Bijodamas likti vienišas, tačiau nenorėdamas likti ir kvailio vietoje, kai jis, būdamas meru, tik paskutinis visame Amsterdame sužinotų apie neištikimybę, jis tampa akylu aplinkos stebėtoju.
Analizuodamas ne tik savo žmonos, bet ir paties savo elgesį, jis bando surasti neištikimybės įrodymų. Kaip elgiasi žmogus, kuris nuo savo antrosios pusės slepia neištikimybę? Robertas leidžiasi į prisiminimus, ten mėgindamas atrasti užuomazgas, kurios patvirtintų jo baimes. Beje, užuomazgas, kurios gali iš baimės lengvai virtis paranoja.
Greta Roberto asmeninį gyvenimą iš pamatų purtančių įtarimų viską dar labiau įsiūbuoja jo tėvai – garbaus amžiaus 94-erių tėvas pareiškia, kad atėjo metas jam numirti. Roberto tėvai po ilgų diskusijų priėjo išvados, kad nenori tapti našta savo sūnui, o garbus amžius kužda, kad bet kada gali nutikti netikėtumas, kuris prikaustys juos prie ligos patalo, o tai jų nežavi. Tad nenorėdami tapti liūdno likimo paliestais žmonėmis jie planuoja savižudybę, apie kurią Robertą ketina įspėti planuojamo incidento išvakarėse, o dabar tereikia keliauti kartu – padėti išsirinkti vietą būsimam kapui.
Kaip tampa įprasta H.Kochui, pasitelkęs sarkazmą, jis žvelgia į mūsų kasdienybę ir ydas, kurias mes, žmonės, turime visi, tik garsiai apie tai vengiame kalbėti.
Itin nejauki situacija Robertą verčiau persvarstyti savo gyvenimą – ką reiškia būti našlaičiu, nors tau jau eina šešta dešimtis? Kaip elgtis - bandyti atkalbėti tėvus ar leisti jiems elgtis taip, kaip sau išmano? O gal šią keistą situaciją galima išnaudoti bandant arčiau savęs išlaikyti Silviją, kuri iš užuojautos galbūt nutrauktų menamą romaną su jo pavaduotoju?
Cinizmu ir egoizmu persmelkti klausimai. Kaip ir visas H.Kocho stilius, kuriame intriguojantį pasakojimą papildo ciniški palyginimai, tiesmukiškumas ir pirmojo asmens - aš - iškėlimas į priešakines linijas. Pasitelkdamas literatūrinį aštrumą, rašytojas smelkiasi į žmogaus vidų – ko mes bijome labiausiai? Visi esame kėlę klausimą, kas nutiktų, kaip reikėtų jaustis, jei staiga įprasta kasdienybė prasmegtų ir liktume vienui vieni bei toliau per rutiną turėtume brautis vienatvėje? Regis, tai ir yra viena didžiausių mūsų baimių.
Kartu H.Kochas knygoje kelia mums artimus klausimus: kokia riba tarp baimės ir paranojos? Ar pagrįstai mus užvaldo baimės? Kodėl žmogus, žvelgdamas į aplinką ir pajutęs pavojų iš karto pradeda svarstyti apie pačius blogiausius scenarijus? Galų gale, kodėl žmogus lengvai pasiduoda baimėms, kurios be didelio vargo įveikia logiką?
Tarsi psichologas H.Kochas personažo lūpomis analizuoja tiek save, tiek kitų literatūrinių žmonių elgesį. Dėliodamas galimus įtarimus, kaip tokioje situacijoje, į kurią pateko Robertas, dera elgtis, jis svarsto, kaip žmogus paslysta ir išduoda gyvenimo paslaptis. Tuo pačiu jis skverbiasi į pagrindinio veikėjo vidų ir atskleidžia, ką jaučia žmogus, kurį užvaldo galimos vienatvės baimė – ką jis gali padaryti, kad to išvengtų ir kaip jis atrodo prieš aplinkinius? O kaip atrodytų, jei taptų situacijos auka?
Romano pasakojimas keri paprastumu, tačiau ne prastumu. Autorius geba sklandžiai, aiškiai ir intriguojančiai pasakoti apie kasdienius dalykus, juos įpindamas į intrigos drabužius. J.Kochas tarsi psichologas aiškina žmogaus elgesį, o verčiant romano puslapius vis labiau lengva įtikėti, kad Robertas iš tiesų yra romano skaitytojas. Tačiau, kas svarbiausia, autorius geba personažų lūpomis pasakyti tai, ką neretai norėtume ištarti ir mes, bet nedrįstame taip pasielgti.
Panašiomis intrigomis H.Kochas žongliravo ir anksčiau pasirodžiusiose knygose „Vakarienė“ bei „Vasarnamis su baseinu“. Ir už šį perteiktą stilių reikėtų dėkoti vertėjai A.Gudavičiūtei.
Išties imti trečią to pačio autoriaus knygą į rankas yra ir malonu, ir kiek baugu. Malonu, nes prieš tai pasirodžiusios H.Kocho knygos buvo dėmesio verti psichologiniai pasakojimai, peliečiantys vis kitus vidinius žmogiškumo kampus. Tačiau ar trečia knyga dar gali nustebinti? Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie nuostabą, o, manau, apie išlaikytą kokybę. Anksčiau skaičiusieji šio autoriaus knygas jau žino, ko galima iš jų tikėtis. Ir mažiausiai ką galima gauti perskaičius romaną „Griovys“, tai lūkesčius atitinkantį pasakojimą – nei geresnį, nei blogesnį už prieš tai buvusius. Tiesiog gebantį kalbėti apie tai, apie ką mes dažnai nedrįstame garsiai kalbėti. Ir ko nedrįstame prisipažinti. Tačiau tai padaryti patraukliai, įtaigiai ir persmelktai gyvenimo cinizmo su psichologijos prieskoniais.
Knyga patiks tiems, kas mėgsta intriguojančius romanus, kuriuose siužeto vingiai neleidžia iš anksto nuspėti istorijos atomazgos. H.Kochas pasakojimu rezga tokį mazgą, kuris išnarpliojamas tik paskutiniuose puslapiuose, tačiau net ir užvertus knygą skaitytojas yra priverstas stabtelėti ir dar kartą pasvarstyti, ar perprato autorius pagrindinę idėją. Šios dviprasmybės yra tikra H.Kocho vizitine kortelė.
Trumpai apibūdinti šį romaną galima pasakant, kad tai knyga, kalbanti apie baimes ir tai, ką žmogus padarytų, kad jų išvengtų. O padaryti jis gali daugiau, nei galėtų pats įsivaizduoti. Tad nenustebkite, jei perskaitę romaną „Griovys“ į savo vidinius siaubus žvelgsite kitaip.
Trečia H.Kocho knyga lietuvių kalba. Trečias pasakojimas apie žmogaus vidinį pasaulį. Trečias prisilietimas prie kasdienybės su cinizmu ir psichologiniu žvilgsniu. Trečias skaitytojo malonumas.
O kada bus ketvirtas? H.Kocho kūrybos norisi dar ir dar.
