Jeilio universiteto profesorius istorikas Timothy Snyderis gerai žinomas Lietuvos skaitytojams. 2010 m. pasirodžiusioje knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ autorius lygina Stalino ir Hitlerio įvykdytus nusikaltimus Rytų Europoje (1). Jo pasiūlytas geografinis terminas „kruvinos žemės“ referuoja į tas teritorijas, kurios buvo pasidalintos nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą ir slaptuosius jo protokolus. Ši knyga ir joje išdėstyta interpretacija susilaukė plataus istorikų ir visuomenės dėmesio Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau ne ką mažiau kritikos ar kaltinimų istoriniu revizionizmu ar bandymu sumenkinti Shoah atminimą bei mastą.
Dalis klausimų, keltų „Kruvinose žemėse“, išplečiami ir naujausioje Snyderio knygoje „Black Earth: The Holocaust as History and Warning“, kurios antraštė savaime byloja, kad čia pagrindinis dėmesys bus skiriamas ne dviejų totalitarinių režimų palyginimui, o nacistinės Vokietijos planuotam ir vykdytam masiniam žydų naikinimui „kruvinose žemėse“ ir ne tik. Skaitant šią labiau Vakarų auditorijai skirtą sintezę, skaitytojas vargu ar ras naujų faktų ir įvykių, kurie nėra žinomi ar aptarti kitose studijose, tačiau Snyderis šiuos faktus perteikia bei supina su asmeninėmis žmonių istorijomis ir pasakojimais, todėl knygą įdomu skaityti. Antra vertus, įdomus ir literatūrinis autoriaus pasakojimas nereiškia, kad šią knyga bus lengva skaityti. Po faktais, liudininkų asmeninėmis istorijomis autorius kelia klausimus ir siūlo savo interpretacinį modelį, kuris kaip ir „Kruvinų žemių“ atveju, verčia susimąstyti apie šiuo metu istoriografijoje vyraujančius teiginius ar interpretacijas Holokausto atžvilgiu bei leidžia pažvelgti į šio regiono istoriją bendrame Europos kontekste.
Mes mąstome apie koncentracijos stovyklas, tačiau mažuma žuvusiųjų žydų jas matė.
Būtent dėl šios priežasties ir verta skaityti knygą. Autorius skaitytojui užduoda klausimus ir jį provokuoja diskusijai jau pirmuose knygos puslapiuose: „Mes esame teisūs siedami Holokaustą su nacių ideologija, tačiau pamirštame, kad daugelis žudikų nebuvo naciai ir net vokiečiai. Mes galvojame, pirmiausia, apie Vokietijos žydus, tačiau didžioji dauguma žydų, žuvusių Holokausto metu, gyveno už Vokietijos ribų. Mes mąstome apie koncentracijos stovyklas, tačiau mažuma žuvusiųjų žydų jas matė. Mes kaltiname valstybę, tačiau naikinimas buvo įmanomas tik ten, kur valstybės institucijos buvo sugriautos. Mes kaltiname mokslą ir taip perimame svarbų Hitlerio pasaulėžiūros elementą. Mes kaltiname tautas ir taip mėgaujamės supaprastinimais, kuriuos naudojo patys naciai“ (p. XII).
Vienas iš čia paminėtų elementų – valstybės ir jos institucijų sugriovimas – yra pamatinis Snyderio teiginys, lydintis skaitytoją per visą knygą, tiek vertinant nacių ideologiją ar imperinius tikslus Rytų Europoje, tiek ir analizuojant masines žydų žudynes bei kolaboravimo su naciais motyvus. Autorius aptardamas Hitlerio pasaulėžiūrą ir nacistinės Vokietijos vykdytą užsienio ir karinę politiką nemažai dėmesio skiria toms pamokoms, kurios buvo įgautos dar iki karo ir kurios atvedė iki masinių žudynių vykdymo įsiveržus į sovietų okupuotas Lenkijos ir Baltijos valstybių teritorijas ar pačią Sovietų Sąjungą: „Nacių strateginės prognozės apie valstybių elgesį buvo dažnai klaidingos, tačiau naciai išmoko pamoką, kas atsitinka, kai valstybės yra sunaikinamos. [...] Austrijos aneksija paskatino žydų deportaciją, įsiveržimas į Lenkiją sukūrė galimybę juos uždaryti getuose, o naikinamasis karas prieš Sovietų Sąjungą atvedė prie Galutinio sprendimo“ (p. 115).
Šioje vietoje autorius prieina jau prie „Kruvinose žemėse“ aptarto Molotovo-Ribbentropo pakto, kaip pagrindinio atspirties taško, nulėmusio ne tik Antrojo pasaulinio karo pradžią, bet ir turėjusio ne ką mažesnę įtaką tam, kas vyko šiame regione 1941 m. vasarą. Snyderis yra teisus teigdamas, kad dviguba okupacija pakeitė okupuotų valstybių visuomenių struktūrą ir sukūrė naciams palankias materialines, psichologines ir politines sąlygas, kuriomis jie nebūtų lengvai pasinaudoję, jeigu prieš tai šios valstybės nebūtų okupuotos Sovietų Sąjungos.
Sovietų vykdyta turto nacionalizacija tiesiogiai palietė visus gyventojus, tačiau žydus, kurie buvo įsitvirtinę prekyboje ar pramonėje, daug labiau. Konfiskavus žydų turtą ar jį perdavus kitiems, sovietai sukūrė naciams palankias materialines sąlygas, kėlusias naujųjų turto valdytojų suinteresuotumą, kad tikrieji šeimininkai niekada nepasirodytų (p. 127–128) arba turtas išliktų valstybės rankose (p. 171).
Tautinių mažumų įtraukimas į naujai sukurtą sovietų administracinį aparatą sukūrė psichologines sąlygas ir mitą, kad dėl okupacijos, valstybės sugriovimo ar gyventojų deportacijų kalti su sovietais kolaboravę žydai, kurį puikiai išnaudojo naciai, skatindami keršto nuotaikas visuomenėje ir tarp vietinių kolaborantų (p. 129). Galiausiai sovietų okupacija ir pats valstybės praradimas sukūrė politines sąlygas, vertusias sovietų okupuotų valstybių gyventojus sieti nepriklausomybės atkūrimo viltis su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karu, kurios taip pat nacių buvo išnaudojamas tiek tarp į Berlyną pasitraukusių okupuotų valstybių politinių veikėjų, tiek ir prasidėjus karui (p. 130–131). Visas šias tris sąlygas Snyderis iškelia kalbėdamas apie Lenkiją, kuriai knygoje skiriama nemažai dėmesio, tačiau visi šie elementai išlaikomi ir kalbant apie kitas sovietų ir nacių okupuotas valstybes, tarp jų ir apie Lietuvą.
Snyderis pažymi, kad tarpukario Lietuvoje nebuvo ryškaus antisemitizmo, o lyginant ją su kitomis to meto Europos valstybėmis, ją galima būtų laikyti valstybe, kurioje žydai galėjo ieškoti prieglobsčio.
Snyderis pažymi, kad tarpukario Lietuvoje nebuvo ryškaus antisemitizmo, o lyginant ją su kitomis to meto Europos valstybėmis, ją galima būtų laikyti valstybe, kurioje žydai galėjo ieškoti prieglobsčio. Nors Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo valdoma autoritarinio režimo, tačiau būtent jis stengėsi apsaugoti šalyje gyvenančias tautines mažumas nuo persekiojimo ir pažaboti visuomenėje bręstančias kraštutines nuotaikas. Antra vertus, jau minėtas sąlygas naciai čia galėjo išnaudoti daug ryškiau ir plačiau, o to priežastys slypi sovietų įvykdytose masinėse žmonių deportacijose likus savaitei iki Vokietijos invazijos (p. 139–140).
Snyderis yra teisus, kad žydų tapatinimas su komunistais Lietuvoje buvo plačiai paplitęs, tačiau kalbėdamas apie LAF veiklą ar sukilimą daro keletą faktinių klaidų. Kaip ir „Kruvinose žemėse“, „Black Earth“ autorius pažymi, kad prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, Berlyno LAF žmonės sugrįžo į Lietuvą kartu su vokiečių kariuomene kaip vertėjai ir vokiečių siekių aiškintojai vietiniams gyventojams (p. 162–163). Nors LAF siejo nepriklausomybės atkūrimo viltis su Vokietijos–Sovietų Sąjungos karu, tačiau Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš karto prasidėjus karui ir ją sudarė ne Berlyno LAF, o okupuotoje Lietuvoje veikusio LAF branduolio nariai.
Lygiai taip pat Kazys Škirpa, neslėpęs savo provokiškų pažiūrų, turėjęs nemažai pažinčių nacistinės Vokietijos politiniuose, kariniuose ar saugumo sluoksniuose bei planavęs tapti vyriausybės ministru pirmininku, privalėjo likti Berlyne namų arešto sąlygomis. Nors ši klaida nemenkina visos knygos turinio ir neturi didelės įtakos Snyderio kuriamai interpretacijai, tačiau tai puikiai iliustruoja, kad net tie Vakarų istorikai, kurie laikomi Vidurio ir Rytų Europos istorijos specialistais, dažnai yra menkai susipažinę su lietuvių autorių darbais, kurių pastaraisiais metais yra nemažai paskelbta prestižiniuose mokslo žurnaluose, straipsnių rinkiniuose ar užsienio leidyklų išleistose monografijose. Net 39 puslapius užimančiame archyvinių šaltinių, publikuotų dokumentų, memuarų ir literatūros sąraše galima išvysti tik tris lietuvių parengtas publikacijas: dvi JAV gyvenančio Vėjo Gabriel Liulevičiaus monografijas bei Vlado Sirutavičiaus ir Dariaus Staliūno straipsnį.
Kalbėdamas apie kolaboravimo motyvus Snyderis pažymi, kad antisemitizmas ne viską paaiškina, kas vyko 1941 m. vasarą.
Kalbėdamas apie kolaboravimo motyvus Snyderis pažymi, kad antisemitizmas ne viską paaiškina, kas vyko 1941 m. vasarą, ypač atsižvelgiant į tai, jog patys vokiečiai turėjo pripažinti vietinių gyventojų nesuinteresuotumą organizuoti ar vykdyti pogromus šalyje (p. 149–150). Anot autoriaus, vienas iš pagrindinių motyvų, paskatinusių vietinių kolaboravimą su naciais, buvo ta pati sovietų okupacija. Dalyvavimas žydų žudynėse vietiniams gyventojams leido paslėpti savo pačių kolaboravimo su sovietais faktą (tam knygoje skiriama daugiausia dėmesio), parodyti lojalumą naujiesiems okupantams, išlaikyti sovietų ar pirmosiomis karo dienomis užgrobtą žydų turtą, tuo tarpu naciams pagreitinti žudynių tempą ir mastą.
Kalbėdamas apie Lietuvą Snyderis pamini ir kitą sąlygą, t. y. kad su sovietais kolaboravę lietuviai galėjo atgauti pasitikėjimą ir įrodyti savo lojalumą Lietuvai, nušovę bent vieną žydą (p. 164). Čia autorius, manytina, netiesiogiai referuoja į Lietuvių informacijų biuro 1941 m. kovo 19 d. atsišaukimą „Brangūs vergaujantieji broliai“, kuris yra išlikęs dviem skirtingais variantais. Viename jų yra ir Snyderio perfrazuojamas sakinys: „Išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą“. Kitoje to paties atsišaukimo versijoje šio sakinio nėra.
Minėtasis sakinys yra paplitęs daugelyje dokumentų rinkinių, o užsienio istorikai savo studijose dažnai jį nurodo kaip lietuvių antisemitizmo ir kolaboravimo su naciais žudant žydus faktą2.
Nepaisant to, ar šis atsišaukimas yra falsifikatas, ar ne, Snyderio pateikti motyvai taip pat neiliustruoja viso 1941 m. vasaros paveikslo, ypač žinant tai, kad tarp kolaboravusių ir žydų žudynėse dalyvavusių asmenų buvo ne tik ekssovietų kolaborantai, kriminalinis visuomenės elementas, bet ir garbingų profesijų atstovai.
Dėl šios priežasties čia veikė ne tik turtinis ar politinis dėmuo, kuris knygoje yra išryškintas, bet ir psichologinis, kurį pats autorius nurodo, bet plačiau neaptaria. Antra vertus, reikėtų pažymėti, kad romantizuojantys ar lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse kaltę neigiantys skaitytojai pateisinimo savo argumentams šioje knygoje neras. Snyderis gana tiksliai atkuria Holokausto Lietuvoje eigą ir pažymi, kad nors Lietuvoje naciams ir sunkiai sekėsi išprovokuoti pogromus, tačiau jie atrado pakankamą kiekį talkininkų vykdant sistemines ir masines žydų žudynes šalies provincijoje ar didžiuosiuose miestuose.
Visi minėti trys faktoriai buvo naudingi ne tik nacistinei Vokietijai įžengus į sovietų okupuotas teritorijas, tačiau ir patiems sovietų propagandistams karui pasibaigus ir grįžus į tas pačias „kruvinas žemes“. Snyderis teisingai pažymi, kad iš karto po karo okupuoti lenkai, lietuviai, latviai ar estai dažnai buvo tapatinami su „fašistais“, tuo tarpu Sovietų Sąjunga, sudariusi sąjungą su nacistine Vokietija ir prisidėjusi prie karo sukėlimo, save dažnai vaizdavo kaip „taikos“ vėliavnešę.
Autorius čia atkreipia dėmesį į sovietų propagandos įrankį, kuris buvo plačiai naudojamas ne tik sovietmečiu, bet ir išmoningai šiandien taikomas Putino Kremliaus, t. y. kolaborantų siejimą su konkrečiomis tautomis, tuo tarpu aukas paslepiant po žuvusių „taikių sovietų piliečių“ sąvoka: „Viena nemaloni aplinkybė, su kuria teko susidurti sovietų propagandistams, buvo ta, kad Holokaustas prasidėjo būtent ten, kur 1939 ir 1940 m. Sovietų Sąjunga įvedė savo revoliucinę tvarką. Antroji – visų tautybių sovietų piliečiai, įskaitant ir nemažą kiekį komunistų, kolaboravo kartu su vokiečiais žudant žydus, [...] Sovietų propagandistai su orvelišku tikslumu bandė atsakomybę susieti su lietuviais ar latviais, kurių valstybes 1940 m. Sovietų Sąjunga sugriovė, arba su vakarų ukrainiečiais, kurių nacionalinės ambicijos taip pat buvo sovietų pažabotos. Moralinės atsakomybės kėlimas leido sovietams pateisinti šių teritorijų reokupaciją po karo. Maža to, kaip ir naciai, sovietai bandė tiesioginę atsakomybę už žydų žudymą permesti toms valstybėms, kurias jie kartu buvo okupavę“ (p. 149).
Sovietų taikytas manipuliacijas karo ir Holokausto istorija Snyderis aptaria ir kalbėdamas apie Aušvicą. Kaip ir Kruvinose žemėse, naujojoje knygoje autorius nebando sumenkinti Aušvice žuvusių aukų atminimo, tačiau pabrėžia, kad Aušvico susiejimas su Blogio ar Holokausto simboliu sumenkina tai, kas vyko kitose nacių okupuotose teritorijose.
Būtent čia daugelis aukų žuvo toje pačioje aplinkoje, kur ir gyveno: netoli namų esančiuose miškuose ar duobėse. Anot autoriaus, Aušvico tapatinimas su Blogiu buvo naudingas tiek vokiečių pokario kartai, tiek ir sovietams: vokiečiai galėjo tvirtinti, kad jie nieko nežinojo, kas vyko „kruvinosiose žemėse“, tuo tarpu sovietams buvo paranku, kad masinės žydų žudynės nebūtų siejamos su teritorijomis, kurias jie patys buvo okupavę. Dėl šių priežasčių Snyderis daro išvadą, kad kalbant apie Holokaustą ir jį siejant išskirtinai su Aušvicu, nuo istorijos yra atskiriamos kai kurios tautos, kurias jis palietė, kaip ir vietos, kurias jis pakeitė (p. 209).
Šioje vietoje Snyderis geografiškai neapsiriboja vien „kruvinosiomis žemėmis“, bet ir aptaria žydų padėtį atskirose Balkanų, Šiaurės ir Vakarų Europos valstybėse. Nagrinėdamas atskirų šalių pavyzdžius autorius sugrįžta prie jau minėtos valstybės suvereno svarbos, kuri buvo svarbiausias matas, lėmęs tiek nacių vykdomą politiką žydų atžvilgiu konkrečioje vietoje, tiek ir visuomenės elgesį žydų tragedijos akivaizdoje.
Anot Snyderio, požiūris į žydus kaip į piliečius ir valstybės institucijų ar politikų valia atsispirti nacių keliamiems reikalavimams buvo pagrindinis žydų pasmerkimo mirčiai ar jų gelbėjimo motyvas konkrečioje valstybėje ir konkrečioje situacijoje (p. 249).
Apibendrindamas Snyderis pažymi, kad Holokaustas nėra iki šiol įsisąmonintas ir suvoktas, kaip ir Antrojo pasaulinio karo pamokos. Baigiamojoje Black Earth dalyje autorius į Holokaustą bando pažvelgti ne tik iš humaniškosios pusės, bet ir kaip į praeitį, kuri žmonijai turėtų būti perspėjimas ir pamoka: „Holokausto suvokimas yra mūsų galimybė, galbūt paskutinė, išsaugoti žmoniją“ (p. 342).
Anot Snyderio, šiandien, kaip ir XX a. ketvirtame dešimtmetyje, pasaulis gyvena lūžinio momento sąlygomis, kurios gali atvesti į suklestėjimą, bet lygiai taip pat ir išprovokuoti globalų konfliktą, chaosą ar kaltųjų paieškas. Kalbėdamas apie šiandienes problemas autorius pirmiausia išskiria klimato kaitą, didėjančią Kinijos įtaką, augantį žmonių kiekį planetoje, kuris gali sukelti maisto ar vandens trūkumą. Kita problema – Rusija, kurioje Putino režimas pradėjo karą Ukrainoje, reabilitavo stalinizmą ir remdamas Europos kraštutinių ultradešiniųjų partijas atkartoja Stalino vykdytą politiką, t. y. sudarydamas sąjungas su ultranacionalistais Kremlius siekia susilpninti Europos vienybę, saugumą ir paniekinti tas vertybes, kurias išpažįsta ir kuriomis gyvena europiečiai (p. 332).
Anot Snyderio, Hitleris neigė, kad mokslas gali išspręsti maitinimo problemas, tačiau manė, jog karinėmis priemonėmis galima užimti naujų teritorijų ir taip šias problemas išspręsti. Šiandien didžiosios valstybės ir jų politikai didelį dėmesį skiria naujoms karinėms priemonėms, ginkluotei kurti, tačiau mažai investuoja į technologijas, kurios padėtų sumažinti klimato taršą ar spręstų vandens ir maisto trūkumo problemas, kurių sprendimai yra daug pigesni už naujus ginklus. Neišsprendus šių problemų, ateityje gali kilti konfliktai, globali panika ar žmoniją atvesti prie radikalių sprendimo priemonių ir mąstymo, ką darė Hitleris ir nacistinė Vokietija.
Ko gero, naivu būtų tikėtis, kad Timothy Snyderio knyga pakeis pasaulį, privers kariaujančiuosius sėsti prie taikos derybų stalo, o masinį vartojimą ir gamybą staiga pakeis tausus išteklių naudojimas. Tačiau galima drąsiai teigti, kad ši knyga sudomins daugelį skaitytojų įvairiose pasaulio šalyse, reikėtų tikėtis, ir
Lietuvoje.
1. Lietuviškas vertimas: Timothy Snyder, Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, Vilnius: Tyto alba, 2011, 566 p.
2. Plg. Christopher Browning, The Origins of the Final Solution: The Evolution of Nazi Jewish Policy, September 1939 – March 1942, Lincoln: University of Nebraska Press, 2004, p. 270; Dov Levin, Trumpa žydų istorija Lietuvoje, iš hebrajų kalbos vertė Jonas Morkus, Vilnius: V. Burdenkovo komercinė firma „Studija 101“, 2000, p. 152.