Knygos recenzija. Įvairiaspalvis R.Seethalerio „Laukas“: ką kalba mirusieji

Knygą, kaip ir ankstesnes autoriaus knygas, pasirodžiusias Lietuvoje – „Visas gyvenimas“ ir „Tabakininkas“ – išleido leidykla „Baltos lankos“. Į lietuvių kalbą vertė Rūta Jonynaitė.

R.Seethaleris lietuvių skaitytojams turėtų būti gerai pažįstamas. Pirmoji autoriaus knyga lietuvių kalba pasirodė 2017 metais – tuomet kūrinys „Visas gyvenimas“ išsiskyrė nugludintu pasakojimu, kuriame nedaugžodžiaujant kalbama apie svarbius ir didžius kasdienybės dalykus. Po metų pasirodęs „Tabakininkas“ tęsė tą pačią liniją – melancholiškas pasakojimas ir prasmės paieškos.

Naujausia R.Seethalerio knyga lietuvių kalba „Laukas“ taip pat pasižymi it poezija skambančiu tekstu. Žinoma, už perteiktą emociją turėtume padėkoti knygos vertėjai.

Romanas skaitytoją nukelia į Paulštato miestelį, kurio pakraštyje yra kapinės, vietinių vadinamos tiesiog lauku. Čia palaidoti miestelio gyventojai, o kūrinyje autorius pateikia jų prisiminimus apie savo gyvenimo kelią.

Ką mirusieji galėtų papasakoti, jei tam turėtų vieną galimybę?

R.Seethaleris kelia tokį klausimą, pateikdamas Paulštato gatves jau palikusių gyventojų mintis.

Vieni iš jų prisimena paskutines savo gyvenimo dienas, valandas ir minutes, kalba apie mylėtus vyrus bei žmonas ir vaikus. Antri išlieja pagiežą dėl įvykių, kurie jiems giliai įsismelkė į širdis. Treti prisipažįsta tai, ką visą gyvenimą slėpė – apie kančią, gėdą, širdgėlą, kurią patyrė, bet apie ją nedrįso garsiai prabilti.

Mane knygoje žavėjo R.Seethalerio gebėjimas kalbėti atvirai.

Išties knyga jautriai kelia jau mano minėtą klausimą apie paskutinę galimybę prabilti bei verčia ir patį skaitytoją pasvarstyti, ką jis kalbėtų ne paskutinę savo gyvenimo akimirką, bet ką ištartų po kurio laiko, kai gyvenimo kelias jau būtų apmąstytas šimtus valandų, o išvados dėl eitų žingsnių jau padarytos.

Jau pati kūrinio pradžia verčia kiek nejaukiai jaustis. Net šiek tiek apninka gėda ir esi tarsi privertas slapukauti, nes juk skaitai nepažįstamų žmonių, mirusių žmonių, prisipažinimus ir paslaptis. Ir nors šie žmonės tėra literatūriniai personažai, tačiau pat kūrinio tematika juos paverčia it skaitytojo pačio sutiktais asmenimis.

Įdomi romano struktūra. Čia nerasite įprastų dialogų, kurie galėtų atverti gyvenimo išmintį. Sukaupta gyvenimo patirtis veriasi per atvirus jau mirusių žmonių pasakojimus, kurie tarpusavyje yra persipynę.

Neretai šiuose pasakojimuose žmonės kalba vieni apie kitus, šmėkšteli kieno nors prisiminimuose arba prisipažinimuose. Tad keliaudamas per skirtingas istorijas skaitytojas ne tik susipažįsta su Paulštato gyventojais, bet ir ir su visu žmogiškuoju miestelio gyvenimu – kuo alsuoja ši vieta, kuri turi daug prisiminimų.

Pasakojimas lipdomas lėtai. Viena, antra, trečia detalė ir skaitytojas supranta, kad Paulštato gyvenimas nebuvo tok ramus, koks galėjo pasirodyti. Šis miestelis taip pat kentėjo nuo žmogiškųjų ydų.

Vokiečių literatūros kritikė Elke Heideneicg labai taikliai pastebėjo sakydama, kad R.Seethaleris „kaip niekas geba aprašyti tylą ir baigtį“. Ir išties romane „Laukas“ šis autorius verčia sustoti ir iš naujo viską apgalvoti net tada, kai pateikia vienos miestelio gyventojos, Sofijos Brejer, prisiminimą, kuris pateikiamas vienu žodžiu – „Idiotai“.

Romanas skaitytoją nukelia į Paulštato miestelį, kurio pakraštyje yra kapinės, vietinių vadinamos tiesiog lauku.

Autorius savo puikia poetine kalba skaitytoją priverčia patį viską pajusti ir išgyventi viską kartu su pasakotoju. Tad kiekvieną istoriją skaitytojas išgyvena ir pats, net jei ši istorija ir parašyta tik vienu minėtu žodžius. Bet kodėl būtent nuskambėjo jis? R.Seethaleris jautriai prieina prie svarbiausių mūsų kasdienybės klausimų ir prakalbina tuos žmones, kurie net nenori kalbėti, nes galbūt bijo dar kartą būti nesuprastais visuomenėje.

Skaičiusieji šio autoriaus knygas jau žino, ko gali tikėtis. Tuo metu dar neskaičiusiems R.Seethalerio kūrybos reikėtų pasakyti, kad šis autorius niekur neskuba – versdamas jo romano puslapius jauti, tarsi laikas būtų sustojęs ir aplink nieko nelikę svarbesnio nei tai, ką kalba knygų personažai.

O jie neretai pasako daugiau nei mes galėtume pasakyti patys.

Net ir tada, kai tyli.

Mane knygoje žavėjo R.Seethalerio gebėjimas kalbėti atvirai. Pripažinkime, kad neretai patys negebame to daryti, nes nedrįstame – tiesa tiesiog per daug skausminga, o dažnai ir patys bijome sau pripažinti tai, kas yra akivaizdu, bet skaudu.

Vokiečių literatūros kritikė Elke Heideneicg labai taikliai pastebėjo sakydama, kad R.Seethaleris „kaip niekas geba aprašyti tylą ir baigtį“.

Ir tokiam pasakojimui puikiai tinka paskutinės galimybės pretekstas. Laikas, kai galbūt galime pasakyti viską, kas visą gyvenimą spaudė širdį, bet taip ir nebuvo išsakyta.

R.Seethaleris šiuo romanu dar kartą priminė, kad nereikia laukti tokių paskutinių akimirkų, kurių gali visgi ir nepasitaikyti. Kiekvienas iš mūsų tokiomis akimirkomis turėtume gyventi dabar ir nelaukti jokio preteksto išsakyti savo nerimą ir begalinį žavesį mylimiems žmonėms.

Nes kas, jei ne mes, ir kada, jei ne dabar?

Žinoma, galėtume kelti klausimą, ar jau trečioje autoriaus knygoje lietuvių kalba mes jį pamatėme kiek nors pasikeitusį? Ar jis visgi išliko toks, koks buvo nuo literatūrinės pažinties pradžios? Tačiau jei to klaustume, turėtume ir atsakyti į kitą klausimą – jei R.Seethaleris kalba tuo pačiu literatūriniu tonu, galbūt dar ne viską pasakė?

Romanas „Laukas“, regis, ir yra pavyzdys, kad ne viskas yra išsemta.

R.Seethalerio kūryba vis geba iš naujo paliesti, kas žmogaus viduje yra giliai paslėpta. Ir man pačiam tai patinka, nes šis autorius vis verčia iš naujo permąstyti tai, ką jau manei esi permąstęs.

Galiausiai sužinai, kad visgi su daugelių dalykų nesi susigyvenęs. Kaip ir Paulštato gyventojai.