Airių rašytojas J.Boyne'as knygą pristatė 2006 metais. Bent jis pats tuo metu pasakojo, kad knygą rašė sau įprastu būdu – sėdęs prie darbo stalo beveik nemiegojo ir per dvi su puse paros parašė juodraštinį kūrinio variantą. Tiesa, prieš sėsdamas rašyti knygą „Berniukas dryžuota pižama“ jos autorius prieš tai ilgą laiką domėjosi Holokausto tema.
2008 metų tarptautinio bestselerio etiketė, tvirtas kopimas į „The New York Times“ bestselerių sąrašo viršūnę, vėliau sekusi knygos ekranizacija, kaip jau minėjau – keli milijonai parduotų knygos egzempliorių, o pats kūrinys išverstas į daugiau nei 30 užsienio kalbų.
Regis, toks trumpas knygos pristatymas garbę darytų bet kokiam kokiam kūriniui. Tačiau „Berniukas dryžuota pižama“ yra dvejopas kūrinys.
-
Knygos recenzija. K.Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – susitaikymas su savimi
-
Knygų recenzija. „Kombinio moteris“ ir „Mano miego ir poilsio metai“ – apie dvi gerai kitokias knygas
-
Knygos recenzija. P.Claudelio „Šuns archipelagas“ – gyvenimas yra farsas
-
Knygos recenzija. Kodėl vabzdžiai, o ne žmonės valdo pasaulį
-
Knygos recenzija. Tiitas Aleksejevas apie M.Friedenthalio romaną „Melancholija“
-
Knygos recenzija. „Moteris raudonais plaukais“ – kai rašo meistrai
Istorija skaitytoją nukelia į Antrojo pasaulinio karo Berlyną. Čia kartu su šeima gyvena Brunas – devynmetis berniukas. Jis, kaip įprasta vaikui, yra smalsus, naivus, mėgsta tyrinėti aplinką, dėl to svajoja ateityje tapti tyrinėtoju. Bruno tėtis – nacių partijos narys, gerbiamas struktūros pareigūnas, kuriam, kaip sako pats berniukas, numatoma svarbi ateitis valstybės kūrime. Tokios idėjos laikosi ir pats Adolfas Hitleris, kuris apsilankęs Bruno šeimos namuose iš esmės pakeičia jos gyvenimą – berniuko tėtis paaukštinamas ir paskiriamas Aušvico koncentracijos stovyklos komendantu. Čia gyventi išvyksta visa Bruno šeima – tėtis, mama, jis ir trejais metais vyresnė sesuo.
Naujuose namuose Brunas jaučiasi nejaukiai – čia nėra draugų, nėra močiutės ir senelio, nėra veiklos, o aplink zuja uniformuoti kareiviai, kurie jam nekelia pasitikėjimo ir saugumo jausmo. Nežinią kursto ir per langą matoma spygliuota viela dengta aukšta tvora, o už jos – paslaptingi dryžuotas uniformas vilkintys žmonės. Kas jie ir kodėl jie čia?
Brunas ieško atsakymų, tačiau jų neranda. Tačiau beklaidžiodamas aptinka tai, ko jam Aušvice labiausiai ir trūko – draugystę. Vieną dieną jis sutinka Šmuelį – kitoje tvoros pusėje esantį berniuką, kuris turi kito pasaulio patirtį. Brunui atrodo, kad kareiviai geri, o ypač tėtis. Šmueliui kareiviai blogi; Brunas liūdi, kad neturi draugų ir jaučiasi vienišas bei pavydi Šmueliui, kad jo tvoros pusėje yra daug vaikų, tačiau Šmuelis to džiaugsmo nesupranta; Brunas jaučiasi sotus, o Šmuelis – nuolat alkanas ir t.t.
Jų susitikimas virsta ne tik draugyste – tai kartu ir dviejų skirtingų pasaulių, skirtingų patirčių akistata.
Šią knygą reikėtų skaityti kas kartą sau primenant, kad ji su realiais įvykiai nieko bendro neturi.
Visą kūrinį lydi moralinis aspektas. Brunas iliustruoja tą visuomenės pusę, kuri nesupranta ne tik Antrojo pasaulinio karo žalos, diktatoriškų politinių ambicijų apetito, bet ir nykstančio žmogiškumo, kai žmonės varomi į getus, uždaromi kančioms koncentracijos stovyklose. Į pasaulį jis žvelgia naiviomis devynmečio vaiko akimis, kurios nesupranta sudėtingu anuomet virtusio suaugusiųjų pasaulio.
Knygos autorius J.Boyne'as šią romane pasakojamą istoriją norėjo paversti vaiko žvilgsniu į Antrojo pasaulinio karo situaciją. Ir sunku būtų nesutikti su šio plano neišpildymo sėkmė, mat pats vaikas, erdvė bei laikmetis, apie kurį pasakojama kūrinyje, iššaukia liūdesį, tam negalima likti apatiškam. Galiausiai, versdamas puslapius gali tik dar kartą įsitikinti, koks negailestingas ir žiaurus yra gyvenimas bei žmonių elgesys. Ar net nubraukti ašarą – jei ne skaitant knygą, tai žiūrint to paties pavadinimo jos ekranizaciją. Ši knygos moralinė pusė hipnotizuoja.
J.Boyne'as kūrinyje aiškiai brėžia moralinę liniją tarp pasaulio, kuriam vadovavo nacių skiepyta politika, bei pasaulio, kuris nesupranta diktatoriškų gyvenimo sąlygų. Iš pasakojimo aiškiai matoma, kad viskam vadovauti gali tie, kurie nenori apvilti fiurerio, nenori eiti prieš sistemą, kuri kaip buldozeris braunasi per visuomenės vertybes.
Knygai „Berniukas dryžuota pižama“, kaip minėjau, kritikos negailėta. Ir visų pirma dėl to, kad ji iškreipia istorinę realybę, romantizuoja Aušvico koncentracijos stovyklos kančias. Skaitant knygą galima pagalvoti, kad ne toks didelis siaubas lydėjo šioje baisioje vietoje buvusius žmones, kaip kad esame apie tai girdėję ir skaitę kituose kūriniuose. Bruno ir Šmuelio draugystės motyvas nustumia prievartos ir skausmo kasdienybę Antrojo pasaulinio karo metu į keistą situaciją – iš esmės, jei tuos pačius draugystės aspektus perkeltume į kiek kitokią erdvę ir situaciją, ji nepakistų, keltų panašias emocijas. Nereikia pamiršti, kad visas skausmas, kuris yra susijęs su vaikų likimais, yra priimamas gerokai skaudžiau.
Manęs pačio romanas neįtikino. Man jis pasirodė lyg paviršutiniškas žvilgsnis į Antrojo pasaulinio karo siaubą. Literatūrinis vaiko žvilgsnis, kuris kursto emociją. Tačiau net ir kalbant apie vaiko žvilgsnius į pasaulį literatūroje, yra tikrai dėmesio vertesnių kūrinių. Vienu tokiu būtų Marko Haddono romanas „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (apžvalgą rasite čia), kuris kalba apie autizmą ir tai aiškina per vaikiškąjį pasaulio suvokimą.
Kitas dalykas, kuris man užkliuvo, tai istorijos romantizavimas. Skaitant knygą vis aplanko jausmas, kad ir koks siaubingas buvo gyvenimas koncentracijos stovykloje, jis nebuvo neišgyvenamas – tokią mintį sufleruoja J.Boyne'as. Ar ji yra priimtina? Matyt, spręsti kiekvienam skaitytojui.
Nenustebinsiu pasakydamas, kad „Berniukas dryžuota pižama“ patiks skaitytojams, kurie mėgsta emocingus kūrinius, kuriuos perskaičius dar kurį laiką versti pasakojimo puslapiai neiškrenta iš atminties. Tačiau jei tikitės, kad šis romanas gali praturtinti jūsų žinias ar pagilinti Antrojo pasaulinio karo žaizdų suvokimą – neturėkite tokių vilčių.
Šią knygą reikėtų skaityti kas kartą sau primenant, kad ji su realiais įvykiais nieko bendro neturi ir nors jos istorija skleidžia stiprius jausmus ir gelia iki širdies gelmių, ji tėra fikcija. Dūmai, kurie tik graužia akis, bet išties neaišku, ar jie egzistuoja.
