Jacques'as Chessex'as – vienas garsiausių šveicarų autorių (1934-2009) – buvo gan prieštaringa asmenybė, poetas lyrikas ir kandus visuomenės kritikas viename asmenyje, nevengęs savo kūryboje nepatogių temų. Romaną „Tironas“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Violeta Tauragienė.
„Tirone“ pasakojama vienos šeimos istorija iš trisdešimt aštuonerių metų gimnazijos dėstytojo Žano Kalmė perspektyvos. Vyras net palaidojęs tėvą negali atsikratyti persekiojančio mirusiojo šmėklos. Tėvo, kurį mylėjo ir niekino vienu metu. Kol krematoriume šeimynykščiai iš katalogo renkasi urną tėvo pelenams, Žanas prisimena tėvo, Daktaro (kaip jie vadino jį) despotiškus, tironiškus santykius su visais šeimos nariais, prisimena tuos gyvenimo tėvų namuose momentus, kurių pasekmės akivaizdžios ir po daugelio metų. Žanas tikisi, kad sudeginus tą tėvo jėgą, raumenis, akis, kartu išnyks ir skandalinga galia, variusi visus į neviltį. Deja, jis klysta. Atmintyje ir sapnuose Daktaras vis tiek persekioja sūnų, vaidenasi kasdienėse situacijose ir klampina šį į vis gilesnį dvasinį liūną, iš kurio išbristi darosi vis sudėtingiau.
Žaną mirtis persekioja ir po tėvo kremavimo. Netrukus jį sukrečia žinia, kad jo viena mokinių, Izabelė, serga nepagydama liga ir po kelių savaičių paliks šį pasaulį. Izabelė žino apie savo artėjančią lemtį ir likusį jai laiką stengiasi gyventi kuo prasmingiau: piešia, rašo eilėraščius, priiminėja draugus, myli ir mylisi... Epizodas su sergančia Izabele ir jos mylimuoju yra pats gražiausias, šviesiausias visoje knygoje. Ir vėliau šis momentas, primenantis Euridikės ir Orfėjo istorija, tampa simboliu, atsvara tam, kuo pavirs ir baigsis fiziškai sveiko, bet sunaikinto dvasiškai, Žano gyvenimas.
„Jis nejuda, nieko nesako, tik panardina žvilgsnį į degančias juodas mergins akis, jis kalba su ja žvilgsniu, jis myli ją, jis stovi ties nakties ir dienos riba, jis liks šviesos pasaulyje, drauge su medumi, paukščiais, vasara, o ji išeis, tokiu šaltu šešėliu, klajojančiu šešėliu, į nykias tuštumas!“
Romane gausu psichologinės, froidistinės medžiagos analizei – kartais net, sakyčiau, persistengta su tuo aukos sindromo temos plėtojimu.
Romane „Tironas“ galima aptikti daug gražių, poetiškų apibūdinimų, kurie kontrastuoja su siaubingomis, gėdingomis Žano vaikystės, jaunystės patirtimis ir iki šiol kankinančiais košmarais. Itin meniškai sukurtas jaunos meilužės, mylimosios Katytės paveikslas ir Žano santykis su ja: „Tas gaivumo ir labai senos išminties mišinys. Kūdikis ir katė. Nuoširdumas ir lankstumas. Šviesa, tamsa. Fėjų dvasia“. Autorius tekste naudoja daug simbolių tiek iš laukinės gamtos, tiek iš mitologinių gelmių: „Dzeusas! Perkūnsvaidis Jupiteris! Tėviškos analogijos kilo iš amžių glūdumos. Sutvėrėjo vietininkas. Karalius Dievas, Valstybės tėvas, savo pavaldinių kunigaikštis tėvas, gausybė griežtų, baudžiančių, tegu ir šiurkščiai geranoriškų, pater familias pavidalų.“ Romane gausu psichologinės, froidistinės medžiagos analizei – kartais net, sakyčiau, persistengta su tuo aukos sindromo temos plėtojimu.
Pagrindinis herojus Žanas tarsi atstovauja ir savo kartos dilemą – perėjimą nuo autoritarinio valdymo į šeštame dešimtmetyje atgautą demokratiją, laisvę, su kuria jis nesugeba susidoroti, nemoka jos priimti. Kaip teigiama knygos apraše, šis kūrinys – tartum įžanga į po trijų dešimtmečių pasirodžiusias Michelio Houellebecq'o pranašystes.
Skaitant „Tironą“ kilo paralelių su neseniai skaitytu suomių rašytojo Timo K. Mukkos romanu „Balandis ir aguona“: ypač dėl abiejų romanų poetiškai niūrios atmosferos, persipynusios su laukinės gamtos simboliais, pagrindinių herojų depresijos bei santykių su gerokai jaunesnėmis už save moterimis. Santykis su tironišku tėvu primena Franzo Kafkos biografiją, kuri vėliau inspiravo austro kūrybos temas ir motyvus. „Tirone“ galima įžvelgti ir klasikinių prancūzų literatūros modernistų, egzistencialistų (Sartre, Camus) moralines idėjas, neatskiriamas nuo individo prieštaringos jausenos šiame pasaulyje, kasdienybės neigimo ir pan. Būtent dėl to „Tironas“ primena prancūzišką literatūrą ir nestebina, kad laimėjo Goncourt’ų premiją.
Taip, ši knyga tikrai ne silpnų nervų skaitytojams, ir ne tiems, kurie prieš artėjančias šventes ieško šildančio sielą, pozityvaus teksto. „Tironas“ labiau tinkamas mėgstantiems menišką, bet kartu psichologiškai ir emociškai stiprią literatūrą, be jokio gailesčio rėžiančią aštriais skustuvo ašmenimis iki pat paskutiniojo puslapio. Bet, antra vertus, tas poetiškai destruktyvus, šiurpus, kontrastingas derinys, rodos, ir yra esminė šio kūrinio žavesio priežastis.
Norisi (kaip ir visada) pagirti vertėją Violetą Tauragienę, kuri poetišką Jacques'o Chessex'o tekstą itin meniškai perkėlė į lietuvių kalbą ir su visa psichologine jėga, svoriu leido pajausti niūriai lyrišką romano atmosferą.
