Visas trilogijos knygas iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, o išleido leidykla „Tyto alba“. Pirmosios serijos knygos, „Vyras be trūkumų“ apžvalgą rasite čia, o antrosios dalies, „Moteris su paslaptimi“, paspaudę čia.
Paskutinė serijos knyga „Meilužis“ užkaišioja skyles istorijoje apie Edvardą Federsą, jo žmoną Betę ir aršiausią konkurentą Terį Veneringą. Tai pastarojo personažo gyvenimo liniją pasakojanti knyga.
-
Knygos recenzija. Kelionė laiku į Karlo Ove Knausgårdo „Vaikystės salą“
-
Knygos recenzija. Yoko Ogawa „Begalinė lygtis“ – odė ramybei
-
Knygos recenzija. „Berniukas nuryja visatą“: „tavo galas mėlyna negyva karetaitė“
-
Knygos recenzija. „SPQR“ – slaptažodis, atveriantis duris į senovės Romos pasaulį
-
Knygos recenzija. Perviršio kartos neišsipildymų kronika
Teris Veneringas – apsukrus advokatas, visą gyvenimą tūnojęs britų advokatūros legendos Edvardo Federso šešėlyje. Juos siejo didelė neapykanta – ne tik profesinėje erdvėje, kur jie dirbdami Azijoje tapo legendomis, tačiau ir asmeniniame gyvenime. Visi kalbėjo, kad Veneringas yra buvęs Federso žmonos meilužis. Tačiau kur slypi tikroji neapykantos, trukusios iki pat senatvės, priežastis? Kodėl Veneringą vaikystėje pažinoję žmonės jį mena visai kitokios praeities? Galų gale – kodėl jis pats vengia kalbėti apie savo vaikystę?
J.Gardam, keliaudama per Veneringo gyvenimo liniją, piešia dar vieną įsimintiną personažą. Literatūrinį veikėją, kurio gyvenimas nelepino. Bene visi šios trilogijos personažai turi vieną bendrą bruožą – gyvenimas jiems šykštėjo paguodos, bet negailėjo išbandymų.
Vadinamieji Radžo našlaičiai, kuriuos gimusius Azijoje tėvai britai siųsdavo į Angliją mokytis ir greičiausiai daugiau niekada nebesutikdavo, žmonės, kurie po karo gyveno emocinių iššūkių kupiną gyvenimą – tai personažai, kurie šioje trilogijoje išryškina esmines žmogiškumo, žmogiškojo likimo, gyvenimo po karo temas.
Nors knyga „Meilužis“ tarsi kužda, kad ji kalba apie minėtąjį Veneringą, tačiau ji išties aprėpia visus trilogijos personažus – visus veikėjus, kuriems J.Gardam suteikia naują atspalvį savo piešiamame paveiksle. Užvertus knygą norisi grįžti prie jau skaitytų serijos kūrinių, juose ieškoti personažų siužetinių linijų ir atrasti veikėjus naujai.
Kalbant apie paskutinę serijos knygą sunku nekalbėti apie visą trilogiją apskritai.
J.Gardam vadinama šių dienų Charlesu Dickensu – lyginimas su šia literatūrine legenda pasako, kokios svarbos kūrinį galime skaityti lietuvių kalba.
Iš knygų pavadinimų gali susidaryti įspūdis, kad tai tėra paprasti meilės romanai, tačiau tai gerokai gilesnių temų kūriniai. Man pačiam įstrigo, kaip J.Gardam kuria savo personažus, kaip per juos pasakoja skaudžius istorinius dalykus.
Tokia tema kaip Radžo našlaičiai Lietuvoje mažai girdėta, tačiau britams tai – skaudi istorijos žaizda. Iš esmės Radžo našlaičiai buvo prarasta karta – prarasta emocine, patriotine prasme. Šie žmonės, gimę Azijoje, augę Anglijoje ir joje kentę vienišo gyvenimo kirčius, užaugo britais, kurie negalėjo pasakyti, kas yra jų tėvynė. Maža to, jie kentė karus – psichologinė žala tarsi įspaudas buvo pažymėta dar jiems tik bandant pažinti kasdienybę vaikų akimis. Veneringas, Federsas ir jo žmona Betė, kurie yra bene vedamieji šios istorijos personažai, iliustruoja šį žmogiškąjį likimą.
Per santuoką J.Gardam žvelgia visos britų imperijos griūtį – tiek fizine, tiek ir moraline prasme. Santuoka kūrinyje jai tampa įrankiu, per kurį pasakojama ne tik to meto žmonių išgyvenimo istorija, bet ir pats požiūris į pasaulį ir jo vertybes. Čia atsiskleidžia, kad santuoka iš išskaičiavimo atsisakant aistros ir meilės yra moraliai teisinga, kad toks požiūris – nesmerktinas. Ir viskas dėl vienos priežasties – sunkų likimą kentę personažai ieško saugumo užuovėjos, kad ir kokia ji bebūtų.
Man pačiam ši J.Gardam trilogija įstrigo savo nenuspėjamumu, praeities ir dabarties santykiu. Skaitydamas tiek „Meilužį“, tiek kitas šios serijos knygas, negali pasitikėti autore – ji meistriškai žaidžia empatija, skaitytoją verčia susitapatinti su kiekvienu personažu, o galiausiai, atvėrusi tikrąją tiesą, susitapatinimą gali paversti neapykanta. Kaip skaitytojas esi priverstas kone bijoti, kad tavo susikurta iliuzija gali griūti ir norisi atsiriboti nuo personažų išgyvenimų – bet negali, tave įtraukia literatūrinis siužetas. O kalbėdamas apie kartų santykį, omenyje turiu visus šios romanų serijos personažus, kurie, augę morališkai skurdžioje aplinkoje, bando išgyventi tarp kitokių žmonių, tarp kitokio laikmečio požiūrio – visose trilogijos knygose galime pajusti jų norą būti pripažintais, norą, kad jų pasiekimai nebūtų pamiršti, galiausiai norą, kad jie patys nebūtų pamiršti, kaip tai vaikystėje padarė jų tėvai.
Dar vienas įsimintinas bruožas – ironija. Ji kūriniuose labai subtili, tad nenustebkite, jei jos nepastebėsite. J.Gardam meistriškai, gyvenimo patirties sukauptu žvilgsniu žvelgia į visus šios istorijos personažus. Užčiuopus šią gyslą – užčiuopsite ir naują pasakojimo liniją.
J.Gardam vadinama šių dienų Charlesu Dickensu – lyginimas su šia literatūrine legenda pasako, kokios svarbos kūrinį galime skaityti lietuvių kalba. Regis, nesuklysiu pasakydamas, kad knygoje išsiskiria ir natūralumas – ji pulsuoja gyvybe. Bet nereikėtų stebėtis – autorės vyras buvo advokatas, Radžo našlaitis, o literatūrinį Federsą ji išties buvo sutikusi realybėje.
„Meilužis“ ir kitos trilogijos knygas, kai jas skaitome visas kartu, atsiveria puikiu istorijos peizažu, leidžia pažinti tamsią britų istorijos pusę. Tačiau, matyt, nesuklysiu pasakydamas, kad visas jas galima skaityti ir atskirai, tačiau ar šis paveikslas bus toks įsimintinas – klausimas skaitytojui.
Knygos patiks tiems, kurie nori geros ir dėmesio vertos literatūros, skaitytojams, kuriems patinka dramų, vidinių žmonių išgyvenimų, praeities ir ateities akistatų kūriniai, knygos, kurios kalba apie kasdienybę nebanaliai. Žinoma, ir tiems, kurie nori į britų kolonijinę imperiją pažvelgti naujų žvilgsniu – tokiu, kuris gali būti lemtingas. Man pačiam iš šios trilogijos labiausiai įsiminė antra knyga – „Žmona su paslaptimi“. Tačiau jau minėjau – visos jos kartu atsiveria naujai.
O man belieka palinkėti jums mėgautis ir pasakyti: Edvardo Federso epopėja baigta.
