Kaip sako dvidešimt metų Šveicarijoje, Ciuricho mieste, gyvenanti žurnalistė ir rašytoja J.Survilaitė, parašyti šiuos dienoraščius ją paskatino pažintis su labai įdomia senąja šveicarų karta – susirgus vyrui ir prireikus slaugos, rašytoja turėjo lankyti slaugymo kursus ir gauti pažymėjimą. Belankydama kursus ji atliko praktiką slaugos namuose, kur bendraujant su senoliais, lietuvei pradėjo skleistis Šveicarija ir jos senosios tradicijos.
Apie Šveicariją autorė knygas rašė ir anksčiau – ji išleido knygą apie Šveicarijos lietuvių emigrantų kartą „Visada tolimi – niekada svetimi; atsiminimai, pasakojimai, interviu“, knygą „Alpių lietuviai“, romanų „Vartai Nr.3“ ir „Vila „Edelveisas“ veiksmas irgi rutuliojosi Šveicarijoje, o ir poezijos rinkinys „Alpių miražai“ taip pat buvo duoklė Šveicarijos gamtos grožiui.
Duodama interviu rašytoja sakė, kad išvykimas gyventi į Šveicariją jai buvo Dievo dovana ir ji jaučia, jog sugebėjo įsisavinti bent jau dalį šveicariško mąstymo. Autorės meilė šiam kraštui ir pastangos perprasti tą kultūros, gyvensenos, mąstymo savitumą perteikiama šiuos dienoraščiuose „Pašnekesiai su Helvecija“, kuriuos išleido Rašytojų sąjungos leidykla.
Senosios šveicarų kartos pasakojimai
Autorė pirmame skyriuje perspėja, kad jos pasakojimas gerokai skirsis nuo lietuvio emigranto, bendraujančio su jaunais šveicarais, įspūdžių. Mat jaunųjų šveicariukų gyvenimo būdas nedaug kuo skiriasi nuo kitų šalių jaunimo. „Geriausiai pažįstu senosios Šveicarijos atstovus, jie – ypatingi pašnekovai, tikros ir neutralios Šveicarijos tradicijų saugotojai, turintys sąžiningas bendruomeninio (ne sovietiškai kolektyvinio!) mąstymo tradicijas ir todėl be galo įdomūs. Šveicarijos tradicijas ir valstybinį išskirtinumą iš kitų Europos ir pasaulio šalių gelbsti ir saugoja būtent senoji, konservatyvioji šalies patriotų dalis“ (p. 10).
Suprasti, kokia gi ta šios įvairiaspalvės šalies siela, nėra paprasta, tai pripažįsta ir autorė. Juk, anot jos, net ir patys šveicarai visko iki galo neišsiaiškina. Tai kontroversiška, keturtautė, keturkalbė valstybė, sudaryta iš 26 kantonų, 3000 savivaldybių – kas galioja vienoje šalies dalyje, netinka kitoje. Tačiau galbūt būtent iš šio daugiapusiškumo ir įvairovės ir gimė ta ypatinga tolerancijos, pakantumo ir santarvės kultūra, stipriai išreikštas neutralumo ir nepriklausomybės siekis.
Tai autorė mėgina užčiuopti aprašydama pačius įvairiausius šveicarų gyvenimo aspektus, pasakodama tiek apie šalies ekonomiką, tai, kaip šalis sugebėjo sukurti tokį gerbūvį ir jį išlaikyti net didžiausių krizių metais, tiek apie socialinius, kultūrinius, politinius dalykus. Knygoje nerasite sausų faktų ar skaičių, autorė stengiasi perteikti tai savo pačios įspūdžiais, pokalbių nuotrupomis, istorijomis, skaitytomis laikraščiuose ar tuo, ką mato per televiziją, tai gyvas, lengvas ir neretai ironiškas pasakojimas (švelnios ironijos kalbant apie kai kurias šios šalies keistenybes beveik neįmanoma išvengti).
„Gailestingesnės ir turtingesnės šalies kaip Šveicarija niekur pasaulyje nerasi“, – net neabejoja autorė.
Skaitant knygą skleidžiasi išties visai kitokios valstybės ir jos žmonių, nei maniau anksčiau, vaizdas. Stebinantis, žavintis, o neretai ir sunkiai suvokiamas. Tai Šveicarija, kurioje net ir turtingiausi žmonės stengiasi nedemonstruoti savo turtų ir rengiasi kuo paprasčiau. Šalis, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas sveiko maitinimo tradicijoms ir kurioje žmonių skonio receptoriai taip ištreniruoti, kad vos prie prikišęs prie burnos šaukštą bet kas pasakys, ar žuvis bei mėsa buvo gerai saugota, ar šviežia. Pedantų, tvarkos puoselėtojų (pavyzdžiui, negalėsite išsikraustyti iš buto sekmadienį – tai draudžia įstatymai – valstybė gerbia savo piliečių poreikį ilsėtis), žmonių, puikiai žinančių, kaip uždirbti pinigus, turinčių visiškai kitokį suvokimą apie mokslą ir darbą (šveicarų požiūris į tave nepriklauso nuo to, kokį darbą dirbi, bet tai kaip jį dirbi: ar su meile, sąžiningai, dėmesingai kiekvienam šalia tavęs esančiam. „Šveicarai taip išauklėti, kad gerbs tave vien už tai, kad tu geras, kantrus ir doras žmogus“, p. 46), novatorių daugelyje politikos, ekonomikos, kultūros ir mokslo srityse. Kartu tai keistuolių nudistų, besikarstančių Alpėse, jaunuolių, surengiančių masines išgertuves miestų parkuose, moteriškumą prarandančių moterų šalis.
Lydekos advokatas ir imigrantų teisės
Poreikis būti teisingiems visiems be išimties kartais sukuria situacijų, kurias sunku vertinti be šypsnio. Tai ypač akivaizdu skaitant skyrių „Švento Pranciškaus vardadienis“, kuriame aprašoma šveicarų meilė gyvūnams. Ši meilė tokia didelė, kad vyriausybiniu įstatymu buvo patvirtinti keli gyvūnėlius ginančių advokatų etatai. Iš to kilo mūsų supratimu turbūt ties absurdo riba balansuojančios situacijos. Pavyzdžiui, vienas leidinys paskelbė istoriją žvejo, kuris su 10 kilogramų svorio lydeka grūmėsi 17 minučių. Paskirtas lydekos advokatas susirūpino, ar nereikia žvejui iškelti baudžiamąją bylą už lydekos kankinimą. Advokatas teigė, kad jei per minutę žvejui nepavyksta ištraukti žuvies, jis ją turi paleisti. Žvejui grėsė 6 dienų laisvės atėmimas ir 3000 frankų bauda. Visgi, kilus visuomenėje skandalui, žvejys buvo išteisintas. Šveicarijoje augalai turi savo teises, ir draudžiama skinti gėles be priežasties. Graužikus, triušius, paukščius galima auginti tik poromis – mat nuspręsta, kad šiems gyvūnams žmonės neatstoja jų gentainių draugijos.
Rojus čia ir gyventi priimamiems pabėgėliams. Čia nuolat kyla diskusijos, ar ir taip puikiai aprūpinamiems atvykėliams nereikėtų skirti dar ir brangaus naujo automobilio. Argumentas – pabėgėlis irgi žmogus, ir jeigu jau jis priimtas į bendruomenę, jis negali būti „diskriminuojamas“. Pasiūlymus šiems atvykėliams eiti užsidirbti kitos stovyklos šalininkai atmeta: „O ką turi daryti iš Afrikos atbėgęs juodasis ponas, kuriam jo genties tradicija draudžia dirbti?“
Galbūt mums tai atrodo sunkiai įsivaizduojama, tačiau Šveicarijoje tai nieko nestebina. „Gailestingesnės ir turtingesnės šalies kaip Šveicarija niekur pasaulyje nerasi“, – net neabejoja autorė.
Galbūt kiti šioje šalyje gyvenantys žmonės pateiktų visai kitokį šalies paveikslą ir badytų pirštus į dėmes, kurių, tikiu, šioje valstybėje taip pat netrūksta, tačiau autorė rašo akivaizdžiai įsimylėjusi šį kraštą. Rašo taip, kad šiuo savo susižavėjimu persmelkia ir skaitytoją.
