Nepasakosiu, koks buvo to nuostabaus apsakymo (jo pavadinimas „Gimtoji žemė“) finalas, tik pastebėsiu, kad ji liko gyva ir net, paklaidžiojusi parą miške, surado savo drabužius! „Psichiatrai būtų pasakę, kad ji padarė viską, ką reikia, kad išgelbėtų save“.
Šio rašytojo nereikia pristatinėti literatūros mylėtojams. Jį vadina „keistu“, „paslaptingu“ rašytoju, siurrealistu, fantastu, neosimbolistu, filosofu... Nes jis rašo apie išgalvotus pasaulius, kurie labai panašūs į mūsiškį. Ir ten dedasi keisti dalykai, kurie tave verčia galvoti apie savo paties gyvenimą: kas tu esi, kam gyveni šioje planetoje, ar teisingai gyveni... Daug kartų jo knygos patekdavo į geriausių Lietuvos knygų penketuką. Paskutinį kartą – 2014 metais, romanas „Maša, arba Postfašiszmas“, kuris sukėlė recenzijų liūtį, kai kurie leidiniai per metus jų spausdino po porą.
Tik perskaičiusi visą knygą supratau, kokie neteisūs tie, kurie mano, kad Melnikas „Anoreksijoje“ liovėsi buvęs savimi, tapo „realistas“
Tiesą sakant, nustebau, kai pamačiau naują Jaroslavo Melniko prozos knygą „Anoreksija“. Didžioji knygos dalis (pirmoji dalis „Real“) – iš pirmo žvilgsnio „realistiniai apsakymai“. Ar tai tikrai Melnikas? Ar tai jis parašė vieną geriausių, mano nuomone, šiuolaikinės lietuvių literatūros knygų – „Rojalio kambarį“? Vienoje iš recenzijų „Anoreksijai“ taip ir sakoma, kad rašytojas nepanašus į save ankstesnį. Kur jam būdingi laiko ir erdvės poslinkiai? Kur keisti su Dievu kalbantys herojai?
Tada dar pagalvojau: o ar turi rašytojas būti visuomet panašus į patį save? Ir jei jis visuomet panašus į save patį, ar tai nereiškia, kad jis liovėsi tobulėjęs? Ieškojęs?
Tik perskaičiusi visą knygą supratau, kokie neteisūs tie, kurie mano, kad Melnikas „Anoreksijoje“ liovėsi buvęs savimi, tapo „realistas“. Man atrodo, kad į pirmosios dalies pavadinimą Real (antroji, trumpesnė, pavadinta Surreal) rašytojas žvelgia ironiškai. Minėtas apsakymas tarsi realistinis, tačiau ar tikrai taip, jei įsigilinsime? Ar daug tokių moterų, kurios užuot pasikorusios iš nevilties, važiuoja taksi į tolimą mišką ir ten ieško pelkės, norėdamos nusiskandinti? Ir miega, nuogos, iki kaklo nugrimzdusios į šiltą pelkę, kol neatsitokėja? Ką rašytojos tokiu siužetu norėjo pasakyti? Ar ne apie mūsų šaknis? Ar ne apie mūsų ryšį su žeme, kuria mes vaikščiojame, kuri mus maitina ir kurioje vieną dieną atsidursime. Ar nėra ši pelkė pasąmonės, kurioje ir vyksta svarbiausi dalykai, metafora? Mano nuomone, tai stipri metafora – tai yra tas, kas būtent (metaforiškumas, simboliai) kaip tik būdinga autoriaus prozai.
O kiek moterų, norinčių turėti vaikų, bet neturinčių vyriškio, vaikštinės po miško parką tamsiais vakarais, tikėdamasi, kad ją išprievartaus ir kad ji pastos („Žuvo Himalajų kalnuose“)? Kitame apsakyme vilties netekusi herojė, kuri dirbo gimdymo namuose, leidosi mylimo vyriškio įkalbama atsikratyti judviejų negimusio kūdikio. Vyriškis ją nuvežė pas pažįstamą „daktarą“, kuris namų sąlygomis taip padarė abortą, jog merginai vos išgelbėjo gyvybę, bet ji liko nevaisinga. Po to vyriškis paspruko, atsiuntė jai 500 dolerių kompensaciją: „Atleisk, bet aš nekaltas. Norėjau kaip geriau. Mums geriau išsiskirti. Pervedu tau 500 dolerių, Andrejus“. Ką būtumėte padarę tokioje situacijoje? Melniko herojė (apsakymas „Valentino diena“) pasielgė beprotiškai – kaip ir apsakymo „Gimtoji žemė“ herojė.
Kai skaitai „Anoreksiją“ neretai pagalvoji: vargu ar taip pasielgtum. Bet galėtum. Nes kiekvienas apsakymas – tai šedevras, aprašantis herojės psichologinę būseną. Taip, Melnikas lieka ištikimas pagrindinei savo kūrybos linijai : tyrinėja žmogų (dažniausiai moterį) kritiškomis jos gyvenimo akimirkomis. Jo personažai – žmonės, kurie aistringai myli arba trokšta meilės, bet dažnai yra neviltyje. Bet argi mes nežinome, kas tai? Argi kiekviename mūsų neslypi neviltis ir troškimas patirti didžius jausmus? Argi nežinome, kas yra nesėkmės, netektys, tamsūs laikotarpiai? Kas yra ašaros? Kas yra išdavystė?
Puikiame apsakyme „Žaidimas „Manęs nėra“ įsimylėjėliai žaidžia ypatingą žaidimą. Mergina sutinka savaitę atsisakyti savo valios. Ji turi negalvodama padaryti tai, ką pasakys jos mylimasis. Juk svarbiausia – pasitikėti žmogumi. Bet vaikinas tą pasitikėjimą bando. Kai kurios jo užduotys susijusios su merginos žeminimu. Tačiau ji vis tiek paklūsta, suprasdama, kad tai viso labo žaidimas. Bet kai vaikinas pastato ją už širmos, o pats sugrįžta su kita moterimi ir jos akyse ima mylėtis... „Aš esu! Esu! Esu!“ – kaskart spausdama gaiduką ir iššaudama rėkė Zoja“. Paskaitykite tą sukrečiantį apsakymą, nepasigailėsite. Šio rašytojo apsakymuose ypatinga energetika, jie žadina kažkokius instinktus, kartais jus nukrečia šiurpulys. Jau seniai jokia knyga man nebuvo padariusi tokio įspūdžio.
Ką tuo norėjo pasakyti Melnikas? Turbūt ne apie tragišką vienos meilės baigtį papasakoti. Manau, jis norėjo parodyti, kad asmenybė nesunaikinama. Apie tai, kas nutinka žmogui, jei jis atsisako savojo aš. Apie pasitikėjimo trapumą, apie tai, kad su juo negalima žaisti.
Tai ar pasikeitė Melnikas kaip rašytojas? Nebent formaliai jo didžioji knygos dalis panaši į realizmą. Bet iš tiesų prieš mus vis tos pačios egzistencinės problemos, kurias rašytojas nuolat tyrinėja savo kūryboje: mūsų vienatvė, gyvenimas ir mirtis, sąžinė ir nesąžiningumas. Ir dėl to jį taip įdomu ir lengva (išoriškai jo kalba labai paprasta, stilius „perregimas“) skaityti. Kiekvienas apsakymas kaip oro gurkšnis.
Atskirai norėtųsi pakalbėti apie herojes, kurias pavadinčiau „keistomis moterimis“. Jos kažkokios „ne iš šio pasaulio“. Labai emocingos. Dažnai isteriškos. Atmintyje iškyla J.Melniko apysaka „Niekad nesibaigia“, kurioje pagrindinė herojė – Baidyklė – būtent tokia moteris. Arba jo apysakos „Šiukšlių vamzdis“ herojė, vieniša motina, kuri neatleidžia savo sūneliui šaltumo...
Bet argi kiekvienoje moteryje negyvena „laukinė moteris“? Galinti vieną akimirką peržengti savo pačios ribas, tapti beprote? Ir ar tas gebėjimas pasielgti beprotiškai nereiškia, kad ji yra laisva?
Taip, beprotybėje slypi pavojus. Chaoso pavojus. Bet juk bet kokia laisvė yra beprotiška. Bet kokia aistra. Ar tikroji meilė būna kitokia? Ar menas – tai norma? Taip vadinami „normalūs žmonės“ meno nekuria. Apsakyme „Tikėjimas“ vieniša Dievu tikinti herojė, kaskart, kai eina melstis į miegamąjį, maudosi duše ir kvepinasi. Velkasi šventinę suknelę. Ir atneša Dievui gėlių. Keistas tikėjimas? Taip, bet tai tikėjimas. Ir galbūt stipresnis, negu tų, kurie nori būti kaip visi.
Šio rašytojo negalima skaityti „tiesiog šiaip“. Reikia būti pasiruošus tam, kad jis jus supurtys, atvers jumyse gelmes ir mintis, pažadins kitą žmogų. Ar ne tokia turi būti tikra literatūra?
