Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Grubiai tariant, galėčiau išskirti tris pagrindines šios knygos temas. Paryžius. Lietuva. Laisvė. Žinoma, temų, potemių čia yra daugiau, tačiau rašydamas apie Paryžių autorius neišvengiamai visuomet grįžta į Lietuvą ir lygina, kas yra kitaip, ko trūksta pas mus iki tos paryžietiškos magijos (autorius sako atradęs stebėtiną dalyką – reikia visai nedaug, reikalas tik detalėse). Na, o laisvės tema, kaip ir apskritai visuose J.Melniko kūriniuose, išlenda šiaip ar taip neišvengiamai, mėginant apibūdinti savijautą mieste – pagal tai, kiek laisvės jis palieka žmogui, kaip tramdo ar, atvirkščiai, leidžia jaustis oriai, laisvai, nuo nieko nepriklausomai.
Galbūt šie palyginimai knygos neskaičiusiems gali iškelti paraleles su neseniai išleista Laimos Lavastės knyga, kur ji doroja lietuvius be jokio menkiausio gailesio. Tačiau yra toli gražu ne taip. „Paryžiaus dienoraštyje“, lygindamas Paryžių ir Vilnių, autorius pastebi ne tik blogąsias mūsų šalies, lietuvių būdo savybes, bet ir būtinai pabrėžia, kuo mes esame pranašesni už prancūzus. Ne veltui knyga pavadinta „Optimizmo vadovėliu“. Autoriaus tikslas – ne bakstelėti į kažkokią dėmę pirštu, pasakant, kaip tai bjauru, čia akivaizdus noras, kad tos dėmės neliktų ir Vilniuje būtų galima gyventi, jaustis taip pat kaip ten. Ir knyga juk baigiama optimistine gaida: „Jei pasikeistų žmonių elgesys gatvėje, jei išnyktų pyktis, atsirastų šypsenų, geranoriškumo – būtų galima visus Lietuvos pliusus (pasakišką gamtą, žmonišką gyvenimo tempą, dar išlikusius dvasingus santykius, tikėjimą, išsilavinimo ir kultūros lygį) išryškinti, pasiremti jais ir pažadinti jausmą, kad ši šalis – toli gražu ne blogiausia vieta planetoje, gal net viena geriausių“ (p. 175).
Knygoje aprašydamas paryžiečių gyvenimo būdą autorius bando suprasti, kas lemia tą laimės jausmą, tvyrantį ore. Sakysite, duokite tokį pragyvenimo lygį, šypsosis ir lietuviai. Autoriaus manymu, toli gražu ne tai. Atvirkščiai, bent keliuose skyriuose J.Melnikas lygina lietuvių ir paryžiečių gaunamus atlyginimus bei išlaidas (mano manymu, tų kainų lyginimų netgi ir per daug, jeigu jau kalbame apie tą Paryžiaus sielos pažinimą) ir prieina išvados, kad tikrai nebūtinai lietuviai tokie jau vargšai. O kai kuriose srityse (tarkime, kad ir įsigyjant ar nuomojantis būstą) turime net ir ryškių pranašumų. Esminis dalykas, kuris verčia prancūzus jaustis laimingais – sugebėjimas mylėti save, didžiuotis savo šalimi ir miestu, įsitikinimas, kad gyvena geriausioje vietoje pasaulyje. Tegul tai, vertinant objektyviai, kartais ir melas, tačiau tas susikurtas veidrodis, galbūt ir kreivas, padeda jaustis puikiai ir kelia pavydą. Autorius taip apibūdina prancūzų filosofiją: „Taip, aš turiu problemų, bet aš laimingas, kad gyvenu tokioje šalyje kaip Prancūzija“. Tai visų sluoksnių prancūzai kartoja kaip užkeikimą kiekvieną dieną, ir galų gale pajunta, kad jie iš tiesų gyvena vienoje geriausių pasaulio šalių“ (p.53).
Šie prancūziški džiaugsmo ir pagarbos kitiems psichologiniai kodai, kaip pastebi autorius, persismelkę į visas gyvenimo sferas.Tuo vadovaujamasi planuojant miestą, švenčiant, aptarnaujant klientus ir visur kitur. Autorius nagrinėja įvairius paryžiečių gyvenimo būdo aspektus – kaip jie elgiasi restoranuose, kodėl neduoda išmaldų elgetoms, ką jiems reiškia namai, kodėl gatvės taip ryškiai apšviestos, kuo ypatingas visuomeninis transportas, kokia gi ta erotiškoji Paryžiaus pusė. Autoriui svarbu suprasti, kodėl prancūzai elgiasi būtent taip, kokia ta paryžietiško gyvenimo dvasia. Ir visuomet palyginimui prisimena Vilnių, lietuvių elgesio modelius.
Žinoma, Paryžius turi ir savo tamsiąją sielos pusę, kurios autorius irgi nevengia parodyti (nors norintiems pajausti tą tamsųjį Paryžiaus pradą rekomenduočiau kitą knygą – lietuvių kalba išleistą Vincento Ravaleco romaną „Padugnės giesmė“). Korupcija, užslėptas rasizmas, biurokratija, stebinantis vaikų abejingumas tėvams ir dar daugybė dalykų. Taip, ne viskas ten spindi. Tačiau prancūzai stengiasi akcentuoti ne tai. Užmiršti, kad tai egzistuoja – irgi jų mentaliteto dalis.
Žinoma, skaitant knygą ne vienam kils klausimas – o kodėl gi Paryžius? Galbūt kultūriškai mums artimesni kad ir šiaurės šalių gyventojų elgesio modeliai, jų gyvenimo būdas? Autoriaus manymu, Paryžius simbolizuoja laimę, perprasti šį miestą – vadinasi, perprasti laimės paslaptis. Žinoma, tai subjektyvu, ir galbūt kitas su tokia pat meile ir aistra aprašytų visai kitą miestą, teigdamas, kad būtent jo magijos spindesys turėtų įkvėpti ir lietuvius. Bet kuriuo atveju, tokie lyginimai, paralelės gimdo diskusijas, ir būtent matydami savo miestą kitų didmiesčių šviesoje galime įvertinti tai, ką turime ir ko neturime. Pažindami svetimą miestą tuo pačiu geriau pažįstame ir save.
Tad net ir nežinau, ko skaitytojas ras čia daugiau -Vilniaus ar Paryžiaus. Bet kuriuo atveju, ši kelių valandų kelionė knygos puslapiuose įdomi ir verčianti pastebėti detales, į kurias anksčiau net neatkreipei dėmesio. Na, o važiuodami į Paryžių po šios knygos neabejotinai geriau suprasite kai kuriuos dalykus, kurie jus ten stebino.
