Šis įvykių scenarijus šiek tiek primena įdomų istorinį faktą – laisvėjančioje Lietuvoje, 1989 m. į šalį grįžus Bernardui Brazdžioniui, 100 000 egz. tiražu išleista ir išpirkta žymiojo dainiaus „Poezijos pilnatis“. Niekada jokia poezijos knyga nebepasiekė (ir nebepasieks?) tokio tiražo. Viena iš „Poezijos pilnaties“ sėkmės paslapčių buvo ne tik speficinis istorinis laikas, bet ir pati B.Brazdžionio poetika – gebėjimas perteikti kolektyvines emocijas, lengvai suvokiami, bet įtaigūs įvaizdžiai.
Šiandien žodžiai „populiari poezija“ skamba kaip oksimoronas. Tiek patys poetai, tiek juos leidžiantieji įprato skųstis poezijos nerentabilumu ir mažu skaitytoju skaičiumi. „Poezijos leidyba nuostolinga, neleisime be Kultūros ministerijos paramos“, – įprastas leidyklų atsakymas norintiems išleisti savo pirmąsias eilėraščių knygas. Tokiame kontekste M. Leknicko žingsnis debiutuoti pačiam pasirūpinant pirmosios leidyba ir platinimu yra drąsus ir vertas pastebėti. Žinoma, savarankiškai savo rašliavas leidžia ne vienas. Tačiau kas galėtų pasigirti tūkstančiais skaitytojų ir knygos laukte laukiančiais pirkėjais?
Tai pirmasis sykis, kai poezijos autorius Lietuvoje debiutuoja naudodamasis vien socialiniais tinklais
M. Leknickas fenomenalus savo netradiciniu keliu į literatūrą. Tai pirmasis sykis, kai poezijos autorius Lietuvoje debiutuoja naudodamasis vien socialiniais tinklais. Nauji laikai, nauji formatai. Nors, kalbant apie anglakalbę auditoriją, tai nebėra jokia naujiena. Instagrame galima rasti ne vieną poetą, surinkusį tūkstančius gerbėjų ir išleidusį jiems savo knygą. Ką gi, trumpi poetiniai tekstai tikriausiai dera su socialinių tinklų dinamika.
Prie M. Leknicko kūrybos sėkmės iš dalies prisidėjo ir tai, kad jaunasis kaunietis dirba reklamos agentūroje, t. y. išmano rinkodaros procesus, reklamą socialiniuose tinkluose. Tačiau tai tik viena, toli gražu ne pati reikšmingiausia medalio pusė. Jaunojo autoriaus eilėraščių populiarumas veikiau liudija, kad M. Leknickas moka užčiuopti šiuolaikiniams žmonėms svarbias ir artimas patirtis, suteikdamas joms estetinę formą.
Trumpai M. Leknicką galima apibūdinti kaip jausmo poetą ir sentencijų meistrą. Daugumoje autoriaus eilėraščių kalbama apie vyro ir moters tarpusavio santykių dinamiką, buvimą dviese, išsiskyrimus ir nenumaldomą trauką, apie vienatvę, ilgesį, žmones naktyje ir naktį žmonėse. Labiausiai vykę trumpieji rinkinio tekstai, primenantys sentencijas, paliekantys erdvės skaitytojo vaizduotei: „mes meldžiamės nakčiai, / prašydami to, / ko nedrįstume prašyti / dienomis.“ (p. 22) arba „tavo lūpos – / įdomiausia istorija. / tad. / pasakok.“ (p. 95). Taiklu, įtaigu, subtilu, įsimintina.
Autoriaus kūryba liudija savitą visos kartos gyvenimo būdą, tarytum neatšaukiamu laikinumu pažymėtus tarpusavio santykius. Nors eilėraščiuose dominuoja emocinis santykis su aplinka, tačiau jausmus palydi patirties apmąstymas, gyvenimiškos filosofijos prisisunkusios įžvalgos: „[...] po galais, / kas mes tokie, / kas sustabdytume naktį, / bet kas ta naktis, / kad sustabdytų mus?“ (p. 45) Didelis eilėraščių rinkinio privalumas – autorius neperkrauna savo tekstų sudėtingais įvaizdžiais, nesislepia už neaiškių metaforų, kultūrinių nuorodų gausos. Šios ydos neretai būdingos kultūrinėje spaudoje savo kūrybą publikuojančiam jaunimui.
Geriausiuose knygos eilėraščiuose M. Leknickas kalba apie labai asmeniškas, intymias būsenas, suteikdamas joms universalų estetinį pavidalą: „[...] klaidų laiškuose niekas netaiso // juos degina / arba degina jie.“ ( p. 89) Galbūt todėl nemažai rinkinio eilėraščių norėtųsi užrašyti ant mylimajai skirto atviruko.
M. Leknickas rašo ne vien vyro ir moters tarpusavio santykius. Autoriaus kūryboje esama ir vykusių mūsų kartos, kuri taip skuba gyventi, taip skuba viską patirti, kolektyvinės patirties apmąstymų: „mes svaiginamės, / kad bent trumpam pamirštume, / kokie / tušti esame, / kad bent trumpam / prisimintume, / kokie / tušti galime būti. // ir kodėl, / toje beribėj tuštumoj, / mes / šaukiamės / pilnatvės?“ (p. 56). Kritiška ir taikli elgesio normų refleksija yra viena iš perspektyviausių krypčių tolimesnei kūrybai.
Akivaizdžiausias „kniedytų minčių“ minusas – rinkiniui pritrūko griežtesnės redaktoriaus rankos, idant knyga būtų tvirtesnė, labiau „sukniedyta“. Todėl liko korektūros klaidų, banalokų eilėraščių, kuriuos veikiau tikėtumeis aptikti gimnazisto dienoraštyje („mergina, kuri myli lietų...“, p. 11), itin silpnų rimuotų tekstų („lyja...“, p. 80–81). Kita vertus, tikriausiai vienetai vyresnių poetų nenorėtų išmesti bent keleto eilėraščių iš savo pirmųjų knygų. Deja, dažniausiai tai suvokiama tik prabėgus keletui metų po knygos pasirodymo.
Apskritai poezijai, kaip ir vynui, reikia laiko subręsti. Kai kurie „kniedytų minčių“ eilėraščiai paprasčiausiai nesubrandinti, juose daug perteklinių žodžių ar net eilučių, pvz., „mylėčiau tave tokią...“ (p. 43) būtų daug geresnis atsisakius visos pirmosios teksto dalies. Tada eilėraštis skambėtų taip: „stebiu tave / akių vokais pridengtą / amžiną kovą. // tamsa prieš šviesą. // ką pasirinksi? // kuris esu aš?“ Matyt, čia ir slypi pagrindinis ateities iššūkis skaitytojų nestokojančiam jaunajam poetui – reikliau žiūrėti į ilgesnius poetinius tekstus, geriau pajusti eilėraščio ribas ir suvaldyti kalbą.
Nepaisant trūkumų, pirmasis rinkinys neabejotinai liudija poetinį M. Leknicko potencialą, gebėjimą kurti platesniam skaitytojų ratui įdomią, lengvai suvokiamą ir kartu įtaigią lyriką. Lieka tikėtis, kad vienadienė šlovė nesugadins bręstančio talento, ilgainiui galinčio mesti rimtą iššūkį dabartiniam Lietuvos poezijos elitui.
