Panašumai su J.Irvingu sieja pagrindinio kūrinio herojaus sūnų, kuris tapo rašytoju. Šį sąryšį netiesiogiai patvirtina ir paties J.Irvingo prisipažinimas, kad rašyti protarpiais buvę sunku, nes yra dalykų, kurių pats nelabai nori prisiminti.
„Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“ – nuo kitų J.Irvingo kūrinių šiek tiek skiriasi, nes siužetas buvo mintyse brandinamas du dešimtmečius, bet rašytojas, kaip ir kitas, šią knygą vis tiek pradėjo nuo paskutinio sakinio. Ant popieriaus guldydamas dar vienos šeimos iš Njū Hmešyro istoriją, J.Irvingas sulaužė tradiciją kiekvieną knygą rašyti „labai palengva“ – maždaug penkerius metus. Paprastai pirmo skyriaus parašymas po paskutinio sakinio jam užtrukdavo apie metus, šį kartą visa tai vyko greičiau. 2005 m. sausį rašytojas važiavo pas gydytoją. Automobilyje išgirdo Bobo Dylano dainą „Susipainiojęs mėlynoje spalvoje“ („Tangled up in blue“), kurioje kalba ėjo apie bėgimą nuo pasekmių. Tuo metu ir buvo sugalvotas J.Irvingui tokssvarbus paskutinis sakinys. Tačiau tą akimirką jis neturėjau kuo užrašyti, todėl nuvykęs į gydytojos priimamąjį, pačiupo po ranka pasitaikiusį recepto
lapą ir jame užrašė: „Jis jautė, kad didysis jo gyvenimo nuotykis tik prasideda, kaip tikriausiai jautė jo tėvas tą dramatišką paskutinę naktį Twisted Riveryje“. Tų pačių metų rugpjūtį J.Irvingas parašė pirmąjį knygos skyrių, o 2009 m. spalį Kanadoje, o paskui ir JAV romanas pasiekė skaitytojus.
Tačiau skaityti ją greitai – ne pats geriausias sprendimas. Beveik 670 puslapių šeimos sagą įveikti per porą ar trejetą naktų nei norisi (nes per daug smagu yra leisti mintims džiaugtis gražia kalba, smulkiai aprašinėjamomis smulkmenomis, pavyzdžiui, šautuvo kvapu, intriguojančiomis meilės istorijomis, nuosekliu gyvenimo tarpsnių atpasakojimu), nei neišeina (nesinori knygos paleisti iš rankų – vilioja ja mėgautis ir palengva laukti istorijos pabaigos, kuri vis tiek kažkokia turi būti).
Likimas privertė knygos herojus – virėją ir jo 12 metį sūnų (būsimą garsų rašytoją) – bėgti, mat sūnus, keptuve tvojo panašiai į mešką atrodančiam padarui, kuris pasirodo buvo visai ne žvėris, o... mergina, su kuria tėvas turėjo romaną. Tėvas negyvėlę nuneša pas kitą jos meilužį – konsteblį pravarde Kaubojus, tikėdamasis, kad išsiblaivęs, tas pamanys pats ją užmušęs. Šis įvykis tėvą ir sūnų priverčia sprukti, tačiau jie niekur neranda ramybės ir gyvenimo pilnatvės, nes yra persekiojami – Kaubojus siekia ir atkeršyti, ir įvykdyti teisingumą, nes, anot jo, tokių nelaimingų atsitikimų, kai niekas nekaltas, išvis negalėjo būti.. Ir tarsi pagauti vandens srovės, tėvas su sūnumi per visą romaną blaškosi ieškodami išsigelbėjimo – kai leidžiasi į vis naują kelionę, nes prie jų priartėja persekiotojas, jie keičia namus, vardus, praranda vienus artimus žmones, bet sutinka kitus.
J.Irvingas virtuoziškai suriša į vieną siužeto mazgą pačių įvairiausių atspalvių istorijas – nuo juokingų iki tragiškų. Nėra iš kojų verčiančio, dinamiško siužeto, tačiau romanas simbolių gausa, valdingu, pretenzingu stiliumi, chaotiškai intriguojančiais įvykiais ir charakteriais „užkabina“ nuo pirmųjų puslapių – ir nepaleidžia iki paskutinio. Knyga vėl išsiskiria autoriaus kas kart vis didesniu sugebėjimu itin meistriškai valdyti ir tinkamai parinkti žodžius perteikiant žmogaus (herojų) jausmų autentiškumą ir per visą kūrinį tarp eilučių priminti, kad romano pagrindinė tema – neapykanta.
Romane, beje, kaip ir „Niu Hemšyro viešbutis“, galima rasti beveik visas tas pačias temas, simbolius ir personažus, kuriais rašytojas remiasi ir kituose savo kūriniuose: Naująją Angliją, prostitutes, imtynes, Vieną, meškas, nelaimingus atsitikimus, dingusius tėvus, filmų kūrimą, rašytojo
profesiją... Net ir vyro bei moters santykiai „irvingiški“ – vyresnė moteris su jaunesniu vyru, neapsieinama be meilės trikampio. Skirtumas – detalių gausa. Todėl kai kurie kritikai romaną peikia, kad jį tas perdėtas sentimentalumas ir išsiplėtimas darko.
„Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“ – jau 12 rašytojo knyga, kurią pats J.Irvingas lygina su „Sidro namų taisyklėmis“ – tik čia kiti herojai, kitos aplinkybes, bet jausmai labai panašūs. Tai – vienas svarbių ženklų, kad knyga verta dėmesio. Antra priežastis – noras knygoje rasti tikrų faktų iš rašytojo gyvenimo. Trečia, romanas tapo tarptautiniu bestseleriu. Ketvirta, šį tragikomišką, bet ir labai poetiškos kalbos pilną romaną siaubo istorijų meistras Stivenas Kingas paskelbė įtraukęs į pernai perskaitytų geriausių knygų penketuką.
Todėl aš ją ir skaitau. Palengva. Tegu gyvenimas skuba jos herojams.
