Tai antrasis romanas, parašytas talentingo jauno rašytojo, poeto ir kino režisieriaus iš Slovėnijos Gorano Vojnovičiaus. Pirmoji jo knyga „Southern Scum Go Home“ (orig. „Čefurji raus!“) sukėlė nemažą audrą ir sulaukė policijos ieškinio, kuris buvo atsiimtas kitą dieną po žiniasklaidos dėmesio ir viešo pasipiktinimo dėl policijos kišimosi į rašytojo žodžio laisvę. Kūrinys sukėlė Slovėnijos vidaus reikalų ministerijai nemažai nepatogumų, tačiau už drąsą buvo įvertintas krūva apdovanojimų.
Romaną „Jugoslavija, mano tėvyne“ iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė, išleido leidykla „Kitos knygos“.
G.Vojnovičius ir jo karta dažnai vadinami „post-Jugoslavijos“ rašytojais, savo širdimis ir smegenimis jau gyvenančiais „naujosiose“ šalyse, tačiau išliekančiais nostalgiškais santykinei taikai ir klestėjimui, lingvistinei ir kultūrinei vienybei, buvusiai dar prieš karą, – kaip ir jo pagrindinis veikėjas Vladanas romane „Jugoslavija, mano tėvynė“.
G.Vojnovičius sako: „Mano Jugoslavija turi savitą geografiją. Tai emocinė geografija. Sostinė, žinoma, yra Liubliana, kurioje užaugau, kiti svarbūs miestai, be abejo, Pula, Visokas ir Sarajevas Bosnijoje, Novi Sadas, į kurį po karo persikėlė mano giminė. <...> Šie miestai – dalis mano vidinės tėvynės, o nerasdamas tinkamesnio žodžio, kartais ją pavadinu Jugoslavija, tačiau tai nėra ta Jugoslavija, apie kurią visi iš karto pagalvoja.“
Kaip ir pagrindiniam knygos personažui Vladanui, Goranui 1991 metais, kai prasidėjo karas, buvo dešimt. O likusi romano dalis, sako jis, yra grožinės literatūros kūrinys, nors daug kas gali atrodyti kaip labai autentiška dokumentika.
Knygoje iš šių dienų Vladanas prisiminimais keliauja laiku atgal ir pasakoja, kaip jo tėvas, Jugoslavijos liaudies armijos generolas, vieną dieną išnyksta, o jo palikta šeima, žmona Duša ir Vladanas, tampa bėgliais. Vladano motina iš nevilties kasdien išeina į miestą, dešimtmetį Vladaną palikdama vieną viešbučio kambaryje, kuriame jie laikinai apsigyveno laukdami grįžtančio vyro ir tėvo. Tačiau su kiekviena diena viltis pamatyti tėvą silpsta, o motina atsiveria nuo sūnaus abejingumo siena – kaip skydu nuo visiško pakrikimo. Taip Vladanas tampa vienišiausiu berniuku pasaulyje, atstumtas ne tik savo tėvų, senelių, bet ir šalies... Iš motinos Vladanas vėliau sužinos pačią baisiausią žinią apie tėvo mirtį, su kuria sunkiai sekasi susitaikyti net ir po daugelio metų.
Ar iš tiesų jo vaikystės stabas įvykdė tuos žiaurius nusikaltimus, kuo yra kaltinamas? Ar įmanoma, kad per vieną dieną paprastas, mielas žmogus, mylintis tėvas gali virsti žiauriu žudiku?
Pasibaigus karui, suaugęs Vladanas „gūglindamas“ internete atranda Hagos tribunolo kaltinimus prieš generolą Borojevičių, jo tėvą. Pribloškianti naujiena, kad jo tėvas yra ieškomas karo nusikaltėlis ir greičiausia vis dar gyvas, tampa Vladano nauju apsėdimu su tikslu jį surasti. Tačiau viskas ne taip paprasta. Vladanas, keliaudamas per savo vaikystės, paauglystės istoriją ir kartu per buvusią Jugoslaviją, kad surastų tėvą ir sužinotų tiesą, pats negali apsispręsti, į kurį klausimą sužinoti atsakymą yra jam svarbiau.
Ar iš tiesų jo vaikystės stabas įvykdė tuos žiaurius nusikaltimus, kuo yra kaltinamas? Ar įmanoma, kad per vieną dieną paprastas, mielas žmogus, mylintis tėvas gali virsti žiauriu žudiku? Ar jam rūpi tik asmeninė drama, kurios kulminacija turėtų būti žvelgiant tėvui į akis paklausti – kas gali priversti žmogų savanoriškai visiems laikams atsižadėti savo šeimos, savo mylimos moters, mažamečio vaiko, taip visiems laikams sugriaunant šeimą, suluošinant šių likimus?
Autorius romane „Jugoslavija, mano tėvynė“ kuria daugiasluoksnę istoriją. Tragiškas Borojevičių šeimos likvidavimas tėra simbolis žalos, kurią Balkanų regiono karo konfliktai padarė paprastiems žmonėms. Tai nėra vien kūrinys apie vieną asmenį, ieškantį savo šeimos šaknų ir kaltųjų, – tai pasakojimas apie tautinį identitetą ir žmogaus, turėjusio bėgti iš savo krašto, tapatybės paieškas; apie nuolatines kultūros tapatumo paieškas, kurios buvo naikinamos ir reformuojamos; apie žmogų, kurio net vardą ir kalbą buvo sunku priskirti tam tikrai tapatybei, nes jo tėvai buvo skirtingų šalių piliečiai. Jo šeimos namuose gyveno kroatai, o gimtoji kalba jau nebevartojama jo tėvynėje: „Todėl tylėjau ir mintyse teisiau nematomą galybę mažų žmonių, kurie vien tam, kad atgautų savo mažas šaleles, sunaikino mano vienintelius namus mano dideliame kontinente.“
Vladanas nori suprasti ne tik save ir santykius su savo etniniu paveldu, bet ir siekia suderinti du sunkiai tarpusavyje derančius dalykus – mylinčio ir mylimo tėvo atminimą su besislapstančio karo nusikaltėlio vaizdiniu, kuriuos dabar turi sulieti į vieną paveikslą. Noras išsiaiškinti, išsigydyti vaikystėje tėvų padarytas žaizdas verčia jį ieškoti ir susidoroti su vyru, kuris anksčiau buvo jo tėvas. Tačiau kažkur pakelyje, vis labiau artėdamas prie susitikimo su tėvu, Vladanas ima abejoti, ar jis iš tiesų nori sužinoti teisybę. Ar galės susitaikyti su ta širdį draskančia tiesa? Galbūt jis ir toliau nori likti su tais gražiais vaikystės prisiminimais apie savo tobulą tėtį.
Pasakotojo tonas aštrus, ironiškas. Autorius rašo labai įtikinamai, tad skaitytojui tikrai nesunku įsijausti ir pačiam bandyti atsakyti į romane keliamus klausimus ir moralines dilemas, tokias kaip – ar sūnus turi teisę teisti savo tėvą? Ar tėvas karo metu turėjo galimybę rinktis? O gal viskas jau seniai buvo nulemta – svarsto knygos herojus Vladanas – ir jam beliko tik atsistoti į seniai nubraižyto paveikslo rėmą?
„Nebenorėjau būti šios istorijos dalimi, bet nebuvau toks tikras, kad galiu nuo jos pabėgti. Nebetikėjau, kad kaip tik aš galiu užbaigti pasakojimą, neturintį pabaigos, nes kiekviena pabaiga tėra nauja pradžia, arba, tiksliau, tūkstančiai naujų pradžių.“
Romanas „Jugoslavija, mano tėvyne“ – šeimos ir visos tautos istorija, paperkanti sąžiningumu, sentimentalumu, komišku, ironišku pasakojimo stiliumi ir tiksliomis įžvalgomis. Tekstas – daugiaplanis, slepiantis savyje daug simbolių, prasmių, kurį gali narstyti šimtais skirtingų rakursų – istoriniu, filosofiniu, psichologiniu, meniniu. Istorija nors ir liūdna, bet paperkanti humoru, realistiškais personažais, aštriais dialogais. Dar viena šios knygos stiprybė ta, kad autorius savo kailiu patyrė daug istorinių ir socialinių šalies ir Balkanų regiono realijų, kurias tikroviškai perteikė šiame romane, todėl šį kūrinį galima skaityti ne tik kaip grožinį, bet ir kaip pažintinį kūrinį.
Nuostabi, drąsi, tiesi knyga patiks pirmiausia besidomintiems Balkanų regiono griūties aktualijomis, tuo, kaip per vieną naktį iš žemėlapio dingsta didelė valstybė, kaip tai paveikia šios šalies žmonių gyvenimus, ir visiems kitiems, nebijantiems kokybiškos literatūros, menančios ne tik šalies, bet ir vienos nelaimingos šeimos istoriją.
